Elena Bradūnaitė: tėveliui rūpėjo, kad kultūra nenusiristų iki „kugelinių“ išeivijos susiėjimų

„O vis dėlto kažkaip liūdna: nėra jokio literatūros žurnalo, o laikraščiuose literatūrinė sritis visai užmesta. Ar negalėtų kad ir toks „Draugas“ bent šeštadienio numeryje porą puslapių skirti specialiai literatūrai ir menui. Kiek patyriau, žmonės (ypač tremtiniai) to jau pasigenda. O dipukai, manau, jau sudaro daugiau pusę „Draugo“ skaitytojų“, – taip 1949 m. rašytojui A. Vaičiulaičiui laiške rašo ilgametis „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas.

Kazys Bradūnas redagavo „Draugo“ kultūrinį priedą 1962-1982 metais.

Straipsnis originaliu pavadinimu „Ir tas žodis buvo Dievas“ perpublikuojamas iš kultūros dienraščio „Draugas“.

Keliaujant „Draugo“ istoriografinės praeities pėdsakais, nesuklysiu sakydama, kad Kazys Bradūnas – vienas tų iškilių egzilio kūrėjų, kuris ypač ryškiai įprasmino išeivijos kultūrinį gyvenimą. Redagavo ne vieną literatūros leidinį svetur, vėliau dvidešimt metų atidavė „Draugo“ kultūriniam priedui, o jo savaitinis vedamasis „Kertinė paraštė“, kaip rodo laikas, šiandien tapo neįkainojama egzilinės publicistikos ir kritikos rinktine.

Kazys Bradūnas buvo ne tik poetas, redaktorius, publicistas, literatūros ir dailės kritikas, bet ir kultūrinių renginių organizatorius. Jis vienas pirmųjų suprato ir savo gyvenimo veikla įprasmino pagrindinę, svarbiausią mintį, kad tautos kūrybiškumas yra nepriklausomybės ir lietuvybės išlikimo garantas. Šio iškilaus egzilio kūrėjo itin vertingą epistoliarinį palikimą galima rasti knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai“. Būtent iš čia plaukia nenuilstama šio kūrėjo publicistinė energija, jo tuometis ryžtas ir atsakomybė telkiant išeivijos literatūros kūrėjus, protus ir bendram tikslui – saugoti ir gerbti lietuvišką žodį.

Šiandien ilgamečio „Draugo“ kultūrinio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno palikimu, jo gyvenimo ir kūrybos veiklos įprasminimu Lietuvoje rūpinasi jo vyriausioji dukra, etnologė, antropologė ELENA BRADŪNAITĖ-AGLINSKIENĖ. Jai padedant šiame pokalbyje dar kartą pabandysime perprasti šios iškilios as­menybės gyvenimo bei kūrybos savastį, įvertinsime poeto, publicisto Kazio Bradūno ypatingus redaktoriaus nuo­pelnus ir pasidžiaugsime, kad pagaliau šio kūrėjo plati kultūrinė, visuomeninė veikla rašytiniu žodžiu atgula į monografinio pobūdžio kūrinius ir kitus leidinius.

Elena Bradūnaitė su tėvais ir dukra Vaiva prie šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Sauliaus Sasnausko nuotrauka

„Kertinė paraštė“, ilgą laiką buvusi „Draugo“ kultūrinio priedo vedamuoju, sugulė į knygą. Kaip kilo mintis šį svarbų palikimą įamžinti kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinėje?

Dar 2016 m. susitikau su tuometiniu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi (dabartiniu kultūros ministru), literatūrologu Mindaugu Kvietkausku aptarti, kaip būtų galima paminėti artėjantį tėvelio šimtmetį. Jam užsiminiau, kad būtų gerai parodyti kitą jo kūrybos pusę, ne poeto, o publicisto, ir kad tai sugultų į vieną knygą, kad jo publicistinio palikimo nereikėtų kiekvieną kartą ieškoti Martyno Mažvydo bibliotekoje, atskiruose laikraščio nu­meriuose. Knygos „Kertinė paraštė“ siekiamybė buvo atkreipti dėmesį būtent į ypač vertingą tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje iki šiol atidžiai nenagrinėtą Kazio Bradūno publicistinį palikimą.

Per visus tuos 20 redagavimo metų tėvelis parašė apie 1000 vedamųjų. Knygos sudarytojas Gediminas Mikelaitis atrinko 150 ir, suskirstęs į temų skyrelius, juos paruošė leidybai. Knygoje yra ir nuotraukų iš išeivijos kultūrinio gyvenimo.

„Kertinė paraštė” ne tik atskleidžia poeto Kazio Bradūno kaip publicisto, literatūros, dailės kritiko talentą, bet ir labai aiškiai brėžia jo kaip kultūrinio priedo redaktoriaus tikslingą veiklos kryptį ir misiją.

Jam pirmiausia rūpėjo, kad Lietuvos kultūros lygis nepatirtų nuosmukio, kaip pats sakydavo, kad nenusiristų iki „kugelinių“ išeivijos susiėjimų. Jis siekė, kad lietuviškoje veikloje būtų kuo daugiau kūrybos. Tėvelis visada aiškiai brėžė kelis tautinės kultūros vardiklius: be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nėra kultūros, be kultūros nėra tautos. Jis tą suprato ir būtent ta linkme veikė. Lengvo pobūdžio apžvalgas keitė į gilesnio turinio publikacijas, siekė, kad laikraštyje būtų ir knygų recenzijos, išsamios meno parodų apžvalgos, kad būtų savos kūrybos ati­tinkamas įvertinimas, apžvelgdavo ir didesnius kūrybos plotus, pavyzdžiui, publikuodavo straipsnius apie tai, kas vykdavo visoje Amerikoje. Laiškuose A. Vaičiulaičiui, A. Nykai-Niliūnui ir kitiems rašė, aiškindamas, kad patys turime rašyti, kad mes turime savo tautinės kultūros raidą suprasti, kad turime įvertinti kūrybą ir tinkamai paminėti visų iškiliausiųjų jubiliejus. Jis besąlygiškai siekė, kad toji kultūrinė atmintis liktų gyva ateinančioms kartoms, kurios suprastų, kuo rėmėsi toji mūsų kultūra ir kaip yra kuriama. Jam ypač buvo svarbu, kad į kultūrinę veiklą įsitrauktų ir kuo daugiau jaunesniosios kartos atstovų.

Vienas iš K. Bradūno redaktoriavimo bruožų – nuolat ieškoti naujų kūrybos vėjų. Juk jis neneigė šiuolaikiškumo ir kitokios, platesnės, kūrybinės raiškos?

Nors Kazio Bradūno ir kitų jaunų poetų Kaune, o po to Vilniuje karta augo skaitydama Maironio, J. Aisčio, B. Brazdžionio kūrybą, tačiau būdami studentai jie nebūtinai kūrė pagal jų nuorodas, nesekė aklai jų poetine stilistika. Atvirkščiai, visi jie ieškojo savo krypties, savo veido. Todėl ir vėliau visiems žemininkams šiuolaikiškumas rūpėjo, nes jie suprato, kad šiuolaikinis menas, kūryba turės ateitį. Jie visi skaitė vokiečių, prancūzų, anglų literatūrą, tačiau, būdami ūkininkų vaikai, jie taip pat vertino liaudies išsaugotą kalbą ir kūrybą. O tėveliui vis rūpėjo tą raidą, tą vienijančią įvairių laikotarpių kūrybos tąsą sujungti į visumą. Būtent tai buvo dar viena jo, kaip publicisto, išei­vijos redaktoriaus, misijų siekiant, kad kultūrinės visumos atgarsiai veiktų plačiau, sudomintų visuomenę, o ne tik nedidelį literatų būrelį.

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Jo erudicija, neprilygstamas intelektualinis gebėjimas, skvarbus domėjimasis pasaulio literatūra ir menu, matyt, „Draugo“ kultūrinio priedo turiniui ir klojo pamatus?

Tėvelis labai daug skaitė. Sekė ir Lietuvos rašytojų kūrybą. Nemažai literatūros jam į Ameriką sovietmečiu atsiųsdavo poetas Eugenijus Matuzevičius. Deja, jis to per daug laikraštyje neafišavo, nes suprato, kad, jeigu pradės apie juos rašyti, girti, tai tiems žmonėms, likusiems už geležinės uždangos, nebus į naudą. Jis labai gerai suprato sovietinės sistemos politinius vėjus.

Be lietuvių literatūros, tėvelis daug skaitė ir anglų kalba. Kas savaitę važiuodavo į Čikagos centrą, kur buvo labai geras knygynas, ir paprastai visą popietę ten praleisdavo stovėdamas ir skaitydamas kultūrinius leidinius angliškai.

Ar šeimoje dalindavosi sunkumais leidžiant laikraštį?

Nereikėjo dalintis, nes mes matėme tuos sunkumus. Naktimis sėdėdavo ir rašomąja mašinėle tauškindavo. Kartais pritrūkdavo tos intelektualios pagalbos iš šalies, tad tekdavo pačiam pildyti laikraščio puslapius. Būdavo, vieni pažada, neišpildo, kiti nespėja, treti, į savo kūrybos polius susispietę, ir tokiam papildomam darbui laiko neturėdavo. Dešimt metų jaunesnė sesuo labiausiai tai matė, nes yra pasiskundus, kad aš su broliu Baltimorėje turėjome tėvelį vakarais pasakų skaitymui, o jai Čikagoje jau to dėmesio buvo skirta mažiau.

Redaktoriaus darbas buvo sunkus. Iki šešių puslapių suredaguoti, sumaketuoti visą kultūrinį priedą, rasti dar iliustracijų – ir viskas ant vieno žmogaus pečių. Kai atvažiavo iš Lietuvos kultūrininkai aplankyti ir pasidomėjo, kiek žmonių redaguoja „Draugo“ kultūrinį priedą, negalėjo patikėti, kad tėtis tai daro vienas. Juk tuo metu sovietinį „Literatūrą ir meną“ leido visas būrys žmonių. Yra ne kartą sakęs, kad jeigu ne tas publicisto ir redaktoriaus darbas, gal būtų geresnių eilėraščių parašęs.

Kazys Bradūnas. LR Seimo archyvo nuotrauka

„Kas man labai svarbu – būtent žodžio gerbimas. Žodis turi būti labai tiksliai eilėraštyje atrinktas. Ar į Dievulį kreipiesi, ar į medį, ar į paukštį – pirmiausia poezijos žodis. Juk tai ir pirmuose Dievulio įkvėptuose raštuos yra pasakyta: Pirmiausia buvo žodis. Ir tas žodis  buvo Dievas.“ Šios Jūsų tėvelio mintys apie poetinį žodį kelia nenusakomą susižavėjimą kūrėju, kuris geriausius savo kūrinius parašė Amerikoje dirbdamas sunkų fizinį darbą, skaldydamas akmenis. Ir kas svarbiausia, kai žinai, kokiomis sąlygomis buvo parašyti geriausi Kazio Bradūno kūriniai, pradedi manyti, kad iš tiesų jo poetinį žodį vedžiojo Dievo ranka.

Pamenu, kaip jis sakydavo: šlifuoju tuos akmens luitus, mašina ūžia, alinantis triukšmas, o aš jo negirdžiu – galvoje tik žodžiai žaidžia. Iš tų žaidimų susidėjo Baltimorėje kurtos ir „Devynios baladės“, ir „Morenų ugnys“, ir „Sidabrinės kamanos“. Juk visą tą Bostono enciklopediją (37 tomų enciklopedinis leidinys, savo apimtimi ir turiniu lenkiantis visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba – aut. past.) ir kitą kūrybą žmonės išleido dirbdami juodus darbus. Ir tai yra todėl, kad kultūrinio užtaiso būta, buvo supratimas, jog mūsų gyvenimas turi būti prasmingas, buvo tikėjimas, kad egzilio kūrėjų darbas Lietuvoje bus įvertintas. Žinoma, dabar kartais tenka nusivilti, nes plačioji visuomenė Lietuvoje nelabai suvokia, kiek ten buvo padaryta.

Naujojo europiečio kūrimas nelabai nutolo nuo tų laikų, kai buvo kuriamas naujasis sovietinis žmogus. Pasikeitę tik pavadinimai, bet siekiamybė panaši. Anglų kalba, panašiai kaip ir rusų, šiandien viešoje erdvėje užima pozicijas labai tvirtai, ir lietuvių kalba akivaizdžiai pamažu stumiama iš kasdienio gyvenimo. Argi tokia buvo Jūsų tėvelio Kazio Bradūno, B. Brazdžionio, A. Nykos-Niliūno Lietuva, ar tokiose vizijose mūsų garsieji kultūrininkai ją matė?

Kiekviename amžiuje pasaulėžiū­ra yra savita. Ją veikia labai daug aplinkybių. Mano tėvų karta buvo užauginta Nepriklausomoje Lietuvoje, ir jiems buvo aišku, kad jie turi būt dėkingi aušrininkams ir Nepriklausomybės steigėjams bei už ją kovojusiems savanoriams. Jie taip pat buvo auklėjami tokia dvasia, kad jaustųsi, jog kiekvienas labai reikalingas naujai besikuriančiai valstybei. Taip auginti labai vertino savą istoriją, tautosaką, kalbą, literatūrą. Tos vertybės taip pat pagrindė jo veiklą išeivijoje.

Dabartinė Lietuva, paveikta 50 metų sovietmečio, tikrai yra kitokia. Naujai atgauta laisvė jau kitaip veikė ilgai nuo pasaulio atskirtus piliečius. Suprantama, kad jiems labai norėjosi ir dar vis norisi pasivyti „laisvuosius“ Vakarus. Ir čia kartais jau perlenkiama lazda. Važinėdama po Lietuvą bandau atkreipti jaunimo dėmesį, kiek mažai kuriama populiarių dainų lietuvių kalba. Skatinu juos kiek galima daugiau kurti sava kalba, o ne mėgdžioti, kas kitų sukurta. Sovietmečiu rusų kalba buvo priešo kalba, jautėme tada grėsmę, o dabar visą pasaulį vienodinanti „globalizacija“ atėjo šilkinėm pirštinėm ir mus smaugia.

Jaunoji karta jau net viso to nesuvokia ir neįžvelgia jokios grėsmės.

Esu mačiusi, kas nutinka tautoms, kurios nesergsti savo kalbos. Dingsta tūkstančius metų ugdytos, puoselėtos kalbos, o kartu su jomis – ir tautinė savimonė. Pavyzdžiui, kokia nuostabi Amerikos indėnų pasaulėžiūra atsispindi jų žodynuose, užrašytose giesmėse, dainose, kur yra gamtos stichijų užkalbėjimų ir pan. Visas šis jų kalbinis paveldas yra išsaugotas užrašuose ir garsiniuose įrašuose, bet kas iš to? Mokslininkai veža tą palikimą į jų rezervatus, ir niekas nesupranta senelių įdainuotų tekstų, maldų.

Mūsų nepasotinamas globalistinio šlamšto rijimas, neatsijojant gerų dalykų, nes visame tame kultūriniame sraute jų yra, rodo tik mūsų menkavertiškumą, išsižadant tautiškumo ir savosios tapatybės.

Šitai tai jau būtų sunkiai suprantama mūsų ankstesnės kartos kultūrininkams.

Elena Bradūnaitė-AglinskienėEvgenios Levin nuotrauka

Senoji karta net baisiausiame sapne negalėjo regėti, kad, iškovoję Nepriklausomybę, gavę Laisvę, staiga prarasime Lietuvos dvasią, kuri baigia iškeliauti kartu su tuo pusantru milijonu emigrantų. Su tuo modernėjančiu gyvenimu prarandame galimybę prisiekti ir tautinėms idėjoms. Juk šiais laikais norintys garsiau pakovoti už kalbą, tautinius jausmus prilyginami radikaliam nacionalizmui, o senieji mūsų didžiavyriai, tikri kovotojai už Tėvynės Laisvę vadinami siaurakakčiais patriotais?

Visa bėda, kad emigrantai neišsiveža tos Lietuvos dvasios, nes jie jos nepasikrauna dar būdami čia. Išva­žiuoja su tuščiu kultūriniu kraičiu. Labai sumenkusios paskatos veikti patriotiškai, todėl nebežinome, ką daryti su vidine emigracija, kai patys lyg iškeliaujame iš Lietuvos dar būdami Lietuvoje. Mes nesisiejame nei su savo istorija, nei su kultūra, nes dažniausiai domėjimasis pastarąja sritimi yra sumenkęs. Ačiū Dievui, vis daugiau dėmesio skiriama partizanams, ir tai labai teigiamas reiš­kinys.

Mūsų išeivijos senąją kartą veikė žinojimas, kad jie paliko čia kenčiančius, vežamus į Sibirą tautiečius, žudomus partizanus, ir jiems tai buvo paspirtis, kad jie turi kažką daryti. Jie daug aukojosi iš pagarbos ir pareigos savo tautai. Ir mums, jau ten augusiems, vis aiškino, kad esame atsakingi už tą Lietuvos žemės lopinėlį, jos kalbą, istoriją, kultūrą, kad turime rūpintis jos pristatymu pirmiausia savo vaikams, o tik po to ir pasauliui.

Čia, Lietuvoje, kažkaip sunku tai įsisąmoninti. To nemokame padaryti, nes vis dar mums per arti visos žaizdos. Sovietmečiu daug kas darė kompromisus, todėl ir šeimose apie vienus ar kitus dalykus kalbama puse lūpų. Kai lankausi mokyklose, mokinių prašau, kad jie parėję namo užrašytų savo šeimos, tėvų, senelių žodinę istoriją. Ir, žinote, tai jiems padaryti nėra lengva, nes šeimose apie praeitį kalbama sunkiai. Daug kas užmiršta, kiti nenori prisiminti, kas buvo labai skaudu, nenori kitiems užkrauti skausmo, o tie, kurie prisitaikė, irgi nenori prisipažinti, ne­nori sumenkinti savo autoriteto. Tai štai mūsų jaunimas vis dar auga istorijoje su baltomis dėmėmis. Ir tai yra mūsų prakeikimas, nes, nesupratę praeities, sunkiai orientuojamės dabartyje, ir ateityje galime daug klaidų pakartoti.

Iš tiesų Kazys Bradūnas buvo vienas iš tų daugelio egzilio poetų, kurio emigracinė lemtis nulėmė gilius jo išgyvenimus, patirtus svetimoje žemėje. Prasmės ir esmės paieškos visoje jo kūryboje alsuoja ilgesiu Tėvynei. Ir tik nedaugeliui panašaus likimo kūrėjų lemtis būna dosni, ir jie gali grįžti į savo gimtinę. Tokiems kūrėjams priklauso ir Kazys Bradūnas. Koks buvo jo grįžimas į Tėvynę?

Tėvai labai džiaugėsi grįžę į Vilnių ir čia išgyveno dar 17 metų. Abu sulaukė garbaus 92 m. amžiaus. Džiaugėsi viskuo: televizijos programomis, kultūriniais renginiais, spauda, gausia knygų leidyba. Apie politiką tėvelis sakydavo, kad nereikia Šekspyro skaityti, nes politinėse žiniose – ir komedija, ir tragedija – viskas iš karto. Buvo šiek tiek nusivylimo, nes matė, kaip yra sulaužytas Lietuvos „stuburas“. Tie okupacijos padariniai – varymas į kolūkius, tremtys į Sibirą, „mėtymas pėdų“, savosios gimtosios vietos praradimas – tai negailestingai sudraskytas ryšys su pačia žeme ir fiziškai, ir metaforiškai. Tiesą pasakius, aš šiandien net džiaugiuosi, kad jis jau iškeliavęs ir nemato tos emigracijos, to nykimo. Jam būtų didelis smūgis.

Bet šį pokalbį užbaigti noriu su viltimi taip, kaip mano tėvelis Kazys Bradūnas sakydavo: jeigu kas ne taip, kaip turėtų ir galėtų būti, tai reikia į tai žvelgti optimistiškai. Juk kiek daug vietos tobulėti! Ir kiek dar daug bus progų geriems sumanymams, kiek dar daug laukia didžių darbų! Tikėkimės.

Straipsnis originaliu pavadinimu „Ir tas žodis buvo Dievas“ perpublikuojamas iš kultūros dienraščio „Draugas“. Publikaciją parengė Rasa Kazlaitė

Bernardinai.lt