Elina Naujokaitienė. Oskaro Milašiaus kūryba ir Czesławo Miłoszo eseistika

Oskaras Milašius ir europinės kultūros kalba

Cz.Miłoszas esė „Poezijos liudijimas“ („Swiadectwo poezji“, 1983, pranc. 1987) ir O.Milašius esė „Keletas žodžių apie poeziją“ („Quelques mots sur la poésie“) svarsto praeities ir dabarties bei ateities sąsajas, istoriškumo temą literatūroje, mąsto apie poezijos ir žmonijos likimą, poetines formas, vyrausiančias ateityje. Cz.Miłoszas pažymi, kad evoliucinio tipo poezijoje (jos modelis – XVII–XVIII a. literatūra) vyrauja bibliniai pasakojimo modeliai, kurie daro savitą konkrečią kultūrą ir teikia jai tęstinumo. Modernistinis maištas (T.S.Eliotas arba Ch.Baudelaire’as) atrodo kaip savotiškas pertrūkis šioje tradicijoje, nes laiką ir istoriją traktuoja regresyviai.

Niūrioji poezija turi savo šaknis XIX amžiuje. Tad ir modernizmas šiandieną jau turi savo istoriją – savo protėvius, herojus, kankinius. Neatsitiktinai Baudelaire’as, Rimbaud bei Mallarmé rašė prancūziškai tuo laiku, kai prancūzų kalba buvo europinės kultūros kalba. Pasak Miłoszo, kurio eseistikoje randame estetinių teorijų sklaidą, naujoji poezija, kuriai atstovauja tradicionalistas ir modernistas Milašius, susiformavo iš vidinio šios kultūros konflikto, iš filosofijų ir diametraliai priešingų gyvensenos būdų kolizijos („Témoignage de la poésie. Paris:puf écriture“, 1987, p.32). 1848 m. pasibaigia entuziazmo amžius, ir prasideda pažangos amžius. Tuomet triumfuoja scientistinis pasaulėvaizdis. Milašius su savo religinės vaizdinijos kultūra lieka tradicionalistas. Rezistentai – Dostojevskis ir Nietzsche, skelbęs „europiškojo nihilizmo“ pradžią. Poezijoje įsivyrauja bohemos dvasia. Simbolistams religija tampa patsai menas, pakeitęs religiją, kuri nebeteko savo branduolio. Menas suteikia sakralumui paskutinį prieglobstį. Simbolistams eilėraštis tampa autarkiškas, poema, jų nuomone, pasaulio neaprašo, bet egzistuoja Jo vietoje. Milašius taip pat aukština periodais parašytą biblinio tipo poeziją, kuri neapsiriboja formos ieškojimais, bet kelia ir socialinius bei metafizinius klausimus, jos poetiškumas grindžiamas hebrajų poetiškumo supratimu (nėra prozos ir poezijos opozicijos).

Bohemos dvasia apibūdina moderniosios ir postmoderniosios poezijos pobūdį, yra savotiškas substratas.

O.Milašių savo paskaitose ir eseistikoje Miłoszas mini ne vien dėl giminystės, bet todėl, kad Oskaro kūryba jam atrodo nepaprastai aktuali (p. 35). Jį Czesłwas pristato kaip antrosios simbolistų bangos poetą. Pabrėžia jo kosmopolitizmą, atsargumą, žvelgiant į europietiškąją civilizaciją. Savo jaunystę Oskaras praleido vokiečių poezijos orbitoje (Heine, Goethe, Hölderlinas). Šių poetų pasaulio vaizdas nebuvo toks skaidrus kaip Ezros Poundo arba T.S.Elioto. Milašius tikrai artimas šiems modernistams, bet nuo jų jį skiria jo milenarizmas (artimumas Blake’ui ir Swedenborgui), jo tikėjimas naujųjų laikų atėjimu (Naujoji Jeruzalė, Epochos Dvasia). Taip naująją meno religiją apibūdino anglų poetai. Ta naujoji dvasia, remiantis Oskaro Milašiaus filosofiniais raštais, turėjo ateiti po apokaliptinės katastrofos 1944 metais. Visi laukė vadinamosios universaliosios konflagracijos (destruktyvinės, griaunančios ugnies), atsinaujinimo. Savuoju pasaulio atsinaujinimo tikėjimu (niutoniškoji fizika, Einsteinas) Miłoszas priminė lenkų romantikus. Milašius atstovavo tai europinio romantizmo linijai, kurios atstovai optimistiškai tikėjo pasaulio ir visatos harmoningų ryšių atkūrimu. Jis todėl ir atsiribojo nuo savojo laikmečio poezijos modelio, kuris, jo manymu, liudijo sutrikimą (turba magna). Milašius net sugebėjo pasipriešinti literatūrinei madai (kritikuoja simbolius, iškelia archetipus ir maldą). Būtent veikiamas Milašiaus minčių, išdėstytų jo esė „Keletas žodžių apie poeziją“, Cz. Miłoszas laikosi savotiškų „antimodernistinių“ pozicijų. Vyrausianti ateities kultūros kalba neturėtų būti atsieta nuo dvasingumo, sakralumo ir šventraščio tradicijos modelių. Realybės vaizdavimą Milašius tvirtino esant susijusį su universaliaisiais archetipais, atmintimi, malda. Šiuos mąstymo modelius randame ne tik jau minėtų Blake’o ir Swedenborgo kūryboje, bet ir Goethe’s bei Lamartine’o raštuose. Blake’as tvirtino, kad poeziją rašantysis turi įveikti spektriškąjį savo „aš“ ir, priešingai elitiniams poetams, emancipuoti žemųjų sluoksnių spiritualistines nostalgijas bei pasąmonę. Šiandieną kaip tik ir stinga meno humaniškumo, nes kanonizuotas grynasis menas maginiu skambesiu nutolsta nuo prasmės. Tapyboje, muzikoje ir teatre taip pat reiškėsi ta abstrakcijos ir veiksmo emancipacija, kuriai atstovauja ekscentriškasis Antoninas Artaud. Grynosios ir angažuotosios poezijos polemika – viena svarbiausių temų, Cz.Miłoszo svarstomų knygoje „Poezijos liudijimas“.

Hermetika Oskaro Milašiaus ir CZ.Miłoszo kūryboje

Oskaro Milašiaus ir Czesławo Miłoszo kūryboje dominuoja istorijos, lemties, praeities, ateities temos, daug samprotaujama apie mentalitetą, proto valią. Vienas antitotalitarinių, aukštinančių meną ir nesuvaržytą kūrybinę refleksiją Czesławo Miłoszo eseistinių kūrinių – „Pavergtas protas“. Įspūdingesnis, daugiau mistikos ir meno problemų kelia kitas Czesławo Miłoszo tekstas – „Ulro žemė“. Čia bandysime aptarti Milašiaus laiko ir bendruomeniškumo sampratas, jo meilės mistiką, ieškosime sąsajų su Czesławo Miłoszo pasauliu, patyrinėsime, kaip abu mąstytojai ir kūrėjai suprato kartų ryšį. Milašiaus alcheminė pasaulio vizija genetiškai susijusi su Czesławo Miłoszo fenomenu, nes esama ir dvasinės giminystės, ir kraujo ryšių.

Oskaro Milašiaus „Laiške Storgei“ kalbama apie pažinimą, kaip judesį, konstatuojantį mintis. Pažinimo judesys, judesio pradžia suponuoja tam tikrą Milašiaus istorijos sampratą. Judesys įpareigoja rasti vietą tam tikriems daiktams. Mąstymas, vietos apibrėžtis, istorijos slinktis, praeities, dabarties ir ateities linkmė apima visą pasaulį. Iki begalybės kylama į tam tikrą vietą begalybėje, kuri būna mumyse pačiuose.

Judesys Milašiui yra meilė (sykiu ir pažinimas per meilę), bet žmogų visą laiką persekioja tos meilės baimė. Įtampa ir nerimas lydi žmogų iki mirties. Proustui gyvenimas – nuolatinė kaita. Suaugęs žmogus nebekinta ir miršta. Milašiui žmonės – meilės vagišiai, meilės vargšai, meilės bėgliai. Baimės jausmo persekiojamas žmogus ieško „išvietinimo“ priežasties. Radęs tikrąją savo vietą, jis tampa ramus.

Istorijos kaita, romantiniu nerimu, euforija remiasi Milašiaus meilės samprata. Metafizika, mistika, propaguojama jo tekstuose, siejasi su istorijos jausmu. Milašius nėra abejingas realaus gyvenimo pokyčiams ir faktams. Jo mistinis patyrimas interpretuotinas kaip ženklas, pažadinęs jį veiklai. Milašius savitai suvokė savo priedermę. Jis tapo diplomatu, poetinį talentą realizavo naktimis rašydamas rafinuoto pobūdžio tekstus, pasakas-fabulas. Mistinis patyrimas inspiravo Milašiaus visuomeninę kunigystę, prie jo pavardės pridėta raidė „h“ sutaurino jo naują gyvenseną. Tada prasidėjo nebe negatyvus, bet pozityvus Milašiaus veiklos etapas.

Czesławas Miłoszas knygoje „Ulro žemė“ analizuoja Milašiaus mistinės filosofijos šaknis. Jis atskleidžia platų romantinį lenkiškos ir europietiškos pasaulėjautos foną. Nepasiekiama vaizduotės žemė metaforiškai vainikuoja Milašiaus vietą kultūroje. Taip Czesławas Miłoszas įsivaizduoja savo gentainio vietą kultūros tradicijoje, jo įtaką istorijai, nūdienai, aktualijoms.

Milašius svarsto, ar prievarta mus skatina mąstyti, t.y. rasti vietą sau ir kiekvienam daiktui. Dvasios ir aplinkos konfliktai provokuoja meilės priešingybę – baimę, netikrumą, išgąstį. Infernaliniai sūkuriai, sietas, persijojantis mintis, deginanti ugnis – įprastos Milašiui sąvokos, kuriomis jis įprasmina atrankos, kokybės, vertėictoras Hugo. Apokalipsės ir Paskutiniojo teismo kalba sintezuojama įvairių literatų tekstuose. Apokalipsės reveliacija būdinga Nervalio tekstams („Aurelija“), apokalipsė, kaip palimpsestas, – Cendrarsui. Giono kūryboje, U.Eco romanuose taip pat esama apokaliptinės mimezės. „Rožės varde“ vaizduojama milenaristinė XIV a. Europa. Mitas ir parabolė Eco turi euristinę vertę. Jis nesiekia triuškinti arba gluminti sukeldamas vien šokinę terapiją. Aristotelio poetikoje esama atskleidimo mito.

Literatūriniai apokaliptinio mito pavyzdžiai greta Milašiaus ir mitų stratego Miłoszo – A.D’Aubigné „Tragikos“, šv.Augustino „Apie Dievo miestą“, Boehme’s „Mysterium Magnum“, Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Hugo, Lamartine’o, Zola kūriniai. Apokalipsės mitą randame Eliade’s ir Jungo teoriniuose darbuose.

Oskaras Milašius rašo psalminę lyriką: „Būti tyram, taip nuostabiai sutampančiam su savo būtinybe, kai atsiranda neigimo beprotybė, kuri tavo atžvilgiu nebūtų nurodyta, tau, kuris esi viskas, jos nebūtis pasmerkta būti tik teigimo apversta forma; ką aš kalbu. Tai taip baisiai egzistuoja kaip dalykas, atribotas nuo tavęs tavo paties valia, kūryba, kuri gali atrasti turinį tik tavo išorės idėjoje, nieke, nes tik tu vienas esi begalybė, ir nėra išorės, kuri tave ribotų…“

Aristokratiška O.Milašiaus ironija lietuviškose pasakose

Milašiaus diplomatinė leksika, jo apsukrumas ir rafinuotas meninis skonis itin jaučiamas pasakose. Randame čia ir nehipertrofuotą istorijos sampratą, romantinį žvilgsnį į ją. Pasakos „Auksaplaukis ir žvaigžduolė“ veikėjai diplomatiškai tituluojami, tai – milašiškos ironijos pėdsakas. Antai karalienė senė vadinama žmogėdra, žiežula, ragana, galvažude. Karalaitis ir karalaitė, kuriuos ji pražudo, turi romantinės dvasios ir dvaro kultūros požymius – tris aukso plaukelius už ausies ir kepuraitę su pritvirtintomis trimis aukso žvaigždelėmis. Kilęs skandalas – vaikų dingimas (karalienė skryniose nuplukdo juos vandeniu) – pirmiausia įaudrina jaunus tėvus, paskui mokslo vyrus, galiausiai gandai pasiekia prastuomenę, o tai priverčia nulėkti nemažai smailiaviršių kepuraičių ir perukų. Toks dirigento mostas rodo Milašių esant puikų stilistą ir poetinės komunikacijos žinovą.

Milašius – įdomi asmenybė, na, kad ir savo išskirtine meile paukščiams. Žinia, jo lietuviškų pasakų vertimai į prancūzų kalbą skirti paukščių mylėtojams. Paukščiai lydėjo Milašių visą gyvenimą. Su jais poetas buvo susijęs ypatingais ryšiais. Senatvėje jie tapo geriausiais jo draugais. Pasakose svyruojama tarp ironijos ir mitologijos, suaktualintas rafinuotas dvaro stilius ir jo specifinė retorika. Įdomi diplomatų ir gandrų, apskritai žmogaus ir paukščio paralelė. Paukščių semantika dar labiau priartina Milašių prie angelologijos, kuria jis buvo kaltinamas. Lotyniškai besikalbantys veikėjai, svarbūs valstybės gyvenime vyrai artimi paukščiams, juos primena. Gandras turi dėmę ant nugaros, nes Dievas jam smogė nuodėguliu už neįvykdytus nurodymus. Aliuzija – Milašius pasakas rašė naktimis, atliekamu nuo diplomatinės tarnybos laiku. Čia atsispindi jo individualus patyrimas. Kalbėdami inteligentiškais paukštiškais balsais, pasakų herojai leidžia poetui atverti naujus meninius pasaulius. Pasakų ir mitų sritį atskleidžia toteminiai sutuoktiniai – sakalas, erelis, vanagas, tradiciškai suvokiami kaip esantys pasaulio medžio viršūnėje paukščiai. Interpretuojama hierarchija.

Žmonijos ir paukščių egzistencijos bendri saitai leidžia Milašiui kurti savitą individo mitą. Papūgos įvaizdis jo pasakose sureikšmina karalystės parlamento idėją. Balandėlę puola sakalu pasivertęs raganius. Varna Milašiaus pasakose vadinama „šlykščiu sparnuočiu“. Gegutė – corvus Lituanus – aktualina genealoginius ryšius, santykius tarp kartų, mitologiją. Gegutė praneša broliams, kad jų sesuo slibino nelaisvėje. Gandras –sparnuotas funkcionierius. Paukščiai perduoda dievo Hermio pranešimą. Kalbėdamas apie varnas, Milašius nevengia erudicijos ženklų – minimas deda Fontaine’o varnas, Edgaro Poe varnas. Pasakodamas apie žmonių papročius, jis pateikia tokią žmonijos ir paukščių analogiją: „…mūsų epochos, kurioje mums teko laimė gyventi ir kuri, beje, mus pavertė paukščiais’’. Pasakų stiliaus gracija ir erudicija bei ironijos figūros eina greta. Paukščių namai – tikri rūmai liokajams, rūmininkams, durininkams. Tituluoti – papūgos, varnai, povai. Gaidys – ne paprastas kaimietis, bet pasipuošęs brangakmeniais ir vadovauja 70 pačių. Itin gausu sparnuočių pasakoje „Imperatorius Jonas Beširdis“. Pasakoje „Princesė“ kancleris rikiuoja žąsis, antis, kalakutus ir vištas. Lietuvos bajoras save laiko Perkūno paukščiu. Paukščiams, kaip ir žmonėms, būdingas ypatingas etiketas bei manieros ir jausmai. Antis Milašiui primena hermetinių mitų Feniksą. Paukščių semantika apskritai artima mokymams apie persikūnijimus, į kuriuos aliuziją daro Milašius. Paukščiai pasakose pasirodo per jaunuolių iniciaciją, kai kovojama su chtoniška baisenybe, kai lankomasi svetimuose kraštuose, per vestuves, įgyjant stebuklingų dalykų. Milašius virtuoziškai interpretuoja šias situacijas. Taip pat pastebimos paralelės su kalendorinėmis dainomis. Paukščiai turi savo vietą „dievo medelyje“. Milašius kreipia dėmesį į jų apdarus, aktualina kosminį klodą. Atsiranda ypatingų paralelių su Hoffmano pasakų semantika. Stilistinių ornamentų figūromis tampa Dante, Shakespeare’as, Mozartas, virstantys ypatingos poetinės sugestijos reiškėjais. Kuriamas daugiaprasmis laiko kiaušinio įvaizdis, paukščiai siejami su saule, šiuo įvaizdžių klodu Milašius itin daug trokšta pasakyti. Individuali egzistencija perteikiama hermetiniais įvaizdžiais. Hermetiškumo Milašiaus kūryboje turi net paukščiai. Milašius apmąsto grįžimą į beribį pirmapradės būties laiką, atminties archetipus. Aforistinis, ironiškas, romantiškas Milašiaus stilius susijęs ir su ypatinga jo kūrinių kompozicija (elegantiška novelė, laiškas…).

Senosios karalienės gundymai – aukso žuvelės, varpeliai ant sodo medžių, herojaus galva, kvaršinama pranašingų sapnų, – rodo Milašių buvus ir meilės iniciacijos teoretiką, ir romantinės ironijos tradicijos tęsėją. Jis moka puikiai išjuokti. Bėgančią senąją karalienę jis lygina su skuodžiančiu šešku. Diplomatinė rašysena, jos stilius daro garbę Milašiui diplomatui. Jis iškelia tiesos dorybę, priimtiną paprastiems žmonėms, kuriuos globoja aukščiausiasis. Milašius teigia, kad paprastoje liaudyje – daugybė gudrių personažų: senukai, paslaptinga senoji smuklininkė, vaišinanti skanėstais ir glostanti vaikus. Senė, spendžianti vaikams spąstus, vaizduojama kaip koketė – ji susižvalganti su neva ją pamilusia žuvele. Milašiaus pokštai turiningi ir prasmingi, atskleidžia jo visuomenės sampratą, požiūrį į žmogaus tobulėjimą, jo mentalitetą, minčių pasaulį. Milašius atrodo labiau pasikaustęs strategas, gundytojas, inicijuotojas, lyginant su eseistiškai rašančiu apie pavergtą protą Cz.Miłoszu.

Milašiaus aristokratizmas, žvilgsnis į palikuonių nebeturinčią elito viršūnę – išties puiki dirva apvalaus stalo diskusijoms ir bendravimo avantiūroms.

Šaltinis čia