Erika Jasionytė-Mikučionienė. Diskurso žymikliai. Iš kur jie?

Bendraudami vieni kitiems perduodame įvairaus pobūdžio informaciją: mintis, jausmus, patirtį. Ir ne tik tai: kurdami pokalbius, mezgame santykį su pašnekovu ir pačia kalba. Besikeičiant pokalbio situacijai, temoms, dalyviams, keičiasi ir kalbos raiškos priemonės – žodžiai, žodžių junginiai, konstrukcijos, gramatinės formos, jų vartojimo dažnumas. Taigi, kalba randasi socialinėje terpėje, svarbūs išoriniai veiksniai, tokie kaip pašnekovai ir pati pokalbio aplinka. Lingvistikoje pasakyta arba parašyta kalba (taip pat ir tekstas), įtraukianti ir tos kalbos kūrėjo bei suvokėjo perspektyvą, vadinama diskursu. O kalbos priemonės, rodančios diskurso atkarpų sąsają, taip pat diskurso kūrėjų tarpusavio santykius, yra vadinamos diskurso žymikliais.

Diskurso žymikliai yra neatsiejama kasdienės komunikacijos dalis. Net nesusimąstome, kiek diskurso žymiklių pavartojame bendraudami su šeimos nariais, draugais, kolegomis, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Ilgą laiką diskurso žymikliai buvo vertinami kaip perteklinės, bereikšmės kalbos raiškos priemonės, neprisidedančios prie perteikiamos kalbos informatyvumo. Vis dėlto nuo XX a. vidurio šios „perteklinės“, „bereikšmės“ kalbos raiškos priemonės pateko į lingvistų akiratį ir iki šių dienų susidomėjimas jomis yra itin išaugęs įvairiose pasaulio kalbose. Diskurso žymikliai tiriami įvairiais aspektais: struktūriniu, semantiniu, pragmatiniu, sociolingvistiniu. Nepaisant to, kad dažniausi ir įvairiausi diskurso žymikliai yra sakytiniame diskurse, jų esama ir rašytiniame. Nustatyta tiesioginė žymiklių sąsaja su diskurso tipais: vienokie diskurso žymikliai vartojami rašytinėje kalboje, kitokie – sakytinėje.

Lietuvių kalbos diskurso žymiklių tyrimai rodo, kad ir reikšmės, ir raiškos požiūriu diskurso žymikliai labai nevienalyčiai, bet turintys universalių, kitose kalbose taip pat įžvelgiamų vartosenos ir raidos požymių. Pagal tai, ar diskurso žymikliai rodo sąsają tarp skirtingų diskurso atkarpų, ar tarp kalbėtojo ir klausytojo, skiriami tekstines ir tarpasmenes funkcijas perteikiantys žymikliai. Tekstiniai žymikliai siejami su pokalbio struktūrinėmis dalimis: vienais diskurso žymikliais pradedame pokalbius (klausyk(it), žiūrėk(it), sakyk(it) ir pan.), kitus žymiklius siejame su pokalbių plėtojimu, t. y. jais parodome naujos temos įvedimą arba grįžimą prie ankstesnės temos (dalelytės tai, na, va ir kt.), tiksliname ankstesnius pasakymus arba ieškome tikslesnio žodžio norint ką nors apibūdinti (ten, dabar, šita ir kt.), vadinamaisiais pertarais užpildome pokalbio pauzes (žinai, ta prasme ir kt.), galiausiai, dar kitais diskurso žymikliais užbaigiame pokalbį (tada, tai va ir pan.). Negana to, pavartodami diskurso žymiklį (ar žymiklius), mes, kalbėtojai, galime išreikšti ir savo santykį su pašnekovu: paprieštarauti jam (bet, tačiau, gi ir kt.), arba priešingai – būti mandagūs, neparodyti savo „tikrojo veido“ ir pavartoti „švelninamąsias“ dalelytes kad, net ir pan. Tas pats žymiklis, natūralu, kalboje gali atlikti ir daugiau nei vieną funkciją. Įdomu, kad tam tikri diskurso žymikliai yra daugiau mažiau universalūs, randami ne tik lietuvių, bet ir areališkai nutolusiose kalbose (pavyzdžiui, na, nu, klausyk, žiūrėk, žinai ir kt.), o kai kurie jų (pavyzdžiui, ten, šita, gi) – lietuvių kalboje ir areališkai artimose arba giminingose kalbose.

Lietuvių kalbos diskurso žymiklių užuomazgų esama jau pirmuosiuose XVI-XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Tirti senieji lietuvių kalbos tekstai, tokie kaip Jono Bretkūno „Postilė“ (1591), Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (1599) ir Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ (1629; 1644), kurie yra rašytiniai, religiniai tekstai, juose svarbus teksto kūrėjo vaidmuo ir santykis su pačiu tekstu. Taigi bandant perteikti sąsają su ankstesniu tekstu ir apibendrinti žodžius, persakyti juos trumpesne forma, vartojami įvairūs kalbėjimą reiškiantys veiksmažodžiai (sakyti, kalbėti, tarti, rečiau – byloti) tokiose konstrukcijose kaip trumpai kalbant, trumpai bylant, vienu žodžiu tariant ir pan. Šios konstrukcijos išlikusios kaip diskurso kūrimo priemonės iki šių dienų: kaip ir XVI–XVII a. tekstuose, taip ir dabartiniuose pirmiausia jos siejamos su rašytiniu diskursu.

Be konstrukcijų, kaip diskurso žymikliai vartojami ir pavieniai žodžiai. Pavyzdžiui, dalelytės gi ir juk nagrinėtuose lietuvių kalbos tekstuose žymi informaciją, kuri yra žinoma ir teksto kūrėjui (adresantui), ir adresatui, palyginkime:

Visi atpuole, visi pageda. Nera nieko kursai ger daritu, nei vieno. Tieka skeledami, kamgi teip pasileidusei givenam. (BPII 489, 18–21)

Pavyzdyje iš Bretkūno „Postilės“ matyti, kad ankstesniame diskurse pasakyta, jog visi žmonės atpuolė, visi pagedo, nėra nė vieno, kuris darytų gera, dėl to adresantas, turėdamas šią informaciją, pateikia ją klausytojui kaip žinomą ir teiraujasi, o teiraudamasis kartu priekaištauja, kodėl visi taip pasileidusiai gyvena. Panašiai, kaip bendrųjų žinių rodiklis, vartojama ir dalelytė juk, kuri senuosiuose tekstuose gali kombinuotis kartu su dalelyte gi, pavyzdžiui:

Netikėkis tuo / negausi nieko / iey teip yšmanai. Iukayg atmęni kas anam didžturiui bingusiam tikos. (DP 55,48–50)

Šiame iš Daukšos „Postilės“ paimtame pavyzdyje, pavartojant dalelytę jukayg, primenama apie praeities atsitikimą, kuris abiems – ir teksto kūrėjui, ir adresatui, – yra žinomas. Įdomu, kad dalelytės gi ir juk bendrųjų žinių reikšme tebevartojamos iki šių dienų. Tiesa, dabartinėje kalboje jau jaučiamas dalelyčių pasiskirstymas pagal diskurso tipus: gi labiau siejama su sakytine kalba, o juk – su rašytine.

Vis dėlto esama nemažai tokių atvejų, kai dabartinėje kalboje koks nors kalbos vienetas plačiai įsitvirtinęs kaip diskurso žymiklis, o senuosiuose tekstuose nerodo diskurso žymiklio apraiškų. Tarkime, dalelytės na ir nu dabartinėje kalboje yra dažnos kaip diskurso dalelytės ir turi ne vieną diskursinę funkciją, o senuosiuose raštuose jų pirminės formos nu ir yra vartojamos kaip prieveiksmiai, turintys laiko reikšmę „šiandien; dabar“. Dalelyčių na ir nu atitikmenys kitose kalbose, pavyzdžiui, lenkų, rusų, netgi anglų, hebrajų, taip pat rodo analogišką raidą iš laiko prieveiksmio į diskurso žymiklį.

Apibendrinant, diskurso žymiklių analizė įdomi ir vertinga, suteikianti reikšmingų įžvalgų apie kalbos vartosenos tipus, kalbos raidą ir pačius kalbos vartotojus.

Straipsnis parengtas remiantis tyrimu pagal projektą „Diskurso žymikliai lietuvių kalboje: sinchroninis ir diachroninis tyrimas“, finansuojamu Lietuvos mokslo tarybos (sutarties nr.: S-MIP-17-44).

Daugiau informacijos apie projektą.

Bernardinai-2020