„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentų organizuojamas „Filologijos ruduo“ – renginys, turintis istoriją ir tradicijas. Tradicijos išlaikytos ir šiais metais, bet neapsieita be naujų vėjų, kuriuos treti metai bando įpūsti filologijos fakulteto studentai Ramunė Balčiūnaitė, Mantas Joneikis ir Eglė Mykolaitytė. Padedant studentų atstovybei, draugams ir visiems, kurie norėjo prisidėti prie šio renginio organizavimo, „Filologijos ruduo“ sulaukė savojo Renesanso. Lapkričio 5 d. literatūros mylėtojams, jos kūrėjams ir šiaip smalsaujantiesiems duris atvėrė rudeninėje prieblandoje ir tyliuose muzikos garsuose paskendusi ir karšta arbata kvepianti VU Teatro salė.
Renginio nuotaiką padėjo kurti ir netikėtos oro sąlygos: už lango krentant pirmajam sniegui, visiems atėjusiesiems organizatoriai siūlė sušilti, dalydami puodelius karštos arbatos. Šnabždesiai išdavė, kad prisipildė beveik visa Teatro salė. Šurmulį salėje nutildė staiga įsijungusios į sceną nukreiptos prožektoriaus šviesos ir teatralizuota renginio pradžia. Dekoracijos ir veiksmas scenoje priminė chaosą ir netvarką: nežinia kas gulėjo nepaklotoje lovoje, šalia kurios stovėjo stalinė lempa, o sienas imitavo prikabinta paklodė, kiti laipiojo kopėčiomis ar važinėjosi dviračiu. Vaidinimas buvo įkvėptas Daniilo Charmso knygos „Nutikimai“. Menų sintezę „Filologijos rudenyje“ matome ne pirmą kartą. Pernai renginys buvo improvizuojamas pagal Keno Kesey’o „Skrydį virš gegutės lizdo“, grojo grupė „Liūdni slibinai“. Šį kartą muzikos įvairovė buvo didesnė: melancholiškai, bet šiltai skambėjo grupės „Cikados“, kanklininko Gedimino Žilio ir klavišininko Audingo Šumskio muzika. Renginį baigė ekspresija ir jaunatviškai maištinga nuotaika trykštanti grupė „Arklio galia“. Nors grupei trūko vieno nario, vaikinai grojo su pasitikėjimu – „kaip išeina“. O ir nelabai svarbu, kaip „išėjo“. Tiek sėdintieji salėje, tiek pasirodantieji scenoje mėgavosi, dalinosi savo ir draugų mintimis, kurios irgi reiškėsi įvairiausiais būdais – „kaip kam išėjo“. Niekas neteisė ir negyrė, klausėsi.

Visas dėmesys buvo sutelktas į jaunuosius literatus, kurie drebančiomis rankomis ir dar labiau drebančiais balsais vienas kitą keitė scenoje. Tačiau jaudintis nebuvo dėl ko. Jaunieji autoriai jau buvo palaiminti komisijos, kurią sudarė dr. Rimantas Kmita, docentas dr. Paulius Vaidotas Subačius ir doc. Regimantas Tamošaitis. Scenoje kūrybą skaitė Milda Baronaitė, Ramunė Brunzaitė, Rosita Garškaitė, Inga Glebova, Aušra Kaziliūnaitė, Dovilė Kuzmickaitė, Lapės Kailis, A. Liutvinas, Rasa Milerytė ir Skirmantė Ramoškaitė.

Tekstus komisijos vertinimui pateikė 86 autoriai: 57 poetai, 24 prozininkai ir 5 autoriai, pateikę ir poezijos, ir prozos. Doc. R. Tamošaitis pasidalino mintimis apie naujosios kartos kūrybą: „Daugelis žaidžia literatūrą ir demonstruoja save, bet keletas iš jų jau mato ir gyvenimą, parodo tikrus, gyvus žmones ir autentiškus išgyvenimus. Atrodo, kad vaikinai bręsta lėčiau nei merginos, jiems baisiai maga pasigirti proto idėjomis, stiliaus imitacijomis, bet jie baugūs, kompleksuoti – bijo atsiskleisti patys. Nors demonstruoja save, bet tik su kauke ir per kaukę. Tai literatūrinės jaunystės požymis, kuris praeina. O merginos lyg ir labiau subrendusios literatūrai ir gyvenimui, jos stipresnės ir drąsesnės, nuoširdžios, nebijo.“ „Filologijos rudens“ istorijos pradžioje tiek organizacinėje, tiek kūrybinėje terpėje dominavo vyrai, bet galiausiai juos pakeitė moterys. Tarp komisijos atrinktų laureatų tebuvo vienas vaikinas, bet ne vienintelis, scenoje pristatęs savo kūrybą. Pasirodė ir savanoris, nedalyvavęs konkurse, bet norėjęs prisidėti prie tą vakarą kuklaus literatų būrelio. Renginys nebuvo varžomas griežtos struktūros, tad į sceną galėjo lipti ir kiti, bet daugiau savanorių neatsirado.
Toks buvo 30-asis „Filologijos ruduo“. Auginantis kūrėjus ir pats augantis. Kuklus, bet reikšmingas tiems, kas atėjo, kas ateis kitais metais, kas klausė ir kas kūrė.
Džordana Graicevičiūtė

Šaltinis čia