Gabrielei Petkevičaitei Bitei – 150

Prof. Viktorijos Daujotytės pranešimas, skaitytas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje 2011 m. kovo 30 dieną.

                    Ir girdžiu seno Montesquieu spėjimą: kas nori respublikos, tas turi respublikoniškas dorybes įgyti.

„Karo meto dienoraštis“

Mąstydami apie lietuvių tautos sąmoningumo istoriją, esame nuolat grąžinami į XIX–XX a. sankirtą. Ir bandydami suvokti sunkų kelią nuo tautinės iki modernios visuomenės modelio, kuris, nepriklausomai nuo tautybės, pabrėžtų kiekvieno asmens vienodą žmogiškąją vertę, žvelgsime į Vincą Kudirką, Povilą Višinskį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Bet, remdamiesi mintimis, pasakytomis prieš šimtą ar daugiau metų, visada turime matyti kontekstą. Skaityti ne paraidžiui, o jausti pasakyto žodžio dvasią, jo judėjimą į priekį. Atrodo, kad G. Petkevičaitės-Bitės programa, nors ir mažiau sutelkta, „krislais“ išskaidyta publicistikoje, grožinėje kūryboje, dienoraščiuose, yra arčiausia tos linkmės, kurią renkasi susipratusioji dabartinio žmogaus pasaulio dalis: išeities taškas yra asmuo, laisvi jo pasirinkimai ir įsipareigojimai.

Minėdami didžių žmonių sukaktis, siekiame ne tik minimuosius pagerbti, atsiminti, bet ir sutvirtinti savo pačių, savo bendruomenės, savo valstybės pamatus. Visa, kas yra, kuriuo nors būdu yra buvę. Suvokdami ko nors buvimo būdą praeityje, skaidriau matome tai, kas vyksta dabar, apsisprendžiame, pasirenkame. Kol dar pajėgiame tai padaryti. Tebėra svarbi G. Petkevičaitės-Bitės mintis iš „Karo meto dienoraščio“: „Vergijos pančiai per daug dar įsigraužę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Tik gerai organizuotas bendruomenės gyvenimas išlaisvina individą, jo kūrybiškumą.

Pasakyti apie žmogų taip, kad neiškreiptum jo paties tiesos, prasmės, siekimų, to turinio, kuris jį atskiria nuo kitų, yra sunku. Bet kitos išeities neturime, suvokiame vienas kitą pasisakydami, vertindami. Didžios, ryškiosios praeities asmenybės neturi pasitraukti iš kultūros dėmesio; turi teikti mums vertybių matus, prasmę, jos buvimo žmogaus pasaulyje nuojautą.

G. Petkevičaitė-Bitė nebuvo stiprios sveikatos, nei geležinių nervų, bet itin valinga, „užsispyrėlių veislės“, retųjų, ištvermingųjų. Turėjo prigimtinę galią veikti žmones, daryti įtaką, sulaikyti pakeltą ranką, priversti paklusti: dar jauna, pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje režisierė, trūkdama vaidintojų, sunervinta išbėga į gatvę, sutinka jauną vyruką, pasisveikina ir, išgirdusi žemaitišką atsakymą, liepiamu balsu sako: „Eik su manim!“ Ir be galo nustebęs vaikinas eina („Krislai“). Moterų suvažiavime (1908), nors jai pavedama tik atidaryti posėdį ir pasiūlyti pirmininką kunigą, netikėtai pasiryžta pirmininkauti pati. Tardama įžangos žodžius, ji prisimena, kiek amžių viso pasaulio moterys kentėjo paniekinimą ir tik dabar ima busti, ir joje bręsta netikėtas pasiryžimas: „Jei mane ir išmes dabar iš susirinkimo, nebus man gėdos“, –­ galvojau, ramindama save, ir baigus prakalbą, pasistengiau ramiu, tvirtu balsu ištarti į susirinkusius: „Prašau rinkti mane pirmininke…“ („Pasikalbėjimai“). Inteligentė, kultūrininkė, ji išeina į viešą politiką, kai tik to reikalauja aplinkybės.

Kilusi iš bajorų, bet veikiama altruistiškai nusiteikusio tėvo daktaro, pasiaukojančios motinos, sąmoningą, veikliąją lietuvybę Bitė pasirenka kaip savo kelią, tampa susipratusi lietuvė inteligentė. Nesukūrusi šeimos, bet daugiavaikė motina, auginusi, auklėjusi. Laisvų pažiūrų, bet tikėjimo problemų niekada nesusiaurinusi, žinojusi, kas yra sielos malda ir koks stebuklas iš daugybės širdžių bažnyčioje skambanti Strazdelio liaudiškoji giesmė „Pulkim ant kelių“. Klūpanti prie savo globojamų našlaičių motinos kapo, artimai bendravusi su kunigais, Julijono Lindės-Dobilo pasirinkta kaip labiausiai patikimas žmogus, kuris supras ir padės. Gero linkintys, plataus akiračio žmonės neriboja vienas kito, tolerancija veikia ne susitariant, o tikrai gerbiant vienam kitą, jei tik jis to nusipelno savo darbais ir elgesiu.

Respublikonė – plačiausia šio žodžio reikšme, platesne už partiją, sambūrį, respublikos šalininkė, demokratė. Jos respublikonybė „Karo meto dienoraštyje“ išreikšta XVIII a. prancūzų filosofo ir politinio rašytojo Charles’o Montesquieu, vieno iš apšvietos pradininkų savo šalyje, citata: „Kas nori respublikos, pirmiausia turi įsigyti respublikoniškų dorybių.“ Ne tik jų savyje turėti, bet ir jas ginti, saugoti. Laikytis demokratijos, žmonių prigimtinės lygybės, tautų tarpusavio sutarimo. Apšvietos ideologija Bitei buvo itin artima, švietėja iš prigimties, iš šeimos dorybių paveldo. Šiai rašytojai, kaip ir jos autoritetui Ch. Montesquieu, tinka ir politinės rašytojos vardas, kurį ji užsitarnavo savo aktualiąja publicistika, taip pat ir „Karo meto dienoraščiu“; pagaliau ir aiškiomis politinėmis savo grožinių „krislų“ tendencijomis. G. Petkevičaitė-Bitė kartu su Felicija Bortkevičiene skynė moterų kelius į politiką kaip bendrą reikalą.

Respublikonė savo tikslingąja politine veikla – Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo atstovė (1920–1922). Pirmoji Lietuvos intelektualiosios visuomenės dalies atstovė, tiek daug kalbėjusi apie pilietiškumą. Ne tik aukštąja prasme, kai asmuo atlieka pareigas savo valstybei kaip savo piliai, ją gina, saugo, rūpinasi išore ir vidumi, bet ir žemesne – kasdienių veiksmų, nuostatų. Dar įvykių sumaištis, kai Lietuva jau pasiskelbusi nepriklausoma, bet kai kur, taip pat ir Panevėžio apskrityje, tebešeimininkauja vokiečiai. Bitė ryžtasi atsiimti iš Puziniškio vokiečių okupacinės valdžios nusavintus daiktus, bet kaip inteligentiška asmenybė dėl to jaučia nesmagumą. Subtilios dvasios žmogui nesmagu reikalauti ir to, kas teisėtai jam priklauso, yra jo nuosavybė. Ir įrašo „Karo meto dienoraščio“ paskutiniuose puslapiuose: „Tik pilietybės jausmas, skaudžiamos šalies pilietės pareiga kovoti už savo teises sulaikė mane nuo to, kad negrįžau namo žodžio neištarusi.“ Kovoti už kitų ir savo teises –­ respublika laikosi ne tik ant pilietinių pareigų, bet ir jaučiant savo teises, jas tvirtinant sąmonėje.

Ir į „Varpą“ Bitė įsijungė kaip publicistė respublikonė, pirmoji jos korespondencija 1890 m. (prieš 120 metų) dešimtame numeryje: „Isz Panevėžio“ Gabrielos vardu. Beveik penkiasdešimt metų, iki 1938-ųjų, buvo veikli publicistė. Bitės publicistikos centrą galima apibendrinti vienu ankstyvųjų rašytojos pasisakymų – „Pro domo sua“ (lot. „savo reikalu, apie savo namus, apie save“). Šio pasisakymo pradžia – dėl sąskambio su šiandiena, priduriant, kad, jei nėra sąskambio, niekas neskamba – nei muzika, nei kalba, nei žmogus susitinka su žmogum, nei praeitis su dabartim. Tad Bitės mintis iš 1898 m.: „Kiekvieni metai, galima sakyti, kiekviena diena didina skaitlių lietuvių, apleidžiančių tėvynę, bėgančių nuo sunkių gyvenimo sąlygų savo krašte, nuo menko uždarbio. Nekalbu aš čion apie tamsius sodiečius, kurie neturėjo, kas jiems išaiškintų jų pareigas, kurių gyvenimo idealas negalėjo kilti aukščiau skanaus valgio, bet kalbu apie mūsų mokslo vyrus, teip vadinamus inteligentus“. Inteligentas pagal XX a. pr. prasmių žodyną, prie kurio radimosi Bitė yra žymiai prisidėjusi, yra susipratęs pareigos, sąžinės, sąmoningų pasirinkimų žmogus.

Mirus V. Kudirkai, nutilus jo „Tėvynės varpams“, būtent Bitė ryžosi tęsti jo tradiciją – pirma „Pasišnekėjimais“, o kiek vėliau ir „Pasikalbėjimais“. Netekę to rašytojo, to didžiausio mūsų karžygio ir kankintinio, turime mėginti nors dalelę jo darbų atlikti –­ toks buvo jos ryžto motyvas. Įspūdinga pirmojo „Pasišnekėjimo“ pradžia – neįtikėtino tiems laikams atvirumo, kylančio iš savo asmens vertės, iš moters orumo. Kreipinys į skaitytojus: „Žinok visų pirma, juog esu moterė.“ Remiamasi, neslepiant ironijos, dar VI a. įvykusiu katalikų konsiliumu, kuriame, tiesa, tik vieno balso persvara, buvo nuspręsta „juog ir moterys turi dūšią lygiai su vyrais, kas maždaug turi reikšti (bent pagal mane), juog visi esame lygūs žmonės“. Iš šitos minties, persmelktos filosofinės ironijos, išsitiesia takas į moteriškosios savivokos, savivertės formavimą; šiandien jau turėdami moterų aukščiausiuose valstybės postuose, skiname vaisius ir nuo Bitės atkakliai puoselėto lyčių lygybės medžio. Prisistatydama skaitytojams, ieškodama kontakto, Bitė savo atvirumu provokuoja atvirumą. Negana, kad moteris: „Antra kaltė dar baisesnė (…) Esu senmergė (Horrendum!).“ Atvirai, truputį ironiškai, provokuojant, bet ir oriai apie save pasisakius, imama kalbėti tvirtu, apsisprendusio, tautiškai, pilietiškai susipratusio žmogaus balsu, sutelktu į bendruomenę, į bendro darbo reikalingumą ir svarbą. Branginkime, kad radome darbą jau pradėtą, junkimės į jį, juskime, kad labiausiai mums trūksta „reališko darbo“, trūksta kultūros darbininkų, organizuotumo.

Savo „Pasikalbėjimais“ Bitė Lietuvai davė praktinius dialogo filosofijos, tuo pat metu jau užsimezgusios Europoje, pradmenis, meistriškai įvedinėjo pokalbius, kreipinius, išmoningai naudojosi retorikos galimybėmis. Žinojo, kas yra įsiklausymas į balsus, girdėjo juos ir jais rėmėsi. Plėtė tautos akiratį, kalbėdama apie čekų nacionalinį atgimimą, vengrus, armėnus. Res publica, viešasis reikalas, kuriuo gyva publicistika, G. Petkevičaitės-Bitės yra žymiai pastūmėtas į priekį, pelnytai turime ją statyti greta V. Kudirkos.

„Pasikalbėjimai“ rodo, iš ko atsirado poreikis rašyti „Karo meto dienoraštį“, duoda ir galimybę teisingai suprasti Bitės grožinę kūrybą: „Krislai“ yra lyg antroji šaka, labiau apibendrinta, daugiau vietos skiriant vaizdui, jo plėtojimui iki siužeto. Dažname „Pasikalbėjime“ pasirodo apleisti, skurdo graužiami vaikai, kūdikiai, kuriuos Bitė mato ir kaip namų gydytoja, felčerė (yra ir Felčerės slapyvardžiu pasirašytos publicistikos), bandanti padėti, išgelbėti. „Dievui atkišus“, homo sapiens išauginti iš šių patirties situacijų. „Vilkienė“ – iš vargo grūdinamos, teisingai gyvenančios moters pagerbimo, suteikiant jai teisingą moralinį atpildą. Ji yra teisi, net šio pasaulio teisuolė, nes naštą, kuri, jūroje nuskendus žvejui vyrui, teko jai vienai, neša iš paskutiniųjų, išsilaikydama, neprarasdama garbės. Žmogus, kuris pats išsilaiko sunkiausiomis aplinkybėmis, išlaiko savo vaikus, yra orus, vertingas. Visuomenė turi suvokti tokių savo žmonių vertingumą. „Žemaitė“ – lyg koks pirminis antropologinis tyrimas: kaip atsiranda žmogaus orumas, kaip sunkų gyvenimą ir pareigą gimtajai žemei ant savo pečių pakelia moteris. Kaip pilietiškumas randasi iš pačių šaknų.

Romanas „Ad astra“ pirminiais impulsais galėjo kilti iš noro sukurti savo alter ego, motyvuojant rūstų asmeninės laimės atsisakymą, pasiaukojimą, sąmoningą darbo savo tautai, savo visuomenei pasirinkimą. Tarsi priminė skaitytojams, kad ir tos, kurios nuėjo to laiko moterims neįprastais viešojo visuomenės darbo keliais, buvo jaunos, turėjo karštas širdis, išgyveno ir savo jausmų dramas. „Ad astra! Ad astra!“ –­ nepaneigiamo dvasinio imperatyvo intonacija, kurią pasiekia muzika, daina, kilusi iš artimumo žmogaus sielai; taip, kildama į aukščiausią savo būseną, mylėdama ir meilės atsižadėdama, alsią vasaros naktį dainuoja Elzė Kęsgailytė, 1863 m. sukilimo dalyvio, tremtinio dukra. Dainuoja liūdnąjį savamokslį Jovarą, jo „Ko liūdi, berželi, ko liūdi?“, kurį ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, jau kitos kartos moteris, jauna, graži, modernybės dvelksmą juntanti, bet netrukus didžiausią gyvenimo dramą patirsianti, priskyrė prie tikrų poe­zijos vaikų.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su sūnėnais ir pedagogo Antano Kasperavičiaus šeima.
Nuotrauka iš LLTI archyvo

Ieškodama lietuvių tautos, kaip paskiro žmonijos vieneto, būdingųjų savybių, Bitė manė, kad į pirmą vietą rašytina kant­rybė, bet suvokiant ir jos dvejybiškumą. Lietuvių tauta kenčia „ir ten, kur kantrybė ją iškelia, kaip ir nežemišku gražumu jai kaktą apvainikuodama, bet kenčia ir ten, kur aklas pataikavimas didžiūnams šventvagiškomis rankomis darko ir plėšia jai brangiausį turtą…“

„Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą?.. Juk tai iždas, kurio nė vagis neišvogs, nė nuožmiausia valdžia neišplėš. Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis (twierdza), jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.“ Iš kur rastis tiems gynėjams, kurie budintų kantriai kenčiančius, savo kalbos viešumoje vis labiau netenkančius lietuvius? Reikia eiti apšvietos ideologijos pramintu taku. Reikia žmones išsiauklėti, išsiauginti. Ištraukti iš skurdo gabiuosius, pirmiausia juos pamatyti, pastebėti, neapsirikti. Neišleisti, neprarasti. Suteikti globą, paramą, išugdyti jų sąmonėje pareigą tokiu pat būdu remti kitus. Sutiksime, kad Bitė turėjo unikalią nuojautą –­ jos paskatintų, priglobtų, iškeltų, palydėtų, paremtų žmonių daugybė; jie galėtų būti surašyti didžiuosiuose Bitės pilietybės dokumentuose. Pirmasis ar vienas pirmųjų –­ Kazys Ulianskis, mokęsis dailės Varšuvoje, pas­kui Krokuvoje, grįžęs į Panevėžį, dirbęs bažnyčiose, sukūręs altorių. Gal ir paskutinis –­ skulptorius Bernardas Bučas. Vaikai, jos vaikai, ne šiaip globotiniai.

1894 m. Bitė ėmėsi itin sudėtingos organizacinės veiklos – kartu su Jadvyga Juškyte įsteigė „Žiburėlio“ draugiją besimokančiai jaunuomenei šelpti; sušelpė ir Žemaitę, kurią vertino ir mylėjo, kad ši galėtų nusipirkti popieriaus. Visada žinojo, kad kiekviena pradžia sunki, kad kantrybė, ta dvipusė vertybė, būtina kiekvienam darbui.

Po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties labiausiai Bitės iniciatyva buvo įsteigta Čiurlionio kuopa, kurios tikslas buvo supirkti menininko kūrinius, kad jie liktų Lietuvai, jos nuosavybė. Viename iš kuopos aktų-atsišaukimų surašė kainas, kad galima būtų orientuotis, kiek pinigų reikia surinkti: „Rex“ – 2000 rublių… Labai aukšto dvasinio sąmoningumo pakopa: organizuotis svarbiam veiksmui, pagrįstam supratimu, kad Čiurlionis –­­ Lietuvos turtas, kad negalima leisti, kad jis būtų išblaškytas. Kas galėjo atsitikti, jei Čiurlionio kuopa (ne tik ji viena) laiku nebūtų pradėjusi veiklos?

G. Petkevičaitė-Bitė priklauso garbingiems lietuvių tautos mokytojams. Mokytoja ir tiesiogine reikšme, ilgai mokytojavusi Panevėžyje, turinčiame itin turtingą aukštosios mokytojystės tradiciją, ir labiau apibendrinta, kai kalbame apie tautos, visuomenės autoritetus. Autoritetų klasę, auditoriją sudaro tauta, bendruomenė, visuomenė, kai rūpinamasi žmonių ugdymu, dora, švietimu, kai ieškoma kelių į žmoniškesnį gyvenimą. Kai sugebama veikti vien autoritetu, ta paslaptinga galia, kuri iškyla iš žmogaus, bet auga, tvirtėja kitų palaikoma, pripažįstama.

Pagal ankstyvą sąmoningumą, pagal savo pareigos tautai, visuomenei, kultūrai, valstybei suvokimą, pagal pilietiškumą Bitę galima lyginti su V. Kudirka, P. Višinskiu, su Juozu Tumu-Vaižgantu –­ rašytojais, kuriems dera lotyniškas apibūdinimas – publicus. Ypatingi lemtingos XIX ir XX a. sankirtos išugdyti žmonės, kuriems lietuviško žodžio, lietuvių kultūros ideologija buvo ir jų asmeninė ideologija. Mąstydami apie G. Petkevičaitę-Bitę, susitinkame su aukšta sąmone, su didelėmis intelektualinės veiklos galimybėmis, su asmeninės ideologijos paveikumu, veiksmingumu. V. Kudirkos „labora“ ji suvokė kaip moralinę pareigą, kaip etinį principą. Pagal šio principo vykdymą Bitė mūsų kultūroje yra tarp pirmųjų. Greta Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, Vinco Kudirkos, Felicijos Bortkevičienės, Vaižganto, Mykolo Krupavičiaus…

Asmenybės išlikimą tautoje, jos kultūroje ir sąmonėje lemia visuomeniniai įsipareigojimai ir prigimtinis kūrybingumas. Bitės asmens ryškumas, daugiaklodiškumas yra pirminis, teikia spalvų ir kūrybai. Bitė rašė publicistiką ir grožinius kūrinius, apsakymus, apysakas. Bet ir publicistikos, ir grožinių kūrinių, ir „Karo meto dienoraščio“ problemikos ratas yra iš esmės tas pats: gyvenimas, kurį neužtenka gyventi, reikia ginti, šviesinti, reikia padėti silpnesniam, reikia įsipareigoti idealams. „Karo metų dienoraštyje“ išsakytas pagrindinis Bitės principas, esminė moralinė nuostata: „Žiūrėk į kiekvieno žmogaus širdį ir stenkis joje glūdinčius perlus surasti ir aikštėn iškelti.“ Liko jam ištikima.

Nors ir būdama nestiprios sveikatos, dažnai sirgdama, Bitė nugyveno ilgą amžių, mirė 1943 m., siaučiant karui, Panevėžyje, savo nameliuose. Tai atvejis, kai stipri dvasia, valia padeda įveikti negalias, ilgai išlikti kūrybingam.

Panevėžys priklauso daugiaprasmiam „Isos slėniui“ – pagal Czesławą Miło­szą. Nevėžio slėniui, juodžemio, stiprios žemės, stiprių, šakningų žmonių gyvenimo vietai. Tokia pat bajoriškos kilties tradicija jungia Bitę ir Cz. Miłoszą, net dienoraštiškumas, kuriuo išreiškiamas ir ypatingas gyvenimo, prigimtos vietos branginimas, siekis išsaugoti autentiškas jo akimirkas, patiriamas sąmonės. Bitė, bajoriškos prigimties, nuosekliai kėlė ir Lietuvos, kaip tėvynės, pasirinkimo klausimą.

Panevėžys ir Panevėžio rajonas, Nevėžio gyvybinės ir kultūrinės arterijos žemės, turi daug vardų, kurie yra verti nuolat kartoti. Bet G. Petkevičaitė-Bitė lieka svarbiausia – išsišakojusi, išsisėjusi Panevėžio krašto žemėse, vietose. Smilgiai, su savo dviejų šimtų metų senumo mokykla, Puziniškis, netikėta sala miškuose, mažas dvarelis – tradicinė Lietuvos kultūros vieta. Džiaugsmas, kad Puziniškis atgavo gyvybę, kad saugi yra senoji spinta – vienas iš kelių tos vietos, to gyvenimo daiktų. Kūryboje ir daiktuose slypi tikroji žmogaus istorija. Dėmesio Joniškėlyje sulaukė Gabrielės tėvas Jonas Leonas Petkevičius, gydytojų filantropų tradicijos kūrėjas ir tęsėjas. Memorialinis Bitės butas sename mediniame name, kurių nedaug belikę modernėjančiame, vis labiau dominuojantį komercinį vaizdą įgyjančiame Panevėžyje. Galime didžiuotis Panevėžio inteligentais (gydytojais, mokytojais, bibliotekininkais, tarnautojais), kurie sugebėjo pilietiškai susitelkti namelių globai; prasminga, kad tarp „Karo meto dienoraščio“, išleisto Panevėžyje, rėmėjų įrašyta unikali Panevėžio miesto asociacija „Bitės namai“. „Bitės namų“ asociacijos nariai yra piliečiai pagal Bitės supratimą. Lietuvos piliečiai iš Panevėžio, ginantys rašytojos, kartu ir savo, teises.

Žmogų augina kultūra, kuri pati auga iš žmogaus, iš jo sąmonės ir sielos. Kultūros istorijoje yra laikotarpių, kai itin aiškiai matoma, kaip kultūra, augdama iš žmogaus, ir žmogų kelia, stiprina, sutelkia kilnesniems veiksmams. XIX ir XX a. sankirta, intensyvusis G. Petkevičaitės laikas, yra laikas atviromis šaknimis. Ten daug kas matoma. Ir tai, kad kultūra neatsiejama nuo kilnumo.

Taip, Bitė buvo kilnios prigimties. Jai buvo įgimta ko nors atsisakyti kito labui, prisiimti ir naštą, kurią sunku pakelti; jos biografijos faktai kilnumą liudija nuo pat pradžios iki pabaigos. Klystume kilnumo ieškodami ir gyvenimo smulkmenose, kasdienybėje. Visko yra kiekviename gyvenime. Smulkmenos gali žmogų susmulkinti, bet smulkmenos, nors ir reikšmingos, negali lemti gyvenimo vertinimo. Ypač žmogaus, kuriam yra lemti ir aukštieji gyvenimo lygmenys. Bitei aukštieji gyvenimo lygmenys priklausė ir iš prigimties (įgimti įvairiapusiai gabumai, plati jų amplitudė – nuo matematikos iki literatūros, jautri širdis, ieškanti prasmės), ir iš visuomenės įpareigojimų, kurie buvo teikiami jai tikėjimo ir pasitikėjimo. Buvo aukštai, bet tuo pat metu ir žemai, jungdama, derindama skirtingus žmogaus gyvenimo lygius, klodus, intencijas, taip pat privatumą ir viešumą.

Kultūros galėjimą veikti, taip pat ir jos kilnumą, lemia ne tik tai, kas sukurta, padaryta, pastatyta, parašyta, bet ir žmonės, kuriuos, praėjus bent šimtmečiui nuo jų gimimo, imame suvokti kaip žmogiškosios substancijos kūrinius. G. Petkevičaitė-Bitė neabejotinai priklauso žmogiškumo fenomenui. Niekas, kas vertinga, nesukuriama lengvai. Ir Bitė buvo grūdinta itin sunkiomis sąlygomis, kurias ji visada sugebėjo pakreipti kilnumui, kūrybai, įsipareigojimams. Lemia ne sąlygos, lemia sąmonės reakcija į sąlygas.

Mes dar nesame gerai suvokę asmenybės svarbos kultūroje ir visuomenėje. Mūsų humanistika, taip pat ir mokyklinė, dar neišnaudojo galimybių, kurias teikia išskirtinių asmenybių įdomumas, asmenybės turinio reikšmingumas, sąmonės aukštumas. To, ką vadiname biografija, svarba. Biografija yra asmens tekstas. Ne tik duotis, bet ir kūrinys. Nedaug yra galinčiųjų ištarti taip, kaip ištarė Bitė: „Vis tik turėjau gražų gyvenimą, kurio neatstotų man joks dailės veikalas.“

Rengimasis G. Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms, jos vardo Panevėžio apskrities viešosios bibliotekos renginiai, savivaldybės dėmesys yra didelis argumentas, kad vis daugiau pirminio kultūros darbo būtų patikėta regionams, skiriant lėšų, teikiant konsultacijas, kitą paramą, jei ji yra reikalinga.

Ar šventė Bitė kada savo gimimo šventę? Taip, „Karo meto dienoraštyje“ liko įrašų. Šventė ne tik gimimo, bet ir vardo dieną, sutaptinę. 1916 m. balandžio 1 d. (kovo 19, pagal senąjį kalendorių): „Vakar, vadinasi, buvo mano vardo ir gimimo diena. Tarnaitė ir mokinės (turiu jau dvi, kurios vokiečių kalbos pamokas ima pas mane ir drauge su manimi gyvena) apkaišė man kėdę ir kambarį vainikais, nupintais iš bruknių ir eglės šakelių.

Metų metais tie vainikai buvo mano našlaičių augintinių rankučių pinami… Ar bereikia sakyti, kaip toks priminimas man buvo skaudus?.. Tai vien neužgyjamos ir besėtrijančios žaizdos negailestingas draskymas… Vainikų pynėjos to nesuprato. Vargšės norėjo man įtikti, malonumą padaryti, pasigerinti…

Ne žodžiais, tik karštomis ašaromis teįstengiau joms dėkoti… Suprato mano sielvartą. Bučiuodamos mane prašė:

– Kantrybės… kantrybės…

Jų jaunos, jautrios širdys atitiko tikrai man reikalingus, gal kiek ir raminančius žodžius.“

Kantrybės, kantrybės ir mums visiems, dirbantiems, besistengiantiems nepraleisti to, ką reikia atsiminti, kantrybės, tikintis oresnio gyvenimo, kad būtų mažiau našlaičių, mažiau apleistųjų. Gal Bitė sakė tiesą, gal kantrybė yra mūsų tautos bruožas? Kantrieji sulaukia savo valandos. Tegu G. Petkevičaitės-Bitės, kantriosios, oriosios, garbingosios Lietuvos pilietės iš Panevėžio, vardas lieka įrašytas ir sąmonėje tų, kurie gyvens po mūsų.

Šaltinis čia