Gediminas Jankauskas. Pradingusios „Lietuvos Jeruzalės“ dainius

„Esu Lietuvos žydas, gimiau Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune (1929 m. birželio 18 d. – G. J. past.). Vilnius tada buvo, kaip mus mokė mokykloje, užgrobtas lenkų. Gimiau Žydų ligoninėje (tuo metu daug buvo žydiškų dalykų – nuo visame pasaulyje žinomų ješivų iki labdaros valgyklų, nuo Žydų banko iki Žydų ligonių kasos). Laimė, buvo ir meistriškų žydų gydytojų (dauguma jų po dvylikos metų suvaryti į getą ir sunaikinti). Jų padedamas, tegu ne visai įprastu būdu – atlikus Cezario pjūvį, aš ir atsiradau pasaulyje.

Mano drąsiai ir pasiaukojančiai mamai, tebūnie jai dangaus karalystė, po pirmojo tokio gimdymo, tapusio lemtingu mano vyresniajam broliui, buvo griežčiausiai uždrausta gimdyti. Bet meilė savo vyrui – pradedančiam miestelio siuvėjui – nugalėjo gydytojų draudimus. Ne veltui mano senelė Rocha ilgai ilgai, švelniai ir su nepikta pašaipėle vadino mane, savo pirmąjį vaikaitį, uždraustu vaisiumi. Kadangi gimdyvę ir naujagimį išlaikė ligoninėje devynias dienas, aš turiu retą, beveik kaip Gogolio aprašytą galimybę švęsti gimtadienį du kartus per metus ir du kartus ta proga gauti sveikinimus nuo artimųjų ir draugų – tą dieną, kai iš tiesų gimiau, ir tą, kai mane parvežė į gimtuosius namus – į Jonavos miestelį, kur patyręs mojelis man atliko žinomą gerą darbą, o rabinas pagaliau įrašė į visų pasaulyje gyvenančių padarų knygą, davęs man ilgam gyvenimui du vardus – Giršas Janklas (sovietinė versija – Grigorijus Jakovas).“

Taip 2014 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Grigorijus Kanovičius aprašė savo pirmąsias dienas apsakymų knygą „Debesis, vardu Lietuva“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009 m.) baigiančiuose „Štrichuose autoportretui“.

Siūti moka ne kiekvienas“

Su panašiu humoru (dažnai tragikomišku) rašytojas žvelgia ir į savo literatūrinių kūrinių herojus, neslėpdamas, kad neretai juos apdovanojo ir asmeniškos patirties detalėmis: „Jeigu savo knygose ir rašiau apie save, tai tik literatūros vedamas – netiesiogiai ir apibendrintai, visada teikdamas pirmenybę personažams, stengdamasis per juos suprasti ir įvertinti ne tik ir ne tiek save, kiek laiką, kurį man suteikė likimas.“

Eiles būsimas prozininkas pradėjo rašyti dar gimnazijoje. „Tėvams nepatiko mano pomėgis. Tėvas tvirtino, kad plunksna niekada neprilygs adatai; plunksna – žudikė, dėl jos ir į kalėjimą galima patekti, o adata – maitintoja, ji ir cypėje išmaitins.“ Tėvui pritarė ir jo sąjungininkė mama, įkalbinėdama sūnų pereiti į mediciną („Tegu eiles rašo sau rusai“), ir tėvo klientas senas pogrindininkas Šmerlas Solomonovičius Maiminas („Antruoju Puškinu vis tiek netapsi“). „Norėdamas visus nuraminti pataikūniškai prasitariau, jog ketinu rašyti ne eiles apie Staliną ir Dzeržinskį, o apsakymus apie žydus, kurie iki karo buvo mūsų kaimynai ir kuriuos nužudė tik todėl, kad jie buvo žydai! Juk turi likti apie juos koks nors prisiminimas.

– Apie žydus senų seniausiai viskas parašyta Tanache, – atkirto tėvas. – Kalbėti ir rašyti apie žydus nei rusiškai, nei lietuviškai nereikia. Apie žydus dabar reikia dantis sukandus tylėti. – Pastarąjį žodį tėvas ištarė kapotais skiemenimis. – Supranti, tylėti, jeigu nenori, kad tave pasodintų į cypę.“

Ano meto nepamenantiesiems (arba jį sąmoningai užmiršusiems) rašytojas čia pat apibrėžia dramatišką pokario situaciją: „Laikai iš tikrųjų buvo sunkūs, neramūs. Vilniuje vyko areštai. Suėmė puikų jidiš poetą Hiršą Ošerovičių, absurdiškai apkaltinę jį rengus Kryme nusileidimo takus strateginės paskirties amerikiečių aviacijai. Žydiškąjį Vilnių purtė nuo naujienų apie sušaudytus žydų rašytojus ir visuomenės veikėjus, apie Žydų antifašistinio komiteto išvaikymą.“

Kad „tikroji kūryba – ne amatas, o pašaukimas, kaip ir dvasinis tarnavimas“, rašytojas suprato anksti. Tada ir apsibrėžė svarbiausią kūrybos temą. „Kaip sakydavo mano velionis tėvas, įverti siūlą į adatą gali bet kas, bet ne kiek­vienas moka siūti. Įverti adatą, tai yra pamerkti plunksną į rašalą, išmokau anksti, bet „siūti“, tai yra iš tikrųjų rašyti, pradėjau kiek vėliau, kai radau savo temą, kurią trumpai galima suformuluoti taip: „Lietuvos žydų likimas per daugiau kaip pusantro amžiaus.“ Tenka konstatuoti, jog užsimojau padaryti tai, ko fiziškai negali vienas žmogus ir kas anais laikais buvo kone beviltiška, nes požiūris į žydų tematiką literatūroje, nuleistas iš Kremliaus bokštų, atrodė amžinas ir nepajudinamas.“

Antruoju Puškinu G. Kanovičius tikrai netapo. Užtai atrado save pradingusioje „Lietuvos Jeruzalėje“. Kaip teigiama leidyklos „Tyto alba“ 2014 m. išleistoje G. Kanovičiaus solidaus penkiatomio įžangoje „Grigorijaus Kanovičiaus atminties erdvė“, kurią parašė Michailas Krutikovas, šį „projektą“ rašytojas pradėjo romanu „Žvakės vėjyje“ ir tęsia iki šiol: „Panašiai kaip Faulkneris, G. Kanovičius atkūrė savo įsivaizduojamą visatą, apgyvendinęs ją savo vaikystės personažais – visų pirma paprastais žydais, taip pat lietuviais, lenkais, baltarusiais ir rusais… Kiekvienas naujas jo kūrinys turi savo temą, stilių ir charakterį, bet kartu visi jie papildo anksčiau rašytus. Pagal rašymo manierą Kanovičius – realistas. Kiekvieno jo kūrinio veiksmas plėtojasi konkrečiu istoriniu momentu, visos detalės nepaprastai tikslios, personažai – gyvi žmonės iš kūno ir kraujo… Įvykiai aprašyti labai įtikinamai ir detaliai, tad jokių abejonių dėl jų tikroviškumo nekyla. Bet tuo pat metu skaitytojo neapleidžia nerealistiškumo jausmas. Kur ir kada visa tai galėjo būti? Ir ar buvo visa tai iš tikrųjų? Ir kur visas šis pasaulis dabar?“

Sovietmečiu dėl liūdnai pagarsėjusio „žydų klausimo“ rašytojui dažnai teko susidurti su negatyviu požiūriu į savo kūrinius. „Iki šiol pamenu laišką, gautą iš žurnalo „Družba narodov“ („Tautų draugystė“), kuris tarsi paties Aukščiausiojo buvo skirtas tam, kad čia būtų skelbiami ne tik gruzinų ir buriatų, latvių ir lietuvių, totorių ir armėnų, bet ir kitų tautų kūriniai. Laiške-nuosprendyje mano romanui „Kvailių ašaros ir maldos“, pasirašytame vyriausiojo redaktoriaus, buvo juodu ant balto parašyta: „Gerbiamas drauge Kanovičiau! Apgailestauju, tačiau jūsų romano paskelbti negalėsime, nes žydų literatūros planą jau įvykdėme.“

Su oficialiu pripažinimu „anais laikais“ buvo susijusi vaizdinga istorija, kurią rašytojas pasakoja taip: „Nepamenu, kuriais metais valstybinių premijų skyrimo komisija atmetė mano trilogiją „Žvakės vėjyje“. Pakako žymaus Lietuvos rašytojo, anuometinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo, vienintelio sakinio: „Draugai! Juk premija – nacionalinė, ji skirta ne žydams, dar ne visi mūsiškiai ją gavo…“

Žymus pėdsakas kine

Žymų pėdsaką G. Kanovičius paliko ir kine, beje, ne tik lietuviškame. Pagal jo scenarijus buvo sukurti filmai Estijoje („Lizdas vėjyje“, 1979 m. bei „Miško našlaitės“, 1980 m.) ir Latvijoje („Už stiklinių durų“, 1979 m., „Palinkėk man prasto oro“, 1980 m. bei „Pats ilgiausias šiaudelis“, 1982 m.). Trys iš jų – „Lizdas vėjyje“, „Miško našlaitės“ ir „Pats ilgiausias šiaudelis“ – pasakojo apie dramatiškų kovų kupiną pokario gyvenimą, kurį mėgo analizuoti ir mūsų vaidybinio kino meistrai.

Pirmąjį scenarijų Lietuvos kino studijai „Karas atidedamas rytojui“ G. Kanovičius (kartu su Ilja Rud-Gercovskiu) parašė 1964-aisiais. Gabių debiutantų scenarijaus pagrindą sudarė trys Petro Cvirkos novelės: „Kiškis“, „Siena“ ir „Nosis“. Į tolesnį šio scenarijaus plėtojimą energingai įsitraukęs jaunas režisierius Raimondas Vabalas žurnalui „Kino naujienos“ pasakojo: „Scenaristai buvo užsibrėžę kuklų uždavinį parodyti kino juostoje buržuazinių laikų smulkaus verslininko likimą. Tačiau kūrybos procese gimė daug naujų minčių, kurios ir leido sukurti visiškai savitą, tiesa, neįprastą ir dar neišmėginto žanro kino kūrinį. Naujasis filmo stilius padiktavo ir naujus sprendimus bei naują temą. Taip buvo atitolta nuo valdininkėlio linijos ir nuo konkrečių adresų bei faktų. Groteskas reikalavo atmesti visa tai, kas smulku, ir pasitelkti tik realybės „kvintesenciją.“

Taip gimė originalios stilistikos komedija „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964 m.), kurią reikėtų vadinti pamfletu. Kaip reikalauja šio žanro taisyklės, filmas išjuokia konkrečius istorinius įvykius ar asmenis, jų tiesiogiai neįvardydamas. Veiksmas vyksta „buržuaziniais“ laikais, kai tarp dviejų kaimyninių valstybių – Centijos ir Grošijos – įsiplieskia karinis konfliktas. Abi valstybes skiria tik pajūrio smėlio linija. To pakanka, kad žiūrovas suprastų, jog filmo autorių satyros smaigalyje atsidūrė amžini Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio vaidai. Žaismingame, beveik „feliniškame“ prologe pats režisierius tarsi šauklys kviečia publiką į svečius – pažiūrėti linksmą kinematografinį reginį. Kam neįdomu, eikite pro šalį, o kas mėgsta balaganą, aštrų pokštą ir piktoką parodiją – mielai prašom pas mus! Čia pat režisierius į skirtingas barikadų puses paskirsto filmo herojus, ir linksmasis nuotykis prasideda.

Ne viskas šiame filme anuomet atrodė pavykę. Per aptarimą Kinematografininkų sąjungoje kolegos išreiškė daug priekaištų. Režisieriai Arūnas Žebriūnas ir Algirdas Dausa pasigedo paprastumo, „būtinos kiekvienai dramaturgijai įtampos“ ir kitų komponentų. Dėl to filme „esama per daug blaškymosi ir ne visur eksperimentai pavykę. Vietomis stilizacija užgožia žmones ir jų santykius“. Poetas Vytautas Bložė gyrė filmą ir gerai įvertino aktorių ieškojimus, ypač režisūrą, tačiau pridūrė: „Groteskas, be abejo, geras, bet jis neturi atoslūgių, todėl nuo spalvų ir vienodų epizodų žiūrovas greitai pavargsta.“

Šie priekaištai tikrai pagrįsti, bet kritikuojant nereikėtų pamiršti, kad pamfletas ir pasauliniame kine yra retas reiškinys, todėl lietuviško filmo kūrėjus vertėtų pagirti ir už drąsą, ir už išradingumą. Žinoma, šiandien juostai galima prikišti ir akivaizdžius kompromisus, ir sovietinės ideologijos štampus, ir perdėtai karikatūriškas „buržuazinių“ realijų detales. Bet yra ir tikrai talentingų išradimų. Vien ko verta svarbi filmo scena, vykstanti Tarptautinio taikdarių komiteto būstinėje! Didelėje salėje prie klaustuko formos stalo sėdi įvairių šalių diplomatai. Jie atstovauja Nordijai, Kruplandijai, Citrusijai, Taifunijai, Gigantomanijai, Liulia-Kebabijai ir net egzotiškai šaliai Niam-Niam. Kelias dienas tarptautiniai taikdariai ginčijasi dėl svarbiausio klausimo: kada gi iš tikrųjų prasidėjo karas tarp Centijos ir Grošijos – ketvirtą valandą dvylika minučių ar ketvirtą valandą trylika minučių? Su asilo ausis primenančiomis ausinėmis diplomatai sėdi prie stalo, mojuoja palmės šakelėmis, pilsto iš tuščio į kiaurą, bet derybos atsiduria aklavietėje, kol situaciją į savo rankas ryžtingai paima vyrai juodomis uniformomis. Ar šis prieš pusę amžiaus filmuotas epizodas šiandien neprimena kažko labai aktualaus?

Tarp imperinių girnapusių

Kitas G. Kanovičiaus su R. Vabalu kurtas filmas „Birželis, vasaros pradžia“ (1969 m.) kelyje į ekraną patyrė ypač daug kliūčių. Kiek anksčiau šis režisierius nuėjo tikrus kryžiaus kelius, kol Maskva davė leidimą rodyti jo „Laiptus į dangų“ (1966 m.), sukurtus pagal Mykolo Sluckio romaną. Anot R. Vabalo, tai buvo pirmas jo filmas, atsidūręs „tarp vėl susiglaudžiančių imperinių girnapusių“. Mat N. Chruščiovo laikų atšilimą tada jau pastebimai ėmė keisti „vešliais antakiais besipuikuojančio Leonido“ epochos sąstingis. Visokio plauko redaktoriai, „susitelkę stiprėjančiai kovai ne per seniausiai įkurtuose kino ir televizijos komitetuose, griežtai dairėsi po išdykėlių menininkų darželį ir kietai griebė valiūkaujančius, neįstengiančius gražiai, koja kojon, žengti su vienu Iljičiumi kito Iljičiaus kursu“.

Stiprėjančios cenzūros gniaužtus R. Vabalas pajuto anksčiau už kolegas. Maskvoje rodyti „Laiptus į dangų“ buvo leista labai triukšmingai, nors ne vieną kompromisinį pakeitimą teko padaryti. „Birželio, vasaros pradžios“ scenarijų R. Vabalas su rašytoju Icchoku Meru ėmėsi rašyti dar 1966-ųjų vasarą, išnaudodami jau filmuojamų „Laiptų į dangų“ vieno mėnesio darbo pertrauką. „Paskutinę dieną dar sykį perskaitėme scenarijų ir sutrikome – o kaipgi mūsų kūrinį pavadinti? Ilgai šio klausimo svarstyti negalėjome, kitą dieną man reikėjo tęsti filmavimą, tad turėdami lyg ir tinkančią porą pavadinimų, akies mirksniu tituliniame lape užrašėme juos abu: „Lietaus belaukiant“, na ir lyg atsargai pridūrėme skliaustuose „Birželis, vasaros pradžia“. Maskvos cenzorių priekabės prasidėjo nuo pirmojo pavadinimo: „Draugai, kam tie nereikalingi, velniažin ką reiškiantys apibendrinimai, užuominos?“ Paskui, jau priimant filmą, akyliems redaktoriams užkliuvo tiek daug apibendrinimų ir užuominų, kad režisierių apėmė neviltis.

„Išsikapanoti iš tos beviltiškos padėties padėjo vien atsitiktinumas, – pasakojo R. Vabalas, – naujaisiais 1969 m. Lietuvos kino studija, amžinai skęstanti dėl scenarijų stokos, ryžosi gelbėtis vėl atgaivindama mūsų kad ir suniokotą, bet vis dėlto dar gajų sumanymą. Mudviejų su I. Meru užsispyrimui suminkštinti studijos direkcija filmo redaktoriumi skyrė jau vėtytą ir mėtytą, ne kartą Maskvos kino komiteto nuskriaustą G. Kanovičių. Liūdnokai besišypsančio G. Kanovičiaus patirtis mus įtikino, jog ne viskas prarasta, tad mūsų trijulės pastangomis filmas vis dėlto išvydo ekraną. Pradėdamas darbą G. Kanovičius tėviškai mus tarsi paguodė ar pamokė proto vingrybių: kartą keblion padėtin buvo patekusi žydų bendruomenė, niekaip nesutarianti dėl statomos pirties aslos – neobliavęs jai skirtų lentų, besimaudydamas prisivarysi rakščių, o nuobliavęs gali tučtuojau paslysti ir nusisukti sprandą. Kaip visuomet ginčą sprendė garbusis rabinas. Porą dienų mąstęs, jis vis dėlto liepė vieną lentų pusę obliuoti, o kad nesišiauštų kitokio sprendimo šalininkai, aslą iškloti neobliuota puse… Štai taip, G. Kanovičiaus patarti, mes ir obliavome scenarijų, iki koktumo šalinome bet kokius paviršiaus nelygumus, bet nė akimirką nepamiršdami, jog lygutėlaitis, naujagimio pasturgalį primenantis filmas reikalingas vien TSRS kino komitetui, nelietėme, net gausinome menkiau pastebimas, bet giliai sąmonėn stringančias rakštis.“

Su panašiais sunkumais susidūrė ir režisierius Almantas Grikevičius kurdamas savo pirmą savarankišką ilgametražį filmą „Ave, vita“ (1969 m.) pagal Vytauto Žalakevičiaus ir G. Kanovičiaus scenarijų. Tai buvo keistas tandemas. Anot A. Grikevičiaus, „Žalakevičius ir Kanovičius nelabai vienas kitą mėgo. Man atrodo, viso to priežastys labai senos, nors Žalakevičius yra sakęs, jog rašyti mokėsi būtent iš Kanovičiaus. O Kanovičius jautė, kad jį spaudžia Žalakevičiaus talento jėga… Bet šie žmonės, dirbdami kartu, prifantazavo tiek visokių dalykų, kad buvo galima pastatyti dešimt filmų! Kanovičius – nepaprastai gražiai fantazuojantis žmogus, o Žalakevičius įnešdavo disciplinos į šį nesuvaldomą procesą… Tiesa, G. Kanovičius savo fantaziją panaudojo beveik vien žydiškai temai atskleisti“.

Rašytojas vėliau taip komentavo darbo pasidalijimą: „Jeigu reikia dalytis, tai mano buvo idėja, jo – vykdymas. Idėja – vieno žydo „kryžiaus kelias“, kurį jis vis prisimena ir kartoja. Bet „žydiška“ tema tuomet juk negalėjo patekti į ekraną. Gaila, žinoma, kad liko tik sumanymo apmatai, antra vertus, gerai, kad viskas nesudūlėjo stalčiuose“ (1965 m. parašytas scenarijus buvo išspausdintas „Pergalėje“, o filmas ekranuose pasirodė 1969-aisiais – G. J. past.).

V. Žalakevičius pasiūlė labai įdomų psichologinį eksperimentą, visiškai nebūdingą anuometinio socialistinio realizmo taisyklėms. Jau pavadinime slypi nuoroda į senovės gladiatorių laikus. „Ave, vita, moriturus te salutat“ („Sveikas, gyvenime, tave sveikina einantis mirti“) – taip išėję į žūtbūtinių kautynių ringą senosios Romos gladiatoriai šlovino gyvenimą, suprasdami, kad tai gali būti ir atsisveikinimas su šia ašarų pakalne. Filmo centre – du geri draugai: Steponas (aktorius Bronius Babkauskas) ir Cezaris (šiuo vaidmeniu kine debiutavo Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Paukštė). Abu kadaise perėjo nacių mirties stovyklos pragarą. Prieš mirtį Steponas parašė apie tai knygą „Mirtis juokais ir rimtai“. Dabar Cezario duktė Veronika (aktorė Eugenija Bajorytė) pagal ją rašo scenarijų. Nedažnai kine naudojama filmo filme konstrukcija autoriams nuo pirmų kadrų leidžia praeitį su dabartimi supinti asociatyviais ryšiais ir ryškių kontrastų deriniais.

Teisingai pastebėjo lietuviško sovietinio kino metraštininkė Marijona Malcienė – „kaip žmogaus mintis nepastebimai įveikia laiko barjerą, peršokdama iš dabarties į praeitį ar į ateitį, taip ir filmo įvykiai nepavaldūs reglamentuotai laiko tėkmei. Jie išsidėsto ne eilės tvarka, o atgimsta Cezario, Veronikos apmąstymuose, susipina, paklūsta veikėjų vidinės būsenos logikai. Viena muzikinė frazė, sakinio nuotrupa – ir žmogų užvaldo praeitis, įtraukia į savo įvykių verpetą. Dabarties ir praeities epizodų sandūros – tai ne gyvų ir mirusių filmo veikėjų biografijų priešpriešinimas, o tarsi perėjimas iš vienos būsenos į kitą“.

Nesunku pastebėti tvirtus vidinius „Ave, vita“ ryšius su penkeriais metais anksčiau sukurto V. Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ problematika. Sąžinės, pilietiškumo, atminties motyvai A. Grikevičiaus juostoje susiejami ir su gerokai platesniais kontekstais – ypač prancūziško „Naujojo romano“ stilistika. Ko gero, artimiausias „Ave, vita“ giminaitis pasauliniame kine yra prancūzų režisieriaus Alaino Resnais šedevras „Hirosima, mano meilė“ (1959 m.). Abiejų juostų struktūra labai panaši. Artimas ir autorių požiūris į laiko reliatyvumą – jie atsisako linijinio pasakojimo, kurį keičia sąmonės srauto principu atskleidžiamos komplikuotos herojų būsenos. Abejuose filmuose, anot vieno kritiko, „praeitis ir ateitis sąveikauja veidrodžių principu, siųsdami vienas kitam savo atspindžius“. Pagaliau abiejose juostose girdime daug konkretų adresatą turinčių literatūrinių sentencijų. Ypač jų gausu A. Grikevičiaus filme: nuo paralelių su Balio Sruogos „Dievų mišku“ ir prancūzų egzistencialistais („kadaise iš mirties mes gavome atostogų“) iki finaliniuose kadruose skambančių britų poeto Johno Donne’o žodžių, įkvėpusių Ernestą Hemingway’ų: „Neklausk, kam skambina varpai. Jie skambina tau.“

G. Kanovičius retai komentavo savo scenarijus. Galbūt todėl, kad visada vadovavosi tėvo priesaku: „Siuvėjas jokiu būdu neturi girti savo siūto kostiumo, nes pats kostiumas turi viską pasakyti. „Mano darbas, – pridurdavo jis, – gerai pasiūti. Ir tegul mano siūti kostiumai vaikštinėja po miestą ir giria mane.“

G. Kanovičiaus „siūti kostiumai“ (apsakymai, romanai ir pjesės) pasklido po pasaulį milijoniniais tiražais, išversti ne tik į lietuvių, bet ir kitas kalbas. O pagal jo scenarijus sukurti filmai sudaro žymią lietuviškos kino klasikos dalį. Tikėkimės, kad ji dar pasipildys naujais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbais.