Gediminas Pilaitis. Poeto Salio Šemerio pasirinkimas: vėjai burėse, galvoje ir kišenėse

Neseniai skaitytojus pasiekusi poeto, pedagogo ir buriuotojo Salio Šemerio (1889-1981) atsiminimų knyga „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėje“ atvertė ne visiems žinomus šio tarpukariu garsaus, bet vėliau pamiršto veikėjo, „Keturių vėjų“ literatūrinio sąjūdžio dalyvio gyvenimo ir biografijos puslapius.

Sudrebino literatūros padangę

Tarpukariu lietuvių literatūros padangę sudrebinęs „Keturių vėjų“ sąjūdžio atstovas, iš Vilkaviškio kilęs poetas futuristas Saliamonas Šamerys (tikroji pavardė – Šmerauskas), išgarsėjo kaip originalus kūrėjas, maištininkas, ne tik plunksna gaudęs vėjus, bet ir burine jachta raižęs Baltijos platybes.

Suvalkietį S.Šemerį išgarsinusi pirmoji nedidelė vos 16 eilėraščių knygelė „Granata krūtinėje“ buvo bene triukšmingiausias debiutas tarpukario lietuvių literatūroje. Skambios rinktinės autorius, kaip jis pats vėliau rašė, po tokio debiuto Kaune sulaukęs „siautėjančios literatūros kritikos audros“.

Vėliau S.Šemerys prisipažino, jog tąkart kurdamas eiles visiškai negalvojęs apie sprogmenis ir terorizmą  – tenorėjo išlieti savo jausmus simpatiškai, stamboko kūno sudėjimo studenčiokei vardu Nata, kurią aštrialiežuviai kurso draugai vadindavo „Grand Nata“. Poetas galvojo apie ją, o ne apie granatas.

Skandalingai įsiveržęs į lietuvių literatūrą S.Šemerys ir toliau spinduliavo gyvybinga energija, taškėsi eilėmis, tačiau sovietmečiu buvo priverstas nuleisti bures – ir jūroje, ir poezijoje.

S.Šemerys – legendinė Klaipėdos asmenybė. Jo kūrybai sovietmečiu nebuvo lemta įveikti cenzūros sieto, tačiau visi klaipėdiečiai žinojo, kas jis toks yra, pagarbiai žvelgė į aukštaūgį  buriuotoją ir poetą.

Sovietinės Lietuvos rašytojų elitas, kur būta nemažai buvusių S.Šemerio bičiulių – savo kailį greitai  išvertusių tarpukario literatų – pasikeitus režimui, pažinties su keturvėjininku kratydavosi kaip velnias kryžiaus.

Toliau kūrė eiles, bet nesikuprino

Publikuojamuose tekstuose S.Šemerys šmaikščiai, be jokios nuoskaudos ir pagiežos aprašo, kaip sovietmečiu bendravo su Antanu Venclova, Justu Paleckiu, Teofiliu Tilvyčiu, Augustinu Griciumi, Antanu Vienuoliu-Žukausku, Jonu Šimkumi, kitais autoritetingais Lietuvos TSR rašytojų sąjungos nariais ir menininkais.

Atlikęs karinę prievolę ir gyvendamas pas tėvus, S.Šemerys mokė algebros tuomet dar niekam nežinomą kuklią ir ramią Vilkaviškio gimnazijos mokinę Salomėją Bačinskaitę (būsimąją poetę S.Nėrį) – jai sunkiai sekėsi matematika. Paskui kažkas juos, bendravardžius, paragino kurti bendrą „literatūros ūkį“.

– Tai ką ? Užsiimate futurizmu ? Geriau rašytumėte kaip visi. Nieko nauja nesukursite, tik pasidarysite juokingas“,  – lietuvių poezijos lakštingala S.Nėris taip įvertino S.Šemerio knygą „Granata krūtinėje“.

S.Šemerys, regis, nė kiek neapgailestavo, kad jo pažintis su S.Nėrimi neišsivystė į nuoširdesnę draugystę: „Ji – ateitininkė, o aš – aušrininkas. Ji dažnai eidavo į bažnyčią, o aš – beveik niekados“.

Karo pabaigoje išvežtas į Vokietiją S.Šemerys sugrįžo į Klaipėdą, dirbo pedagogu įvairiose mokymo įstaigose, sukūrė šeimą. Smiltynės jachtklube mokė buriavimo meno moksleivius, kurie gūdžiu sovietmečiu, aišku, negalėjo taip kaip jis kelti burių atviroje Baltijos jūroje – turškėsi siaurame uosto rėželyje prie Kiaulės Nugaros salos.

Net ir ignoruojamas valdžios poetas plunksnos nepadžiovė, netgi buvo sau įsakęs: „Rašyti bet kokiomis sąlygomis savo malonumui ir kuo mažiausiai sielotis dėl to, ar mano raštus spausdina, ar ne“.

Slegiamas nepriteklių, išbogintas iš literatūros S.Šemerys demonstravo dvasios aristokrato laikyseną. Tarp jo priesakų sau, yra ir toks: „Kurti, rašyti, kas man patinka, o ne tą, kiti nori, nesikuprinti prieš nieką“.

Atgaivindavo audringa jūra

Spalvinga poeto biografija, tarpukario aplinka, avangardinės literatūros bohemos nuotykiai, žinomi kūrėjai, su kuriais jam teko bendrauti, meilės nuotykiai, pedagogo kasdienybė, apmąstymai, smagios kelionės po Baltiją jachtomis – visa tai atsispindi Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) išleistų S.Šemerio prisiminimų knygoje.

„S.Šemerys ir pats gainiojo vėjus jūroje – tarpukariu buvo aktyvus buriuotojas, bene pirmasis literatas marinistas, užfiksavęs ir plačiausiai perteikęs kartais romantiškus, o kartais net dramatiškus lietuvių santykius su jūra, kai jie dar tik veržėsi į Baltijos platybes nedideliais burlaiviais“, – pažymėjo LJM direktorė Olga Žalienė.

Jūrai neabejingus skaitytojus turėtų suintriguoti dar niekur nepublikuoti S.Šemerio prisiminimai apie lietuviško jachtklubo Smiltynėje veiklą tarpukariu, pirmąsias buriuotojų išvykas į Baltiją, jų startus tarptautinėse regatose iki tos dienos, kai Klaipėdos kraštą aneksavę vokiečiai juos visus privertė kraustytis į Šventosios uostą.

„Poetas nenutylėjo skaudžių sovietmečio realijų, apie viską rašė tarsi juokaudamas, nesudėtinga kalba, bet nuoširdžiai. Persmelkti savistabos, ironiški, kartais graudūs S.Šemerio tekstai padeda geriau pažinti anų laikų aplinką, autoriaus psichologinį portretą“, – kalbėjo knygos sudarytojas istorikas Dainius Elertas.

S.Šemerio palikimas – 475 ranka ir mašinraščiu rašyti puslapiai. Didžioji dalis saugoma Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje. Atsiminimai apie tarpukario laikų buriavimo sąjūdį atsidūrė Lietuvos jūrų muziejuje.

Muziejus ir biblioteka susivienijo

Lietuviškoje periodikoje iki šiol buvo skelbti tik pavieniai ir nedideli S.Šemerio prisiminimų fragmentai. Jo laiškų, įvairausių užrašų dar gali būti kituose šalies archyvuose, privačiuose rinkiniuose.

Knyga „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ išleista suvienytomis Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos ir Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojų bei rėmėjų pastangomis.

Bibliotekos salėje S.Šemerio prisiminimų ištraukas įtaigiai skaitė literatūros vakarą vedęs režisierius „Vieno aktoriaus teatro“ įkūrėjas  Sigutis Jačėnas – aistringas  jo poezijos gerbėjas, tyrinėtojas ir propaguotojas.

O.Žalienė padėkojo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkui ir bibliotekos direktoriui Juozui Šikšneliui, kitiems rėmėjams už pagalbą leidžiant pajūrio literatą, pedagogą ir buriuotoją primenančią knygą.

Žmoną atrado pagal skelbimą

S.Šemerio prisiminimai pratęsia pastaruoju metu pastebimai suaktyvėjusią LJM leidybos veiklą – prieš keletą metų pasirodė kita muziejininkų išleista klaipėdiečio Bruno le Coutre prisiminimų knyga „Mano miestas Klaipėda. 1900-1939 metai“ (sudarytojas D.Elertas).

Išsaugotus rankraščius ir Vokietijoje dar leidžiamo Klaipėdos krašto išeivių laikraštyje „Memeler Dampfboot“ skelbtus tekstus Lietuvos jūrų muziejui perdavė autoriaus giminaičiai. B. le Coutre ir J.Šemerys – tos pačios kartos senieji klaipėdiečiai, galbūt net pažinoję vienas kitą.

Pirmieji S.Šemerio kūriniai 1914 metais publikuoti juokų ir satyros laikraštyje „Garnys“. Jis Kaune kartu su Kaziu Binkiu ir Juozu Petrėnu 1922 metų vasario 16-ąją paskelbė ekspresionistų manifestą „Keturių vėjų pranašas“, lyg žaibas perskrodusį maironišką lietuvių poeziją, kurią keturvėjininkai pašaipiai vadino „bala“ arba „limonadu“.

Klaipėdoje S.Šemerys pagal skelbimą laikraštyje susirado 23 metais jaunesnę žmoną – mažlietuvę Leoniją Stakelytę iš Katyčių (Pagėgių r.). Daugiau kaip 40 metų gyvenusi pora skrupulingai laikėsi laikėsi taisyklės: „Visuomet gerai vienas apie kitą galvoti, mandagiai vienas su kitu šnekėti, didvyriškai vienas už kitą kovoti“.

S.Šemerys vadinamas vienu buriavimo sporto Lietuvoje pradininku. Dar 1934 metais jis iš vaistininko Kazimiero Mažono nusipirko dvistiebę jachta ir įgyvendino savo gyvenimo svajonę – jūroje galynėjosi su vėjais ir bangomis.

Po mirties buvo priimtas į sąjungą

„Gulbė“, garsiausia tarpukario lietuvių jachta, didžiavosi tolimiausio reiso rekordu – iš Klaipėdos buvo nuplaukusi iki Londono. Tačiau S.Šemeriui nepatiko burlaivio pavadinimas: „Gulbė“ – juk tai pelkių ir kūdrų paukštis. Manding, galėtų būti dar pakenčiamas pavadinimas „Albatros“ arba „Žuvėdra“. Ir aš jau daviau vardą „Tegu“.

S.Šemerys buriavo Kuršių mariose, tarptautinėse regatose išraižė Baltiją, nusigavo iki Gotlando, Stokholmo, Helsinkio, Farozundo. Per karą Šventojoje palikta jo  jachta „Tegu“, kaip ir kiti lietuvių burlaiviai, sunyko.

Sovietmečiu S.Šemerys rašė į stalčių tęsdamas, anot jo, pradėtą „kalbos inžinerystės“ darbą – gludino anksčiau parašytus eilėraščius. Skambiausia jo poezijos rinktinė „Granata krūtinėje“ pakartotinai išleista tik 1969 metais.

Vėl sviedęs į lietuvių literatūros lauką „granatą“ save aistringesniu nei Bodleras vadinęs S.Šemerys nusiuntė laišką Lietuvos TSR rašytojų sąjungai. Prašė priimti nariu, bet „vėjo pranašų“ poreikis tada buvo stipriai sumenkęs.

Pirmojo pasaulinio karo bangų nublokštas į Vononežą S.Šemerys lietuvių pabėgėlių bendrabutyje gyveno su Juliumi Janonio. Tas jį klausinėjo, ar skaitė V.Majakovskį, M.Gorkį, Skitalcą ir net mėgino paversti proletariniu poetu.

Likimo ironija –  J.Janonis atsisveikino su gyvenimu taip ir neapsilankęs Klaipėdoje, tačiau čia yra jo vardu pavadinta gatvė, ant namo pakabintas bareljefas su poeto atvaizdu. Taip pat pagerbtas čia kelis metus gyvenęs A.Venclova.

Uostamiesčio rašytojų vedlys prozininkas J.Šikšnelis pasipiktino tokia neteisybe – praėjus daugiau 30 metų nuo S.Šemerio mirties, paskelbė, kad jis priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrių garbės nariu.

Amžina ramybė – irgi prie jūros

Nuo literatų neatsiliko teatralai: režisierius bei aktorius Sigutis Jačėnas išleido dedikaciją – kompaktinę plokštelę „Oi, jūros burės“, kurioje įrašyti S.Šemerio skaitomi eilėraščiai, amžininkų prisiminimai, įgarsintas jo testamentas.

S.Šemerys prašė jį palaidoti Karklės žvejų kapinaitėse prie ošiančios Baltijos jūros, o jeigu tai neįmanoma – kapą sulyginti su žeme. Laimė, ten atsirado vietos ir poeto kapui, ir tautodailininkų sukurtam gražiam stogastulpiui.

Pagerbiant šito užsispyrėlio, nepalaužiamo optimisto ir žodžio virtuozo atminimą, Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijai, kuriai jis po karo vadovavo, buvo suteiktas Salio Šemerio vardas.

Herkaus Manto gatvėje raudonplyčio namo, kuriame kažkada su šeima gyveno S.Šemerys, fasadą papuošė klaipėdiečio skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurtas bronzinis poeto bareljefas.

—- —- —- —- —- —- —- —-

Saliui Šemeriui gyventi ir kurti padėdavo tam tikros elgesio ir etikos taisyklės, kurias jis 1961 metais pats sau suformulavo raštu. Viskuo nepatenkintiems niurzgliams, verkšlentojams, skeptikams vertėtų nenukabinti nosies, o prisiminti originalius keturvėjininko priesakus sau – tada ir jų gyvenimas galbūt nušvis kitokiomis spalvomis.

12 ĮSAKYMŲ SAU, KURIŲ TURIU BŪTINAI LAIKYTIS:

1. Kasdien 2 valandas į gamtą: į girią, į pajūrį.

2. Tausoti akis, rašyti tik dienos šviesoje, ne prieblandoje ir ne vakare prie elektros apšvietimo.

3. Būti patenkintam tuo, ką turiu.

4. Nereik ieškoti priekabių net ten, kur jų yra.

5. Nesergelioti dėl nieko, tik stebėtis.

6. Būti mandagiam be nuotarties, visur ir visada.

7. Neišleidinėti pinigų be reikalo: pirkti ne tą, ko reikia, bet tą, be ko negalima apsieiti.

8. Rašyti sau ir savo malonumui ir kuo mažiausiai sielotis dėl to, ar mano raštus spausdina ar ne.

9. Nesikuprinti prieš nieką.

10. Kurti, rašyti, kas man patinka, o ne tą, ką kiti nori.

11. Nebūti garbėtroškai, bet būti vertam garbės.

12. Būti originaliam.
Lrytas.lt 2010