Giedra Radvilavičiūtė: „Man išskirtinė vieta, kurioje susipažinau su pasauliu: dangumi, mirtimi, peizažu, kalba“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuo metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.
Prozininkė, eseistė GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija 2015 m. įvertinta už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinio teksto kokybę. Su rašytoja kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų išgyventus pokyčius, šių dienų visuomenės bruožus ir vertybių kaitą, tapatybės matus, rašytojo santykį su visuomene ir daugelį kitų temų.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį. Kokių ryškių pokyčių, Jūsų akimis, per šį laikotarpį įvyko Lietuvoje? O kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Tapome vakarietiška visuomene su privalumais ir trūkumais, kartu išlaikydami „slaviškai mužikišką“ gerovės suvokimą. Turiu omenyje plebėjišką turto ir primityvaus hedonizmo demonstravimą ir troškulį. Šiuo požiūriu pažengėme toliau nei asketiškesni ir pragmatiškesni estai. Posakį iz griazi da v kniazi patvirtina ir įtvirtina mūsų laisvalaikio pomėgiai ir veikla, kurioje labai maža dalis tenka savanorystei, labdarai, rūpinimuisi socialiai pažeidžiamais žmonėmis ne kur nors Malyje, Mozambike ar Etiopijoje (apie tai parašo žiniasklaida), bet Lietuvos provincijose, savo laiptinėje, kieme.

Rodos, Levas Tolstojus yra pasakęs, kad gero darymas turi būti viešai nežinomas. Tik tada jis bus daromas iš širdies. Demonstruojami visuomenei ir vienų kitiems spektakliai nusiskutus galvas neva iš solidarumo su onkologiniais ligoniais, Dovydo žvaigždės įsisegimas Seimo salėje nieko bendra neturi nei su realia pagalba, nei su atgaila. Tokia „moralumo“ vizualizacija narcisistinės asmenybės pirmiausia patenkina savo poreikį būti dėmesio centre ir lengvai užsidirbti moralinių balų, nes visuomenė ėmė nebeskirti tikrovės ir simuliakrų. Žydų kapus sutvarkyti aukojant bent porą dienų atostogų ar ligotam laiptinės kaimynui nunešti vakarais karšto maisto, nukarpyti jam nagus yra kiek sunkiau. Be to, tokiu atveju lieki nematomas. Būti matomam reiškia būti. Būti matomam dažnai – reiškia tapti įtakingam. Net ir talentingam ir nepakeičiamam. Taip gimsta infliuenceriai.

Kompetenciją tam tikrose srityse turintys žmonės pasitraukė į paraštes. Kai kurie, ypač pernelyg priartėję prie nepatogios ideologinės tiesos, – o ji kaip visais laikais yra vien tik progresyvi, – paverčiami marginalais. Atsirado fenomenas, kurio nesitikėjau laisvoje respublikoje: susikūrė „marginalų“ portalai, kaip kad sovietmečiu egzistavo pogrindžio spauda. Jų „atsilikę“ autoriai, žinoma, nėra baudžiami, jie ignoruojami. Tarp autorių – profesoriai, dėstytojai, aukšto rango dvasininkai, rašantys apie valstybės, pasaulio, visuomenės problemas, ne apie roką… Iš nacionalinės televizijos ar radijo šie asmenys yra eliminuoti paslaptingu būdu. Neoliberalizmas net tais atvejais, kai vadovaujantis aiškiais moralės kriterijais reikia aiškiai pasirinkti vieną ar kitą pusę, siūlo diskutuoti, tačiau su kai kuriais asmenimis nacionalinės žiniasklaidos priemonėse vis dėlto diskutuoti vengiama.

Tie žmonės pralaimėtų įtakingiems žurnalistams dar neprasižioję. Mane tai nuteikia pesimistiškai. Kas esmingai nesikeičia? Kaip sakė sykį išmintingas poetas, valdžios, sekso ir turto troškimo dar niekas neatšaukė. Kas pastebimai keičiasi pastaraisiais metais? Vilniaus peizažas. Nežinau kitos Europos valstybės, kurioje bažnyčios, vienuolynai, UNESCO paveldas būtų paslepiami „šiltnamiais“, o miesto valdžia tai legitimizuotų. Kaip rašoma žiniasklaidoje – palaimintų... Štai, pakito žodžio reikšmė (šypsosi). Laimina ir popiežius, ir statybų viršininkas. Beje, ką tik gavau žinutę: „Nebūsiu prisijungusi, lekiu pabėgiot į Bukčių miškelį, jei Šimašius neiškirto.“

Kokios, Jūsų manymu, didžiausios šalies per šiuos 30 metų pasiektos pergalės, o kai kuriais atvejais galbūt ir ištikę pralaimėjimai?

Didžiausios pergalės yra laisvi rinkimai ir laisvas nuomonės reiškimas. Net jei kai kurios gali būti reiškiamos tik „marginalų“ portaluose. Laimėjimas yra ir galimybė laisvai judėti po pasaulį. Globalizmas kartu atnešė ir didžiausią, mano manymu, nelaimę – palyginti lengvą šeimos ryšių trūkinėjimą. Tapome panašūs į amerikiečius, kurių „intensyvūs“ santykiai su tėvais, vaikais ir anūkais palaikomi žiūrint į fotografijas ant komodos ar bendraujant skaipu. JAV tai vyksta pirmiausia dėl didelių šalies atstumų. Tėvų laidotuvės nedalyvaujant vaikams. Anūkų gimimas ir augimas mobiliuosiuose telefonuose. Lėšos, skiriamos slaugei, palaikančiai mirštančios mamos ar tėvo ranką kitame žemyne. Samdomų žmonių sutvarkyti tėvų kapai, gėlių fotografijos siunčiamos vaikams kaip įrodymas. Mokiniai klasėje, kurių abu ar vienas iš tėvų dirba kitoje valstybėje. Visa tai tapo įprastu reiškiniu.

Nūdienos viešojoje erdvėje matyti, kad įvairių kultūrinių renginių – koncertų, spektaklių, monospektaklių, knygų pristatymų – skaičius auga. Taip pat sparčiai populiarėja ir viešosios diskusijos visuomenei svarbiais, aktualiais klausimais formatas, kasmet vyksta muzikos, knygų, kino filmų festivaliai… Knygų leidybos laukas supažindina su vis naujais autoriais, taip pat žinomų rašytojų naujais kūriniais. Kiekybiškai viskas auga, o kaip atrodo kokybės plotmė? Kokius laikus šiomis dienomis išgyvena Lietuvos kultūra, menas, ypač literatūra?

Kai kultūros sfera imta tvarkyti pagal rinkos taisykles, mes panaudojame šiai „industrijai“ skirtus pinigus ir gaminame gamintoją. Paprastai darbščias vidutinybes. Verslūs vadybininkai šį reiškinį vadina „sėkmingu visuomenės kūrybingumo pažadinimu“. Netgi būna bandymų, sekant kai kurių valstybių pavyzdžiu, rasti kriterijų, pagal kuriuos galima būtų vertinti meno kūrinį ir nuspręsti, dotuoti jį ar ne. Na, literatūroje, pavyzdžiui, toks kriterijus gali būti temos novatoriškumas. Taip gali būti nustatoma pieno ar mėsos produktų kokybė, bet ne meno. Talento kriterijus yra eliminuotas iš vertinimo, nes talento kriterijumi, kuris nežinia kas yra (nei talentas, nei kriterijus), mes pažeidžiame demokratijos tvarką. Demokratija reikalauja lygiavos – daugmaž visiems energingai ir produktyviai besireiškiantiems tam tikroje kultūros srityje.

Kultūros projektai daugiausia paremia iš savo lėšų ne menininkus, bet privatų verslą: transportą, viešbučius, maitinimo įstaigas. Pats kultūros poreikis rinkos sąlygomis tapo preke. Muziejai, galerijos, leidyklos iš paskutiniųjų stengiasi „pritraukti klientą“ ir „patenkinti jo lūkesčius“. Kaip prekybos centrai, bankai ar nekilnojamojo turto agentūros. Taip dailės muziejuose ir galerijose atsiranda jogos užsiėmimai, naujo automobilio modelio pristatymai. „Akropolio“ knygyne su manimi neseniai ėjęs pažįstamas nusipirko metalinį įrankį formuoti mėsainiams. Visos šios realijos nereiškia realaus kultūros ar meno poreikio. Meno institucijos tiesiog kovoja dėl išlikimo – deja, ir pagal kiekybinį, tai yra klientų apsilankymo, rodiklį. Valstybėje, kurioje atlyginimų vidurkis, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, yra turbūt priešpaskutinis sąraše… auga kultūros poreikis. Kiek žmonių apsilankė parodoje, knygų mugėje, bibliotekoje, kiek knygų išleido per metus leidykla? Nesvarbu, kad dalį tų knygų perkame po kelis eurus konteineryje.

1990 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių. 2019 m. pradžioje – apie 2,8 milijono. Galiu tai paminėti kaip dar vieną didžiausių ir liūdniausių Lietuvos pokyčių po Nepriklausomybės atgavimo. Atsimenu, kaip kokiais 2007-aisiais apie grėsmingą gyventojų skaičiaus mažėjimą ir valdžios neiniciatyvumą šį procesą stabdyti kalbėję asmenys buvo vertinami – kaip „marginalai“. Kai kurie iš jų spausdino straipsnius šia tema „Respublikoje“, na, bet juk ji irgi marginalinė. Peržvelgus įvairiomis priemonėmis, viešaisiais ryšiais ir reklama kuriamą kultūrinių renginių poreikį, renginių statistiką, atrodo, kad parodų, mugių lankytojų, meno vartotojų gretos, joms objektyviai traukiantis, dauginasi… Tai yra fenomenas.

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios iš jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigę atmintin?

Jaunystėje didžiausią įspūdį padarė, ko gero, R. M. Rilkės eilėraščiai ir T. Manno „Užburtas kalnas“. Daug ko tose knygose nesupratau, bet čia, kaip pamačius jūrą – pribloškia, tiksliai dar nežinai kas. Sunku atsakyti į Jūsų klausimą, nes įvairiais gyvenimo tarpsniais patiko skirtingos knygos. Knygose man svarbu žmogiškos istorijos dėmuo, susijęs su psichologija, introspektyvumas, melancholija, nes ji atitinka mano temperamentą, gebėjimas žinomus dalykus pamatyti naujai, autoriaus ir mano įsitikinimų, pasaulėžiūros sutapimai, laukiamo siužeto posūkio ar frazės „pakeitimas“ netikėtais, daug kas. Aišku, atpažįstamas, autentiškas stilius. Deja, daugelis dabar leidžiamų knygų parašomos anoniminiu stiliumi. Kaip pasakytų mano mėgstamas M. Houellebecqas, tie kūriniai labai tinka mokytis mašinraščio, nes renkant tekstą niekas juose neatitraukia dėmesio nuo klaviatūros.


Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apskritai prestižinė Nacionalinė premija nereiškia ypatingos kompetencijos ir neužkrauna misionieriškos mokytojo naštos. Reikia būti narcizu, jei prisiimi tokią misiją gavusi premiją. Kaip savo draugui sakė mano pažįstama įpykusi mergaitė, kuri viena ausimi buvo girdėjusi mitą apie savo atvaizdą vandenyje įsimylėjusį jaunuolį: „Tu, Sauliau, esi tikras gvazdikas.“ Pataisyta, kad savimyla vadintinas ne taip, ji griežtai pakartojo: „Tai-gi-vi-si-sup-ra-to!“

2016 m. viename interviu esate išsakiusi nuomonę, esą Lietuvoje eseistai dažnai nelaikomi tikrais rašytojais, tarsi žanro trumpumas neprilygtų rimtai literatūrai. Ar, Jūsų manymu, šiomis dienomis situacija esė žanro ir esė kūrėjų atžvilgiu yra pasikeitusi?

Esė žanro trumpumas, kaip tikros ar netikros literatūros kriterijus, yra sąlygiškas. Esė apimtis yra panaši į apsakymo, o kai kurie apsakymai literatūrologų ir skaitytojų vertinamų rašytojų, kaip, tarkim, Vido Morkūno, yra pusės puslapio. Manau, kad esė, kaip „netikros“ literatūros, apibrėžimą lėmė daugelio esė struktūrinis išskydimas ir vadinamųjų personalinių esė tekstų siejimas su dokumentine, kultūrine, filosofine eseistika ar publicistika. Žanras ir kūrinio kokybė tiesiogiai nesisieja.

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, o gal apskritai rečiau susiklosto situacijos, kai tapatybę tenka nusakyti labai konkrečiai, remiantis tam tikrais matais, todėl jos suvokimas esti gana aptakus. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate? O galbūt šiomis dienomis būtų aktualiau ne kalbėti apie konkrečią tapatybę, o gvildenti bendresnį klausimą: „Kas aš esu?“

Klausimas „kas aš esu?“, jei į jį atsakoma asmeniškai, ne filosofiškai, ko gero, yra konkretesnis klausimas nei savo tapatybės apibrėžimas. O gal ir ne. Visus dalykus yra lengva apibrėžti pataikaujant konjunktūrai ir taip dalyvaujant aktualybėje: esu laisvas pasaulio pilietis. Taip gali atsakyti milijonai Europos Sąjungos ir kitų valstybių gyventojų. Per savo jau netrumpą gyvenimą bendravau su daugeliu įvairių žmonių. Jie buvo nevienodos moralės – nusikaltėliai, altruistai, skirtingų profesijų, gyveno įvairiose pasaulio vietose. Esu pažinusi tokių, kurie gimė vienoje kaimo ulyčios pusėj, savo troboje, ir joje mirė. Man pačiai keista, kad su kai kuriais kaimiečiais buvo galima kalbėti apie viską. Sudėtingus gyvenimo ir mirties klausimus jie aiškindavo paprastai, tiksliai ir išmintingai. Ir esu sutikusi tokių, kurie buvo išvažinėję visą pasaulį ir liko tušti kaip išbarstyta degtukų dėžutė. Na, Immanuelį Kantą prisiminti čia būtų banalu. Jis – išimtis.

Man yra išskirtinė ta vieta, kurioje susipažinau su pasauliu: ugnimi, vandeniu, dangumi, mirtimi, peizažu, kalba, liūdesiu, džiaugsmu. Visi kiti… špinatai ir reiškiniai buvo tarsi antriniai, jie jau turėjo prototipus. Špinatu mano draugė, kuri vis pamiršta sudėtingesnį daikto ar reiškinio pavadinimą, įvardija dingusį atmintyje žodį. Pavyzdžiui, kalbėdama apie karantiną, ji sakė: „Jei šitas… jei šitas špinatas toliau tęsis, tai gal išprotėsiu.“ Kitoje valstybėje galėčiau pasilikti gyventi tik ištikta bėdos ar didelės nelaimės, taip, žinoma, irgi gali atsitikti. Na, dar kaip meilės (turtingam šunis ir kates mėgstančiam pensininkui) vergė (šypsosi). Pirmųjų gyvenimo metų sentimentus galėčiau palyginti su jausmais mamai. Jei daugiaaukščio namo laiptinėje gyvena moteris, kuri yra gražesnė, turtingesnė, labiau išsilavinusi nei mano motina, ir net jei ji man kasdien duoda saldainį, aš juk nenorėsiu pas ją apsigyventi. Juolab nepamilsiu jos labiau nei mamos. Su tais dalykais siejasi ir tapatybė, gana sudėtingas špinatas.

Ar pasikeitė Jūsų požiūris į Lietuvą, taip pat individualus kūrybinis procesas išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas? Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka ir ar kada nors bandėte įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs Jūsų gyvenimas, jei būtumėte nusprendusi pasilikti svetur? Ar sugrįžus į Lietuvą reikėjo laiko prie ko nors prisitaikyti?

Jei būčiau pasilikusi JAV, nemanau, kad būčiau parašiusi bent vieną knygą. A. Nyka-Niliūnas yra rašęs: „Ten (Lietuvoje – G. R.) aš pratęsdavau gamtą ir daiktus ir gamta ir daiktai pratęsdavo mane. Čia aš negaliu sudaryti gyvo kontakto nei su gamta, nei su daiktais.“ Daug kam toks maitinamosios terpės netekimas gali būti naujų dalykų pradžia, o kai kam nesuvokiamybė. Man ilgai trunka apsiprasti naujoje aplinkoje. Ir pasijusti joje sãvai. Viską aplink reikia vertinti, įgyti naujų įpročių, automatizmo. Privalai bent iš dalies pritapti, kitaip negalėtum egzistuot.

Vienu metu JAV net pasijutau kaip romano veikėja, pabėgusi nuo asmeninių dokumentų, praeities, biografijos ir išsilavinimo. Tai atsitiko Čikagos priemiestyje, kai kartą išlipau iš traukinio. Panašių „dingimų“ daug pasaulio literatūroje. Paskutinis mano skaitytas siužetas pasitaikė romane „Serotoninas“. Prisitaikyti grįžus man nereikėjo, bet teko draugams aiškinti subtilius dalykus. Antra vertus, pažvelgti iš distancijos į save, taip pat ir Lietuvą, labai naudinga, bet tai suvokiau vėliau, kai jau vandenys nusistovėjo. Mano kūrybą maitino santykiai su žmonėmis, socialiniai ryšiai, rutininis gyvenimas. Fantazija ima veikti tada, kai nebereikia susipažint su aplinka. Grybauji su draugais ir randi ruduokę, panašią į žmogaus ausį… Beje, egzotišku fonu, nepažįstamu skaitytojams, lengva paslėpti blogą stilių.

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas Jums yra svarbiausias?

Vieno tokio ar net kelių nėra. Tam tikrais gyvenimo periodais „svarbiausi“ atrodydavo to meto įvykiai: išlaikytas literatūros egzaminas, mamos ligos, artimųjų mirtys, keli sutikti išmintingai ciniški ir gerą humoro jausmą turintys moralūs bei patikimi žmonės. Vaiko gimimas, išvažiavimas gyventi į Ameriką, skyrybos, perskaityta knyga, apie kurią gali ilgai galvoti, kai kurios literatūrinio forumo „Šiaurės vasara“ akimirkos. Atrastas baugumas dukros paveiksluose, taip supratau, kad jis turės ne visada džiaugsmingą tąsą jos biografijoje… Ypatingai patirtas ruduo prie jūros, „ruduo – prisiminimų laikas…“

Prieš kelerius metus Nacionaline kultūros ir meno premija buvote įvertinta už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę. Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja ar net atima Nacionalinė premija? Galbūt ji įpareigoja aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dažniau atsakyti į sudėtingus klausimus, galinčius tapti kelrodžiais visuomenei? Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį?

Nacionalinė premija didele dalimi yra atsitiktinumas. Premija įpareigojo kartais būti viešumoje, duoti keletą interviu. Į sudėtingus klausimus Nacionalinės premijos laureatai gali atsakyti daug prasčiau nei žmonės, kompetentingi tam tikrose srityse, pavyzdžiui, filosofijoje. Apskritai prestižinė Nacionalinė premija nereiškia ypatingos kompetencijos ir neužkrauna misionieriškos mokytojo naštos. Reikia būti narcizu, jei prisiimi tokią misiją gavusi premiją. Kaip savo draugui sakė mano pažįstama įpykusi mergaitė, kuri viena ausimi buvo girdėjusi mitą apie savo atvaizdą vandenyje įsimylėjusį jaunuolį: „Tu, Sauliau, esi tikras gvazdikas.“ Pataisyta, kad savimyla vadintinas ne taip, ji griežtai pakartojo: „Tai-gi-vi-si-sup-ra-to!“


Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Klasikinio meilės trikampio įtampą pakeitė keturkampio įtampa: du mylimieji ir du mobilieji. Prieš kokius penketą metų kažkokioje auditorijoje paklausiau, kaip manote, kas labiau suerzins paauglį, ar motinos mirtis, ar tuo pat metu gauta žinia, kad tris paras nebus interneto? Tada klausimas nuskambėjo drastiškai. Praėjus keleriems metams, atsakymas yra aiškus, pragmatiškas ir logiškas.

Šiomis dienomis daug kalbama apie visuomenės susvetimėjimą, vertybių kaitą, virtualiojo pasaulio įsigalėjimą, žmonių vienišumą. Žinoma, pastaruoju metu kai kurių technologijų įsisavinimą, kasdienių įpročių kaitą sąlygojo visuotinai susiklosčiusi ekstremali situacija, tačiau, jei susitelktume ne tik į pastarųjų mėnesių įvykius, kokią šių dienų visuomenę regite? Klausimas platus, bet kokiomis vertybėmis vis dažniau remiasi šių dienų žmogus ir ar galima spręsti, kokia linkme juda mūsų vertybės, kasdienybė, žmogiškieji santykiai?

Apie vertybių kaitą kalbama nuo šumerų, apie kuriuos žinau tiek, kiek toji pažįstama mergaitė apie narcizą, laikų. Tikriausiai dar nuo anksčiau. Tačiau technologijos XX a. antrojoje pusėje visuomenės bendrabūvį, santykius, objektyvų ir subjektyvų laiko, dėmesio paskirstymą pakeitė iš esmės. Trumpai tariant, ne tik realybę perkėlė į virtualybę, bet virtualybę pavertė tikrąja būtimi. Pajudino ir įgalino mąstyti Golemą. Pabūsiu retrogradė (niekada nenorėjau specialiai būti aktualybėje, net kai buvau jauna).

Ieva sugundė Adomą obuoliu. Steve‘as Jobsas žmones – „Apple“. Pati naudojuosi dviem šios kompanijos produktais. Neturėdamas empatijos, S. Jobsas nemokėjo ir negalėjo užmegzti ryšių su žmonėmis ir jautėsi vienišas kaip daugelis genijų. Jis skaudžiai išgyveno dėl to, kad jį auginti atsisakė jauna mama, bet pats paliko savo vaiką. Jo aistra, moralė, ryšiai su žmonėmis, kartais jo bjauriai išduodamais, buvo tiesiogiai susiję tik su mėgstamu darbu. Tai yra prakeikimas žmogiškąja prasme – nepajusti paprasto džiaugsmo ir ekstazių bendraujant, mylint, užjaučiant, padedant ar tiesiog žiūrint į saulėlydį. Ir vienišas žavus genijus sukūrė prekę, kuri (at)sieja žmones pagal jo paties (ne)gebėjimą palaikyti santykius, tai yra funkcionaliai ir per distanciją. Klasikinio meilės trikampio įtampą pakeitė keturkampio įtampa: du mylimieji ir du mobilieji. Prieš kokius penketą metų kažkokioje auditorijoje paklausiau, kaip manote, kas labiau suerzins paauglį, ar motinos mirtis, ar tuo pat metu gauta žinia, kad tris paras nebus interneto? Tada klausimas nuskambėjo drastiškai. Praėjus keleriems metams, atsakymas yra aiškus, pragmatiškas ir logiškas.

Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

Kaip save suvokiantį subjektą, kurį valdo savarankiško, nebiurokratinio, valstybinio mąstymo politikai. Veikiančią drąsiai, kiek įmanoma paisančią nacionalinių interesų, nes nuo to didele dalimi priklauso visų tautybių Lietuvos gyventojų gerovė. 27-ių valstybių Europos Sąjungos bendrijoje subjektai yra skirtingi pagal daugelį požymių, poreikių, tradicijų, klimato specifiką ir panašiai. Ir tik nesakykite, kad aš esu euroskeptikė. Na, esu maždaug tokia euroskeptikė kaip politologas Vytautas Sinica „radikalas“. O ką jau kalbėti apie visą pasaulį. Nenusistatę minėto prioriteto tapsime… eseistiniu dariniu be struktūros (šypsosi).

Atsakydama į klausimą padarysiu dar vieną „kandies judesį“… Kai Prisikėlimo bažnyčia Kaune apšviečiama valstybės, kurioje įvyko teroristų išpuolis, vėliavos spalvomis, tai yra prasminga ir tai telkia. Kai imame apšvietinėti valstybinės reikšmės paminklus, vėliau – šiaip tiltus, fontanus, statinius, televizijos bokštus įvairiomis progomis – kažkieno gimtadienio, pasaulinės ligos dienos ir panašiai – tampame diskoteka. Yra toks posakis: „Tu pasakei, aš patikėjau. Tu pakartojai – aš suabejojau. Dar sykį pakartojai – aš nebetikiu…“ Tačiau ši taisyklė, manau, prieštarauja viešųjų ryšių dėsniams. Jei mes, neva solidarizuodamiesi su aukomis, kaskart ant kaklo užsidėsime lentelę su užrašu „Je suis Charlie“, tai taps rytine mankšta, kuria „dėl sveikatos“ dalijamasi socialiniuose tinkluose. Na, bet juk taip smagu ir saugu pasijusti organizuotos grupės nariu. Vienas palytėjimas… ir esu moralus.

Bernardinai.lt