Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvos žydų vaikystės pasaulis Grigorijaus Kanovičiaus ir Icchoko Mero kūryboje

Ką mūsų vaikai šiandien žino apie žydų gyvenimą Lietuvoje? Be XX amžiuje žydų tautą ištikusios tragedijos – Holokausto, – beveik nieko. Nors iki Antrojo pasaulinio karo žydų diaspora Lietuvoje buvo viena gausiausių Rytų Europoje, lietuvių kalba išleistų vaikams skirtų grožinių kūrinių, atveriančių šios diasporos gyvenimo savitumą, nedaug. Iš esmės galima kalbėti tik apie dviejų žydų kilmės rašytojų, abiejų gimusių ir užaugusių Lietuvoje, Grigorijaus Kanovičiaus ir Icchoko Mero, knygas.

Virš. dail. Adasa Skliutauskaitė
Virš. dail. Adasa Skliutauskaitė

1959 m. lietuvių ir rusų kalbomis išspausdinta Grigorijaus Kanovičiaus apysaka vaikams Aš žiūriu į žvaigždes. Joje pirmuoju asmeniu pasakojama apie Abrėmelės, žydų berniuko, gyvenančio senelių namuose nedideliame miestelyje, vaikystę. Skaitytojas intriguojamas lobio paieška ir kitais nutikimais, Abrėmelės patirtais kartu su geriausiu draugu lietuviu Vincuku. Nemažai vietos skirta varganai žydų amatininkų kasdienybei bei istoriniam fonui – maištingoms fabriko darbininkų nuotaikoms, gandams apie Hitlerį.

Antrojoje Kanovičiaus knygoje vaikams, 1962 m. išėjusioje apysakoje Dukart du, pasakojama apie Vilniuje gyvenantį rusakalbį berniuką Vitką, ieškantį savo šeimą palikusio tėvo, taigi nuo žydiškosios tematikos čia nutolta. Daugiau knygų vaikams Kanovičius neišleido, tačiau tarp suaugusiesiems skirtų jo kūrinių netrūksta tokių, kurie ištisai ar tikslingai atrinkus kai kurias jų dalis ar skyrius kuo puikiausiai tiktų vaikams, daugiausia paaugliams. Atskirai paminėti verta apysaka Veidai sutemose (2002), kurioje pasakotojas grįžta į paauglystę ir prisimena savo ir mamos, žydų pabėgėlių iš Lietuvos, gyvenimą Kazachijos kišlake Antrojo pasaulinio karo metais. Nors ten žydiškąją tapatybę išsaugoti nelengva, net vardus tenka keisti, ir Hiršas tampa Griša, o jo mama Hena – Ženia, jie lieka ištikimi savo kilmei. Jiedu gyvena bandydami vadovautis iš tėvynės atsivežta nuostata, kad žydai visada ir visur turi būti išvien, tačiau netrukus įsitikina, kad, ištikus nelaimei, išvien yra visi geros valios žmonės, nesvarbu, kokia jų tautybė.

Virš. dail. N. Meškauskaitė
Virš. dail. N. Meškauskaitė

Icchokas Meras kūrybinį kelią pradėjo 1960 m. išleisdamas apysaką vaikams Geltonas lopas. Joje žydų berniuko Beno lūpomis atskleidžiama jo išgyvenimo vokiečių okupacijos laikotarpiu istorija: drauge su mama ir seseria yra įkalinamas lageryje, iš kurio po mamos nužudymo, padedant pažįstamam sargybiniui, pavyksta pabėgti, tada kurį laiką slapstosi tai vienų, tai kitų lietuvių namuose, kol priglaudžia varginga daugiavaikė šeima, kurioje globojamas kaip sūnus galiausiai sulaukia vokiečius išvejančių raudonarmiečių. Į mokyklines programas įtrauktą Mero romaną Lygiosios trunka akimirką (1963) tik su išlygomis galima priskirti prie Lietuvos žydų vaikystę atspindinčių kūrinių. Nors dėmesio centre atsiduria Vilniaus žydų gete uždaryti vyresnieji paaugliai, etninį savitumą perteikiančių detalių nedaug – šiame kūrinyje ryškėja Mero polinkis į, Algio Kalėdos žodžiais, „abstraktokus apibendrinimus, simboliškumą“1. Vaikų siužetinę liniją plėtoja dar du Mero romanai – Mėnulio savaitė (1971) ir Ties gatvės žibintu (1998) (pastarasis yra sutrumpintas pirmojo perdirbinys). Specifinių etniškumo ženklų juose dar mažiau: bevardžiai veikėjai, mergaitė iš geto ir laisvėje gyvenantis berniukas, kas vakarą susitinka sugriauto vienuolyno kriptoje ir skaito knygas, kol, nusprendę drauge pabėgti, abu nušaunami. Žydų vaikai pasirodo ir kituose Mero kūriniuose, bet dėl vaizduojamo pasaulio sąlygiškumo ir dažnai itin tragiško požiūrio į gyvenimą skaityti vaikams jie, kaip ir pastarieji du, nesiūlytini.

Šio straipsnio tikslas – vaikams skirtuose ar suaugusiesiems išleistuose, bet ir vaikams prieinamuose Kanovičiaus ir Mero kūriniuose paieškoti žydiškąjį vaikystės pasaulį atveriančių vaizdų ir juos aptarti. Neapeinant universaliųjų vaikystės ypatumų, didesnis dėmesys bus skiriamas tiems jos aspektams, kurie susiję su etnine vaiko kilme, yra nulemti Lietuvos žydų gyvenimo būdo, pasaulėžiūros, mentaliteto. Tokiai analizės krypčiai itin paranki Kanovičiaus proza, kurioje, pasak Elenos Bukelienės, „[k]asdienybėje skleidžiasi nepakartojami veikėjų charakteriai, archetipinis, į seniausias tradicijas atsiremiantis, tūkstantmečių paveldą išlaikęs gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimas, šventės“2. Mero knygomis teks remtis rečiau, nes etninių žydų vaikystės savitumą atspindinčių detalių jose šykštoka.

Prieš atsidedant detalesnei analizei, dera pažymėti, kad dalyje tiek Mero, tiek Kanovičiaus kūrinių atgyja pačių rašytojų vaikystės epizodai, atskiri veikėjai turi prototipus. Antai Meras knygoje Mėnulio savaitė rašo: „Beveik visą okupacijos laikotarpį aš, I. Meras, gyvenau Kelmės dvare gausioje kumečio šeimoje, kaip septintas Bronės ir Juozo Dainauskų vaikas. Kaimynai kumečiai suprato arba žinojo, kas aš toks, bet niekas tuomet nežinojo, kad jie žino.“3 Visiškai tokia pat yra Geltoname lope vaizduojama Beno situacija. Kanovičiaus vaikystę mena romanas Miestelio romansas ir apysaka Veidai sutemose. Be to, nemaža dalis Miestelio romanso veikėjų, pavadintų kitais vardais, tačiau išsaugojusių atpažįstamus tapatybės bruožus, išvystami ir kituose kūriniuose.

Vaiko artimiausieji

Virš. dail. Adomas Jacovskis
Virš. dail. Adomas Jacovskis

Vaikystės pasaulis prasideda šeimoje. Joje, regis, svarbiausias asmuo vaikui turėtų būti motina. Tačiau Kanovičiaus kūriniuose apie žydų gyvenimą Lietuvoje motinos ir vaiko ryšiui skirta palyginti nedaug vietos: motina yra mirusi ar tarnaujanti turtingųjų namuose, tad jos pareigas perima senelė. O jei motina vis dėlto atsiduria dėmesio centre, ryškinama perdėta meilė vienam iš vaikų ir siekis, reguliuojant jo gyvenimą, patenkinti savo garbėtrošką, beje, kaip matysim, savo nuožiūra tvarkyti anūkų gyvenimus yra linkusios ir senelės. Miestelio romanse pasakotojo senelei Rochai, kaip motinai, brangiausias vaikas yra Šleimke šaukiamas sūnus Saliamonas, būsimas pasakotojo tėvas. Rochai Šleimkė – jos karalius Saliamonas, toks gražuolis, kokio „nematė ne tik Jonava, bet ir visa Lietuva“4. Tad, Šleimkei subrendus, motina nusprendžia, kad jis turėtų tapti jei ne garsiausio pasaulyje žydo Rotšildo, tai bent Jonavos malūnininko ar vaistininko žentu, bet Šleimkė į žmonas pasirenka batsiuvio dukrą Chenką. Apsakyme „Kvėša“ Golda nieko nemylėjo taip, kaip pagranduką keistoko būdo Aiziką, ir nors ne kartą jai priekaištauta, kad numylėtiniui leidžia elgtis, kaip jam šauna į galvą, ir kad savo meile jį pražudys, Golda šį sūnų paikino ir drauge atkakliai siekė išmokslinti rabinu, kol mokymasis baigėsi Kalvarijos psichikos ligonių namuose.

Gerokai kitoks motinos ir sūnaus ryšys į atšiaurią Kazachiją nukeliančioje apysakoje Veidai sutemose. Motinos ir sūnaus veidai čia nutvieksti abipusės jųdviejų meilės. Ne taip, kaip jau minėtuose kūriniuose, nesigilinančiuose į vaiko jausmus motinai, apysakoje įtikinamai parodoma, kad švelnios ir jautrios mamos meilę Hiršas ne vien priima, jis moka į ją atsakyti sūniška globa ir rūpinimusi. Hiršas noriai padeda jai, susikalbančiai tik žydiškai, bendrauti su rusakalbiais vietos gyventojais, niekieno neverčiamas anksti rytais prineša mamai, dirbančiai mokyklos valytoja, vandens, atsidūręs ligoninėje, nerimauja, ar sielvartas dėl jo, vos ne mirtinai rimbu nuplakto, nepakirto pačios mamos, ir priprašo jį ligoninėn atgabenusio kariškio, kad paskambintų į kišlaką ir sužinotų, kaip ten ji. O mama, atsiradus galimybei, pati atkanka į ligoninę, kurį laiką nakvoja lauke ir yra pasiryžusi likti, kol tik sūnus pasveiks.

Virš. dail. Adasa Skliutauskaitė
Virš. dail. Adasa Skliutauskaitė

Mero Geltoname lope vaizduojamos motinos meilė sutelkta į vaikų dabartį. Drauge su kitais žydais uždaryta lageryje, ji ieško būdų, kaip gauti vaikams duonos, ir kiek įmanoma ilgiau siekia juos apsaugoti nuo širdį veriančio siaubo, apimančio suvokus, kad netrukus būsi sušaudytas. Jaudina viena iš paskutinių buvimo su vaikais scenų: kada iš tos pusės, kur buvo nuvaryti du žydų būriai, sukalena kulkosvaidis ir sutrinksi šautuvų salvės, nusišypsojusi ji ramina išsigandusius sūnų ir dukrą – turbūt vokiečiai su kuo nors susišaudė, juk karas. Siaubingosios tiesos vaikams nepasako ir išvaroma pati, tik paskutinįkart paglosto, pabučiuoja ir palieka besiviliančius, kad neilgam išsiskiria.

Kanovičiaus piešiamo vaikystės pasaulio centre yra senelė. Įvairiuose kūriniuose vaizduojamos senelės turi Rachelės, vadinamos Rocha, Kanovičiaus senelės iš tėvo pusės, bruožų. Miestelio romanso pradžioje Rocha pristatoma kaip valdinga ir priekabi moteris, kurios prisibijo net miestelio vyrai, ne veltui jai prigijusi baugoka pravardė Rocha-Samuraj. Vaiko patirtimi grįstas jos vertinimas pateiktas romanui įpusėjus. Rašoma, kad, pradėjęs lankyti mokyklą ir tapęs kiek protingesnis, pastebėjo, jog „išmintingoji mano senelė Rocha ne viską išmano. Tiesa, nebuvo tokio atvejo, kad ji nors trumpam būtų pripažinusi, kad kitas teisus, ar būtų nutilusi, sugėdinta pašnekovo. Nei stovėdama, nei sėdėdama, nei gulėdama užsispyrėlė nesiliaudavo atkakliai mokiusi, priekaištavusi, samprotavusi ir be perstojo plepėjusi. <…> Bet net ir malonūs žodžiai, kurie retsykiais jai išsprūsdavo, kažkodėl buvo tariami griežtu komandiniu tonu. Mane, vaiką, senelė Rocha, tegul jos vardas amžinai išlieka tarp pasiaukojusių žydžių, sočiai pamaitino savo neišsenkančiais žodžiais.“5 Senelės ir anūko santykiams atskleisti yra skirtas romano antrosios dalies pirmasis skyrius, kuriame pasakojama apie pirmąjį Hiršelės, penkiamečio berniuko, apsilankymą sinagogoje šviesų 1934 m. Velykų rytą. Pirmiausia nustebina senelė, žadinanti vaiką su jai nebūdingu meilumu – kreipdamasi „mano aukseli“, „balandėli“6. Išskirtinai šventinė yra senelės šiam rytui paruošta Hiršelės apranga: iki veidrodinio blizgesio nuvalyti vasariniai bateliai, beveik naujas vilnonis kostiumėlis, atitekęs iš mamos prižiūrimo ponaičio Rafaelio, ir naftalinu prakvipusi jauniausio Rochos sūnaus šlikė. Naujas, anksčiau negirdėtas yra šį rytą senelės žodžių srautas – apie Egipto vergiją, Mozę, Dievą išgelbėtoją, deja, penkiametis neką tesuvokia. Pakeliui į sinagogą iškoneveikusi į žydų Visagalį Dievą netikinčius giminaičius, senelė pareiškia norinti, kad Hiršelė tikėtų, ir šis nesipriešina: „<…> apie tokį daiktą kaip tikėjimas apskritai nieko nebuvau girdėjęs. Vis dėlto pagalvojau, kad tai nėra sunkus darbas, nuo kurio pavargstama. Taigi gal neverta liūdinti senelės: jeigu ji klausia, ar tikėsiu, nereikia spyriotis, o tik pritariamai linktelėti galvą.“7 Taip apgalvotai senelė Rocha pradeda religinį ugdymą, tik tą Velykų rytą Hiršelė jos lūkesčių nepateisina. Kad ir kaip senelė Rocha stengiasi priversti klausytis rabino pamokslo, vaiko dėmesys išlieka sutelktas į drugelį, iš kažkur atsiradusį sinagogoje ir plazdantį virš maldininkų galvų. Drugelį mato ir ji, bara vaiką, ko į jį spokso, – kieme tokių gyvas galas, bet po pamaldų pažįstamam Hiršelės paklausus, ko šis prašęs Dievulio, ir penkiamečiui atsakius, jog norėjęs, kad Dievulis greičiau atidarytų duris ir drugelį išleistų į laisvę, supykusi Rocha rėžia, kad drugeliai sinagogoje neskraido ir Hiršelė šneka nesąmones.

Ir kituose Kanovičiaus kūriniuose senelės yra atsidėjusios religiniam anūkų auklėjimui – esminei ugdymo krypčiai tradicinėje žydų kultūroje. Ir, kaip ir Miestelio romanse, anūkai daugiau ar mažiau nuvilia. Apysakoje Aš žiūriu į žvaigždes, kad eitų kartu į sinagogą, senelė su Abrėmele sudaro sandėrį – už kiekvienas pamaldas duoda penkis centus. Pirma duodavo iš anksto, bet kartą, gavęs pinigus, šis nusipirko saldainių ir su draugu nulėkė į paupį, tad nuo to laiko senelė su anūku atsiskaito, kai abu eina namo po pamaldų. Apsakyme Debesis, vardu Lietuva našlaitis Rafaelis, nedrįsęs menkinti senelės Šifros ambicingos svajonės išvysti jį miestelio rabinu, todėl klusniai lankęs sinagogą, negana to, kentęs nuobodulį per papildomas Toros* pamokas pas nukaršusį jos žinovą, ūgtelėjęs nuo pamaldų ir Toros pamokų ima išsisukinėti, bet atvirai pasipriešinti užsispyrėlei senelei nedrįsta. Tad Rafaeliui išsigelbėjimas, o senelei didžiausias smūgis yra žinia, kad, į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, visos ješivos** paskelbtos už įstatymo ribų, taigi Šifrai belieka tik apraudoti savo svajonę.

Senelėms būdinga autoritarinė laikysena liudija, kad rašytojo vaizduojamu laikotarpiu tebebuvo įsišaknijusi viršesniojo galia paremta ugdymo, o plačiau žvelgiant, – bendravimo, tradicija. Kaip tipiškos šios tradicijos tęsėjos, anūkus senelės plūsta ir muša. Štai kaip senelė pasitinka Abrėmelę: „Nenaudėli, valkata, galvažudy! <…> Kur tave velnias nešiojo?“8

Kanovičiaus kūriniuose vyrauja amatininkų aplinka, mušimas joje – įprastinė vaikystės patirtis, nemaloni, bet neįmanoma išvengti. Pats rašytojas vaikystėje irgi neišsisuko nuo mušimo, mat ūmioji senelė Rocha „galėjo mane ir senelio diržu perlieti, ir antausiu pavaišinti, ir staiga bučiniais apdovanoti“9. Mušimo vertinimas nevienareikšmis. Prieštaringą požiūrį į jį romane Žvakės vėjyje išsako Danieliaus mokytojas Genechas Rapoportas, per anksti dėl džiovos pasenęs žmogus. Pirmosios pamokos pradžioje, palaikydamas per daugelį amžių įsitvirtinusią nuomonę, pareiškia, kad mušimas žmogui tik į naudą, bet, atviriau su Danieliumi išsikalbėjęs, prisipažįsta, kad mušamas norėjęs pavirsti pele: „Vien dėl to, kad mane kasdien mušdavo. <…> Bakindavo žarstekliu, kumščiais, kuo tik pakliūdavo. Jeigu būčiau buvęs pelė, patėvis nebūtų atmušęs man plaučių ir aš dabar nekrenkšėčiau kraujais.“10 Mušimą vertindamas iš vaiko perspektyvos, rašytojas jo savijautą taikliai psichologizuoja – senelės mušamo Danieliaus skausmas žadina jo širdyje pyktį ir neapykantą, išaugančią iki linkėjimo numirti: „Retkarčiais, kai ji gelnydavo mane diržu, tvatydavo lazda arba tampydavo už ausų, aš svajodavau, kad tik ji greičiau numirtų.“11 Tačiau praėjus keleriems metams po senelės mirties, atsigręžęs į vaikystę, Danielius supranta, kad neturėjo artimesnio žmogaus už senelę ir kad ji vienintelė jį mylėjo. Senelių meilė visų pirma yra rūpinimasis kasdiene anūkų egzistencija: maitina, rengia, susirgusius slaugo, tik vaikai to meile nelaiko. Vaikams kaip meilės įrodymo reikia švelnumu grįsto emocinio ryšio, bet jo iš rūsčiųjų senelių ne visi tesulaukia.

Be religinio auklėjimo, senelėms rūpi anūkams perduoti savo sukauptą gyvenimišką išmintį. Senelės Rochos gyvenimo filosofija paremta praktiniu požiūriu ir gana dažnai siejama su žydais. Štai Hiršelė norėtų žinoti paukščių, medžių, gėlių vardus, bet Rocha jį protina: „Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio.“12 Greičiausiai žydų tautos išmintis byloja jos žodžiuose apie nepastovią laimę: „<…> net laimingi neturi didžiuotis savo sėkme – niekas negali septyneriais vartais atsitverti nuo nelaimės.“13 Žydų amatininkų aplinkoje natūraliai skamba toks darbštumo iškėlimas: „Rankos, Hiršele, žmogui duotos ne tam, kad išmaldos prašytų, o kad nuospaudas pritrintų.“14

Taigi iš Kanovičiaus ir Mero knygų susidaro įspūdis, kad žydų vaikus iš esmės augino šeimos moterys. Vyrai buvo įnikę į darbus, vaikams jie neturėjo laiko. Tiesa, ne viename Kanovičiaus kūrinyje tėvas ar senelis norėtų šeimos atžalai perduoti savo amatą, – mokydamas amato paslapčių, tikėtina, su vaiku suartėtų, – bet vaikai atsisako. Tik romane Žvakės vėjyje duobkasiui Josifui, kad Danieliaus neišvežtų į našlaičių prieglaudą, prisiėmus berniuko globą, tarp jų užsimezga tvirtas vyriškas ryšys.

Su bendraamžiais

Už namų sienų artimiausi vaikams paprastai yra jų bendraamžiai. Į akis krenta tai, kad abu rašytojai vaikų draugystei skirtuose puslapiuose kelia tautinių santykių klausimus. Romane Miestelio romansas pirmąją dieną mokykloje Hiršelę patraukia jo suolo kaimynė, liūdnų juodų akių mergaitė Lėja Berger, senelės auginama našlaitė, nieko nežinanti apie savo mamą ir tėtį. Nuo Lėjos slepiamą tiesą smalsaujančiam Hiršelei išplepa visažinė jo senelė Rocha. Pasirodo, Lėjos mama Rivka pamilo gojų (taip žydai vadina nežydus) – krikščionį lietuvį, už jo ištekėjo ir apsikrikštijo, už tai jos motina Bliuma dukrą prakeikė, jos išsižadėjo ir gyvai kapinėse pastatė antkapį, o gimusią Lėją atėmė iš gojų tėvų. Tik Rocha nepaaiškina, kad taip Lėjos senelė pasielgė, griežtai laikydamasi žydų religijos, draudžiančios santuokas su gojais, nurodymų. Sujaudintas Rochos pasakojimo, Hiršelė nusprendžia būti supratingu Lėjos draugu ir nuo kito ryto į mokyklą ir namo jiedu eina drauge, pramokę skaityti kapinėse abu ieško Lėjos mamai pastatyto antkapio, savo draugės Hiršelė neišduoda net mokykloje pradėjus iš jų šaipytis, esą Lėja Hiršelės nuotaka.

Lėjos vaikystę liūdesiu paženklino tėvų netektis, nulemta dogmatiško senosios kartos požiūrio į santykius su kitataučiais. Vaikams šis senųjų požiūris – nė motais. Antai geriausias Abrėmelės draugas yra lietuvis Vincukas. Kai senelė nepatenkinta burba, esą Vincukas ne mūsų tikėjimo, Abrėmelė su ja nesutinka – jo ir Vincuko tikėjimas vienodas: abu tiki sapnais ir kad klebono darže užkastas lobis. Su šypsena perteikdamas vaikiškąjį požiūrį į tikrovę, rašytojas parodo, kad vaikai visas problemas, tarp jų ir nulemtas tautinių ar konfesinių skirtumų, nesunkiai išsprendžia. Kai lobiui kasti prireikia lopetos, abu draugai eina jos pas kapinių prižiūrėtoją Chaimą, bet ūmai Abrėmelė prisimena, kad į žydų kapines be kepurės negalima, o Vincukas jos neturi, tad pagalbos užsuka pas kailių Leizerą ir šiam Abrėmelė paaiškina: „Vincukas užsidės jūsų kepurę ir pasidarys žydu.“15 Abrėmelės ir Vincuko antrininkais galima laikyti romano Žvakės vėjyje berniukų porą Danielių ir Praną, tik šie vaikai su suaugusiųjų nepasitenkinimu dėl jų draugystės nesusiduria.

Vaikų draugystės ir tautinės priklausomybės problema naujų prasminių atspalvių įgyja Kanovičiaus apysakoje Veidai sutemose. Hiršo mamai kur kas labiau patiktų, jei sūnus draugautų su tokių pat kaip jie karo pabėgėlių žydų dukra Bela, o ne su ruse Zoika. Vis dėlto labiausiai Hiršą traukia leningradietis Liovka – kitos žydų pabėgėlių šeimos vaikas, ir šia draugyste mama negali atsidžiaugti. Mokykloje Liovka stulbina savo žiniomis, ypatingu dailininko talentu, bet kartu jis akiplėša ir padauža – tai Hiršui taip pat imponuoja. Hiršo mama nežino, kad Liovkos pamokytas sūnus slapta rūko ir vagia iš kaimyno vištidės kiaušinius. Bet štai netikėtumas: kai, norėdamas labiau prie Liovkos prisigretinti, Hiršas pakartoja mamos mėgstamus žodžius, kad žydai visur turi būti išvien, šis įsiaudrinęs ima įtikinėti esąs ne žydas ir tam pagrįsti kuria vis naujas istorijas apie nežydišką tėvų ir senelių kilmę. Suaugęs skaitytojas, nutuokiantis apie Stalino represijas prieš žydus sovietinėje Rusijoje, gali nujausti, iš kur Liovkos noras atsisakyti žydiškosios tapatybės.

Mero kūriniuose taip pat suprobleminta žydų vaikų draugystė su kitataučiais, o problemų kilmė čia nulemta ne tik senųjų tautinių, konfesinių stereotipų, bet ir vokiečių okupacijos. Geltoname lope iki karo geriausias Beno draugas buvo lietuvis notaro sūnus Rimukas, regis, sutarė ir jųdviejų mamos. Draugu Rimukas išlieka ir okupacijos pradžioje netikėtai sutiktas mieste, kai Beną ir jo mamą lagerio sargyba išleidžia duonos: Rimukas karštai kviečia draugą į savo namus – sandėly maisto netrūksta, bet išsigandusi notarienė tildydama jį nusitempia su savimi. Kita draugystės, išaugusios į meilę, istorija tragiška. Benas buvo gimnazistų, lietuvio Jurgio ir žydaitės Taibalės, kuriems abiejų tėvai draudė bendrauti, tarpininku: nešiojo jų vienas antram rašomus laiškelius. Lietuvą užėmus vokiečiams, Jurgis tampa baltaraiščiu ir, saugodamas lagerį, kuriame Taibalė uždaryta, tikisi išgelbėti ją nuo mirties bei drauge pabėgti, bet žudynių sukrėsta Taibalė išprotėja ir pasikaria, o to nepakeldamas Jurgis nusišauna. Romane Lygiosios trunka akimirką paauglių žydo Meikos ir lenko Janeko draugystė įgyja neįtikėtiną išraišką: kad nebūtų išskirtas su Meika, Janekas prisisiuva geltoną žvaigždę. Tą dieną, kai reikia keltis į getą, beginantis seserį Esterą nuo išniekinimo Meika yra nacio nušaunamas, bet Janeko sprendimo eiti į getą jo mirtis nepakeičia: „Aš negalėjau palikti vienos Esteros, negalėjau palikti jos tėvo ir motinos. Ir negalėjau palikti Meikos. Mes jį suvyniojom į paklodę, ir aš atnešiau jį į getą. Aš negalėjau jo palikti.“16 Janeko figūra, kaip ir kitų romano veikėjų, yra susimbolinta, pasak Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, Janekas į getą atėjo, „nes toks buvo moralinis jo pasirinkimas, kylantis iš rūpesčio dėl kito asmens“17. Kadangi Janekas ne žydas, jis galėtų, palikęs getą, gyventi pas dėdę, aiškinantį, kad visų pirma reikia saugoti savo gyvybę, bet Janeko sprendimas kitoks. Taigi Mero kūriniuose suaugusieji – Rimuko mama, Janeko dėdė, – savisaugos jausmo skatinami, yra linkę nutraukti ryšius su žydais, o vaikai, vieni nesuvokdami pavojaus, kiti puikiai suprasdami, kuo rizikuoja, lieka ištikimi draugystei.

Lavinimasis – žydiškosios tapatybės bruožas?

Paplitusi nuomonė, kad žydų tauta labai vertina išsilavinimą. Kanovičiaus kūriniuose ji pasitvirtina tik iš dalies. Ar vaikas gaus bent pradinį išsilavinimą, priklauso nuo to, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso. Nedaug Kanovičiaus nupieštų amatininkų, ypač vyresniosios kartos, yra raštingi, nelabai jie rūpinasi ir vaikų mokslinimu. Antai Hiršelės mama Chenka gėdijasi, kad jidiš rašo su klaidomis, be taškų ir kablelių, mat nebaigė pradinės mokyklos – reikėjo padėti motinai prižiūrėti jaunesnes seseris. Senelės auginamas Danielius iš viso nelankė mokyklos ir buvo dvylikos metų, kada jo globėju tapęs duobkasys Josifas į kapines atvedė jau minėtą mokytoją Rapoportą, kad šis per vasarą išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokomasi po dangumi, didžiulį senojo rabino antkapį pavertus klasės lenta. Kapinės yra ir pirmoji Abrėmelės mokykla. Skaityti čia jį moko kapų prižiūrėtojas Chaimas, supažindindamas su antkapiuose iškirstais rašmenimis. Apskritai kapinės Kanovičiaus kūryboje yra viena iš būdingųjų vaikystės erdvių. Poetinėje ir filosofinėje plotmėje tai sakrali vieta, kur žydiškumas saugomas itin griežtų papročių, tad kapines paversti pirmąja mokykla – prasmingas rašytojo sumanymas.

Virš. dail. Markas Kanovičius
Virš. dail. Markas Kanovičius

Kiek daugiau vietos žydų vaikų mokymui skirta Miestelio romanse. Kai Hiršelė pradėjo eiti septintus metus, visa Jonavoje įsikūrusi berniuko giminė susirūpino, į kokią mokyklą jį atiduoti – liaudiškąją jidiš ar privilegijuotąją „Tarbut“. Iš giminaičių ginčų paaiškėja žydiškųjų Lietuvos mokyklų skirtumai. Pirmojoje mokoma jidiš*** kalba ir ją lanko vietos neturtėlių vaikai, antrojoje, „Tarbut“, viskas dėstoma ivrito**** kalba, mokykla yra sionistinės pakraipos ir daugiausia joje mokosi pasiturinčiųjų atžalos. Karingoji senelė Rocha reikalauja Hiršelę atiduoti tik į „Tarbut“, bet paskutinį žodį taria berniuko tėvas Saliamonas, ir Hiršelė pradeda mokytis jidiš mokykloje. Pirmoji mokymosi diena, be abejo, Hiršelei įsimintina, bet iš esmės ji tokia pat kaip ir kitose Lietuvos mokyklose. Specifiškai žydiška yra tik pirmokų mokytojos prakalba. Paaiškinusi, kad šią mokyklą už savo lėšas atidarė geradariai žydai, ji tęsia: „Jei mes, žydai, norime išlikti, pasakė tie geradariai, tai mūsų vaikai turi mokytis geriau už visus pasaulyje <…>. Mes atseit neturime kito ginklo apsiginti nuo nedraugų, tik savo galvas. Todėl jas reikia be atvangos lavinti. Štai aš pačią pirmą jūsų mokslo dieną klausiu: ar lavinsite ją – tai yra ar mokysitės geriau nei kiti?“18 Prakalba atspindi bendrąją žydų kultūroje gyvuojančią nuostatą, kad išsimokslinimas yra susijęs su žydų tautos išlikimo ir vietos pasaulyje galimybėmis.

Kaip žydų šviesuomenė vertina mokymąsi, su jaudinančiu dramatizmu parodyta paskutinėje Kanovičiaus romano Žvakės vėjyje dalyje. Be kapinių kaip Danieliaus mokyklos, šioje knygoje yra dar viena erdvė, kurioje žydų vaikai mokosi neįprastomis sąlygomis. Tai geto rūsys buvusioje vyninėje, kur slepiamas nedidelis būrelis našlaičių. Ten nėra nei lentos, nei kreidos, o ką jau kalbėti apie vadovėlius ir sąsiuvinius. Žydų abėcėlės mokomasi pirštu vedžiojant raides ant sienos. Išbadėję, nuo ryto iki vakaro alsuojantys drėgme ir dvokuliu, blausioje žibinto šviesoje, giriami ir barami mokytojo Abelio Averbucho ir jo sesers Zlatos, vaikai mokosi rašyti, skaičiuoti, klauso aiškinimų apie visatos sandarą ir biblinio laikotarpio žydų istorijos. Su vaikais bendraujama taip, kaip normalioje, ne geto rūsio, mokykloje. Po gaudynių gete, kada iš trisdešimties našlaičių belieka vienuolika, šie, mokytojo žodžiais, nebenori mokytis, bet, jo požiūriu, „mokytis reikia bet kokiom sąlygom. Bet kokiom. Ligi pat mirties.“19 Šį teiginį jis grindžia ilgaamže žydų patirtimi: „Mūsų istorija knibždėte knibžda gaudynių… Kas tik nebuvo mums jų surengę. Romėnai, ispanai… <…> Kiek buvo negandų, mes vis tiek mokėmės, rašėm knygas, atradinėjom naujas žvaigždes danguje ir naujus kelius žemėje.“20 Šia kiek retoriška mokytojo kalba reiškiama mintis, kad mokymasis žydams – jų savasties dalis, nuolatinė būklė, atspindinti tautos ištvermę ir didybę. Žydų istorijos kontekste mokymasis slapstantis geto rūsyje yra dvasinis priešinimasis vokiečių vykdomam genocidui.

Namų aplinkoje vaikai lavinami tradiciškai perduodant jiems kultūrinį savo tautos palikimą. Kaip ir visur pasaulyje, pirmiausia jis vaikus pasiekia per liaudies dainas ir pasakas. Mero Geltoname lope Benas prisimena, kaip tėvų bičiulis knygrišys Mendelis dainuodavo jam ilgesingas žydiškas dainas ir, iš juoko drebindamas baltą barzdą, pasakodavo linksmas istorijas. Kanovičiaus romane Žvakės vėjyje Danieliui į atmintį įstrigusios senelio pasakos apie stebuklus, nutikusius per dykumą klampojantiems keliauninkams, ir su jomis susietas pamokymas per gyvenimą keliauti pasiėmus vilties lazdą. Romane Miestelio romansas prižiūrimą turtuolių Kremnicerių sūnų Rafaelį Chenka migdydavo liūdnomis jidiš lopšinėmis – gal, emigravus į Paryžių, girdėtos lopšinės padės jam išlikti žydu. Pasak poetiškos Kanovičiaus esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“, ypatingą vietą Lietuvos žydų folklore užėmęs Vilnius – Lietuvos Jeruzalė, nuostabus, akinantis Miestų Miestas, apie kurį nepamirštamų istorijų pasakotojas vaikystėje girdėjęs iš giminaičių, kaimynų, naktigulto pasiprašiusių klajūnų ir elgetų.

Mero kūryboje jauno žmogaus tapatybę labiau veikia ne folklorinė, o knyginė kultūra. Tai ypač akivaizdu romane Lygiosios trunka akimirką. Pirmoji vaikystėje perskaityta knyga, žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo Giesmių giesmė, padeda Izaokui, septyniolikmečiam vaikinui, iš niūrios geto realybės keltis į menamą, suponuotą skaitytos knygos. Save ir patikusią merginą Esterą jis tapatina su Šolom Aleichemo sukurtais Šimeku ir Buzia ir tarpais gyvenimą bando modeliuoti pagal Giesmių giesmę.

Vaikystės pasaulio plėtimasis

Vaikystės pasaulis yra nuolat besikeičiantis, visų pirma – besiplečiantis, randant takus į suaugusiųjų pasaulį, bandant jį suprasti ir užimti jame pagal amžių derančią vietą.

Į sinagogą, žydų bendruomenės religinį ir pasaulietinį centrą, penkiametį Hiršelę nusiveda senelė ir moterų aukšte pasisodina greta savęs, o būdamas dešimties jis sinagogoje jau sėdi tarp vyrų. Beaugantis Hiršelė vis labiau įtraukiamas į religines apeigas. Kai pirmąkart namie dalyvauja Velykų iškilmėse, jis, mamos palieptas, tik kartoja nesuprantamus ritualinio teksto, kurį skaito senelis, žodžius. Po kelerių metų Hiršelė jau užtikrintai atsakinėja į velykinio ritualo klausimus ir yra giriamas už ivrito kalba padainuotą dainelę. Iš atrandamų naujų erdvių vaikus masina krautuvės ir turgaus aikštė. Tikra smagybė landžioti turguje tarp vežimų, apžiūrinėti arklius, mėgautis medaus, prinokusių obuolių, šviežių sūrių kvapu. Bet turguje vaikai susiduria ir su problema, kurios jų protas nepajėgia išspręsti, – pateisinti ar nepateisinti prekiautojų melo. Kai Abrėmelė turguje demaskuoja žuvininkę Sarą, bandančią rabinienei paprastus upinius ešerius parduoti kaip jūrinius, mat šie brangesni, jį ir žuvininkė išplūsta, ir Vincukas pasmerkia, esą kas čia tokio, juk žuvininkė neturtinga, o rabinas – ne. Abrėmelė sutrinka: tai neturtingieji tegu apgaudinėja?

Kita vertus, suaugusiųjų pasaulis gali apstulbinti anksčiau vaiko nepatirtu gerumu ir pagarba. Našlaitį Danielių, susirgusį plaučių uždegimu, savo paties namuose nemokamai gydo miestelio daktaras Jochelsonas. Kai Jochelsono tarnaitė baltuose šilko pataluose gulinčiam, manų koše su razinomis ar kitais gardžiais valgiais maitinamam Danieliui teškia, kad šis – sąžinės neturintis parazitas, sugėdintas ir pažemintas berniukas bando pabėgti. Bet jam sutrukdantis daktaras priverčia tarnaitę Danieliaus atsiprašyti. Taip daktaro namuose Danielius pirmą kartą sužino, kad suaugusiųjų pasaulyje esama žmonių, kurie vertina ir gina vaiko orumą.

Kita vaikystės pasaulio plėtimosi kryptis – kėlimasis iš realiojo empirinio į dvasinį svajonių pasaulį. Mero knygose jis yra priešprieša gete ar lageryje įkalintų žydų nelaisvei. Apie Izaoko tapatinimąsi su Šolom Aleichemo Giesmių giesmės Šimeku jau užsiminta. Lageryje uždarytas Benas susižavėjusiomis akimis žvelgia į vienintelį tarp moterų likusį vyrą Motelį Rubinšteiną, tvirtą, įspūdingos išvaizdos žydą, ir įsivaizduoja, ką darytų jo vietoje: naktį, kai ūžaujantys sargybiniai nieko negirdi, surinktų į kiemo vidurį visas moteris ir, išdalijęs joms kastuvus, šakes, kirvius, pats griebtų ąžuolinę lazdą ir užpultų baltaraiščius – taip išsilaisvintų. Deja, realybėje Motelis pasirodo ne didvyris, o savo kailį gelbstintis klastūnas.

Kanovičiaus kūriniuose, atskleidžiant dvasinį vaikų pasaulį, parodoma poetiška, į meną linkusi jų prigimtis. Ir Abrėmelė, ir Danielius svajoja apie smuiką. Klausydamasis iš tolo atsklindančių muzikanto Geršono smuiko garsų, Abrėmelė užsigalvoja, ką pirktų už surastą lobį, ir grožio pajauta jo vizijoje susilieja su praktinėmis reikmėmis:

„Aš pirkčiau ne paprastą smuiką, o užburtą, su juodu zomšiniu futliaru. Aš gročiau juo su Geršonu, ir visi, net senelė, klausytų ir linguotų galvas:

– Kaip gražu! Kaip stebuklingai gražu!

Apie ką aš gročiau? Apie žvaigždes. Apie šiltą vasaros naktį. Apie upę. Sužavėtos mano muzikos, bulvės nusiskustų pačios, o blakės išdvėstų visos, nieko nelaukusios. Ir senelis nustotų kosėti, nes kai kosėja, tai muzikos negirdėti…“21

Abrėmelė su Vincuku lobio neiškasa, tad smuiko neįsigyja. O Danieliui pasiseka, nes, sužinojusi apie berniuko svajonę išmokti smuikuoti ir tapti vestuvių muzikantu, smuiką jam dovanoja daktaro Jochelsono žmona.

Visgi didžiausia Danieliaus svajonė yra neišsipildanti – jis norėtų virsti paukščiu. Tas troškimas, kaip vis suskambantis leitmotyvas, lydi berniuką tiek mąstant apie būtinybę rinktis amatą, tiek sprendžiant egzistencinius klausimus („Kodėl viešpats dievas negalėtų paversti visų senų žmonių paukščiais?“22), tiek ilgintis Ispanijoje kariaujančio tėvo – Danielius per sapnus jį pasiekia paukščiu.

Mero ir Kanovičiaus kūriniuose vaizduojamos vaikystės laikas daugiau mažiau sutampa su jų pačių vaikystės laiku – XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu ir penktojo dešimtmečio pradžia. Tragiškieji to meto įvykiai – Antrasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija ir Holokaustas – sugriauna vaikystės pasaulį, kuriame žydų vaikai augo iki tol. Nors buvęs vaikystės pasaulis toli gražu ne idiliškas, – tai ypač akivaizdu Kanovičiaus nupieštose amatininkų šeimose, – tačiau yra gyvybingas, spalvingas ir su stipriomis vertybinėmis atramomis. Aptarti kūriniai liudija, kad suaugusieji daug dėmesio skyrė vaikų tautinės tapatybės formavimui ir išsaugojimui, žydiškumą siedami tiek su praktine gyvenimo filosofija, tiek su išsimokslinimu ir savojo kultūrinio palikimo pažinimu. Drauge abu rašytojai parodo, kad perdėtas žydiškumo saugojimas, vengiant artimesnių ryšių su kitataučiais, vaikams yra nepriimtinas, vaikų draugystei tautybė nesvarbi.

Be abejo, Kanovičiaus ir Mero kūriniuose iškylantys žydų vaikystės vaizdai yra nedideli Lietuvos žydų vaikystės fragmentai. Ne vienu atveju nuspalvinti asmeninės autorių patirties, jie daro autentiškumo įspūdį, tačiau drauge yra ir riboti, plačiau neatveriantys kitų epochų ir įvairesnių bendruomenės sluoksnių vaikystės. Tai ne priekaištas Kanovičiui ir Merui, tai tik apgailestavimas, kad tiek nedaug litvakų kilmės žydų rašytojų atsidėjo vaikystės Lietuvoje temai.

_________________________________

* Tora, arba Mozės Penkiaknygė, – pagrindinis judaizmo šventasis tekstas.

** Ješiva – judaizmo dvasinė seminarija, rabinų mokykla.

*** Jidiš – germanų kalbų grupei priklausanti, geografiškai labiausiai paplitusi žydų kalba; ja kalbėjo dauguma Lietuvos žydų.

**** Ivritas, arba hebrajų kalba, – semitų kalbų grupei priklausanti žydų kalba, kuria parašyti šventieji žydų raštai; atkūrus Izraelio valstybę, ivritas paskelbtas valstybine kalba.

1 Algis Kalėda, „Icchoko Mero prozos žanrinės modifikacijos“, Colloquia, 2005, Nr. 13, p. 62.

2 Elena Bukelienė, „Vyresniųjų proza laisvės sąlygomis“, in Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), Vilnius: Alma littera, 2003, p. 43.

3 Icchokas Meras, Mėnulio savaitė, Vilnius: Vaga, 1971, p. 158.

4 Grigorijus Kanovičius, Miestelio romansas, iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė, Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 10.

5 Ibid., p. 199.

6 Ibid., p. 197.

7 Ibid., p. 200.

8 Grigorijus Kanovičius, Aš žiūriu į žvaigždes, iš rusų kalbos vertė Dominykas Urbas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 37.

9 Ibid., p. 291.

10 Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas, Vilnius: Vyturys, 1989, p. 122.

11 Ibid., p. 7.

12 Grigorijus Kanovičius, Miestelio romansas, p. 203.

13 Ibid., p. 227.

14 Ibid., p. 205.

15 Grigorijus Kanovičius, Aš žiūriu į žvaigždes, p. 19.

16 Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką. Ant ko laikosi pasaulis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 34–35.

17 Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Asmuo ir Holokaustas Icchoko Mero romane Lygiosios trunka akimirką“, Colloquia, 2017, Nr. 39, p. 24.

18 Grigorijus Kanovičius, Miestelio romansas, p. 223.

19 Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, p. 488.

20 Ibid., p. 489.

21 Grigorijus Kanovičius, Aš žiūriu į žvaigždes, p. 56, 58.

22 Ibid., p. 73.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 3 (95)IBBY-logo_koliazas-334x219