Griškabūdyje pastatytas paminklas Jonui Jablonskiui

Praeitą šeštadienį, birželio 16 dieną, Šakių rajone, Griškabūdyje, atidengtas paminklas lietuvių kalbos normintojui ir visuomenės veikėjui Jonui Jablonskiui.
Paminklą sukūręs skulptorius Romualdas Kvintas sako ilgai ieškojęs paminklo kompozicijos sprendimo.
2012_13_04„Man iš karto, kai pradėjau galvoti kompoziciją, atrodė, kad knyga, gramatika yra be galo svarbu kaip simbolis, ir tas simbolis, aš galvojau, kad turi atsirasti“, – sako skulptorius, o jį cituoja LTV „Panorama“

Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“.

J. Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradžios mokslus ėjo Šakių Naumiestyje, o 1872–1880 m. „ėjo klases“, kaip tuomet sakydavo, Marijampolės gimnazijoje.

1880 m. jis baigė Marijampolės gimnaziją aukso medaliu ir kaip valdžios stipendininkas įstojo į Maskvos universiteto istorijos ir filosofijos fakultetą studijuoti klasikinės filologijos.

Čia, žymių profesorių paskatintas, ima tyrinėti lietuvių kalbą, ir  pagrindinis jo darbas grįžus atostogų į Lietuvą būdavo rinkti kaimuose kalbos ir tarmių pavyzdžius.

1884 m. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą.

1889 m. per bičiulių protekciją pateko į Mintaujos gimnaziją lotynų ir graikų kalbų mokytoju. Čia jis vedė savo kolegę lietuvę mokytoją Konstanciją Sketerytę, susilaukė pirmosios dukrelės, bet ši po savaitės mirė. Mintaujoje Jablonskiams gimė dar trys vaikai: Konstantinas, Ona ir Julija.

Mintaujoje Jablonskių namai veikiai tapo lietuvių centru: čia buvo rengiami vakarai su vaidinimais, dainomis, deklamacijomis, referatais. Buvo pastatyta net komedija „Amerika pirtyje“, o 1894 m. vasarą, Jablonskio dukrelės Onos krikštynomis prisidengus, jo namuose vyko metinis varpininkų suvažiavimas. Mokytojaudamas Mintaujos gimnazijoje J. Jablonskis labai daug dirbo tobulindamas gimtąją kalbą.  Tuo pat metu jis rašė straipsnius, pirmiausia į Rytprūsiuose einančius lietuviškus laikraščius „Varpą“, „Aušrą“ ir kitus, pasirašydamas Rygiškių Jono, Kriaušaičio, Obelaičio, Šipailos, Vaidilos ir kitais slapyvardžiais.

Jablonskio veikla neliko nepastebėta caro žandarų – 1896 m. jis iškeliamas į Taliną (Revelį). Šį perkėlimą Jablonskis laikė tremtimi. Vis dėlto ir Talino periodas labai reikšmingas: čia Jablonskis ėmė redaguoti Antano Juškos lietuvių–lenkų–rusų kalbų žodyną, šiuo laikotarpiu  kartu su P. Avižoniu parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išspausdintą 1901 m. Tilžėje P. Kriaušaičio slapyvardžiu,  – vieną reikšmingiausių lietuvių kalbos gramatikų.

Iš Talino gimnazijos Jablonskis atleidžiamas už draudžiamų leidinių platinimą, o 1902 m. ištremiamas  į Pskovą.

Grįžęs iš tremties, Šiauliuose nelegaliai mokė lietuvių kalbos, tvarkė Zubovų archyvą. Nuo 1904 m. dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje, mokytoju Panevėžyje, Breste. Vėliau mokytojavo Gardine, Veliže, Voroneže (dėstė lietuvių ir lotynų kalbas).

1918 m. Jablonskis su kitais lietuviais grįžta į Vilnių, bet jį užėmus lenkams, gauna leidimą su šeima išvažiuoti į Kauną.

Kaunas – paskutinė Jablonskio gyvenamoji vieta: čia jis gyveno iki mirties. Jablonskis į Kauną atvyko būdamas labai prastos sveikatos, apimtas paralyžiaus,  tačiau Kaune praleisti vienuolika metų bene patys vaisingiausi Jablonskio gyvenime: čia jis dėstė įvairiuose kursuose, 1922 m. Kauno universitetas išsirinko Jablonskį garbės nariu ir profesoriumi, jis vadovavo Rašybos, Terminologijos komisijoms. Per dešimt metų parašė net 234 straipsnius, kasmet išeidavo jo darbų atskirais leidiniais („Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Ne veltui vienas mėgstamiausių kalbininko posakių buvo „Laboramus!“ („Dirbkime!“).

Mirė J. Jablonskis 1930 m. vasario 22 d., ir visas Kaunas palydėjo didžiausią lietuvių bendrinės kalbos ugdytoją į amžinojo poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse.

Išsamiau čia