Gytis Norvilas: „Nesuprantu taikaus buvimo poezijoje“

Kūrybiškiausios 2012 m. knygos „Išlydžių zonos“ autorius, poetas Gytis Norvilas dėstydamas mintis apie kūrybą, visai kaip ir savo eilėraščiuose, nevynioja žodžių į vatą: „Poezija turi duoti per galvą.“ IQ G. Norvilas pasakojo, kuo naudingi poezijos smūgiai.

– Jūsų eilėraščių knyga „Išlydžių zonos“ paskelbta Kūrybiškiausia 2012-ųjų knyga. Kaip nusakytumėte savo kūrybiškumo ypatumus?

– Nebūna taip, kad atsisėdu ir nusprendžiu – va dabar rašysiu knygą. Visų pirma gyvenimą gyvenu, o kūryba žingsniuoja paraleliai. Turiu daug kitų darbų, o poezija man kaip kokia nelaboji sesė…

Iš esmės rašau labai retai. Jei šnekant buhalteriškai, per metus išpuola penki, gal aštuoni eilėraščiai. Nežinau, gal kas nors ir įsivaizduoja, kad poetas diena iš dienos sėdi prie žvakės, pasistatęs kaukolę ant stalo, ir Dievo įkvėptas rašo… Realybėje pirmiausia turiu idėją, pasižymiu jos apmatus ar porą eilučių, kurios tampa viso eilėraščio šerdimi, stuburu, o paskui pildau, perrašau, taisau daugybę kartų. Mano kūrybos procesas labai išsitęsęs, tačiau nenutrūkstamas.

Šią knygą parašiau per septynerius aštuonerius metus. „Išlydžių zonos“ yra tarsi antrosios mano knygos „Skėrių pusryčiai“ tąsa. Nedėjau visko chronologiškai, nesuverčiau eilėraščių kaip į dėžę. Čia juk ne šprotai. Visad siekiu, kad knyga būtų tarsi vienas kūnas, turėtų bendrą vardiklį.

– Knygoje ryškus nulio įvaizdis, jam atiduotas ir skyrius – „iš nulinių buvimų“. Ar poezija gali atsirasti iš nulio?

– Man artimas dzenbudizmas. Paversdamas save nieku visada ką nors „gauni“. Gal kartais net mazochistiškai save trypi, kad pasiektum dugną ir nuo jo atsispirtum. Kai susilieji su pasauliu, jame ištirpsti ir jame tiesiog būni be jokių pretenzijų – tai palaiminga būsena. Iš tokio buvimo semiesi, jis dosnus. Dzenas kalba apie tai, kaip gyventi čia ir dabar, sutramdyti savo ego, kuris paprastai gena atsiduoti karjerizmui, sėkmės bumui. Dėl to žmonės tik kenčia: labai daug nori, bet aišku, kad negali visko pasiekti ir todėl gyvena lydimi nuolatinio nepasitenkinimo jausmo.

Šia knyga stengiuosi susitaikyti su gyvenimu, savimi. Prieš dešimt ar penkiolika metų savyje turėjau begales katastrofizmo ir maniau, kad geriausia numirti jaunam. O dabar juokaudamas sakau, kad norėčiau taip pasenti, sveikai nukvakti, kad bent jau paukščiai manęs nesibaidytų. Per kalbą, per knygą stengiausi atrasti būdų, kaip džiaugtis žaidimu, kuris vadinamas gyvenimu. Jis nevertas didelių spazmų.

– Jūsų kūryba įvardijama kaip eksperimentinė, avangardinė. Ar šie apibūdinimai jums atrodo taiklūs? Ar pats jaučiatės eksperimentatoriumi, avangardistu?

– Galbūt apibūdinimai ir nelabai taiklūs… Tačiau man avangardo esmė nesvetima – ėjimas prieš normą, prieš nusistovėjusį kalbos suvokimą. Aš nesuprantu taikaus buvimo poezijoje. Manau, kad ji turi būti pleištinė, nepatogi, nepretenduoti į pramogą. Poezijai reikia plėsti akiratį, įkvėpti gyvybės, padėti gyventi, eiti į gatvę, o ne užsidaryti bokšte ir žaisti pseudodvasingumą. Ji turi duoti per galvą ir neleisti miegoti, nes užmigę esame abejingi.

– Ar dėl šių priežasčių sakote, kad jums artimesnė donelaitiškoji, o ne maironiškoji poezijos tradicija?

– Daugybė poetų atėjo iš Kristijono Donelaičio: keturvėjininkai, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Parulskis… Ta linija labai aiški. Maironiškoji tradicija, manau, daug gajesnė, o donelaitiškajai būti tarp žmonių yra sunkiau – ji šiurkštesnė, nepatogesnė, sunkiau suprantama.

Tą patį K. Donelaitį atradau visai neseniai. Dar mokyklos laikais jį skaitydamas maniau, ką jis čia peza? O dabar neseniai teko važinėti po mokyklas, jį ten skaityti. Jis nuostabus! Reikia tik sugebėti atgaivinti, patraukliai, šiuolaikiškai pateikti. Paėmęs gabalą „Metų“ arba kokią „Pasaką apie šūdvabalį“ net filmą gali susukti ir jo siužetas bus ne prastesnis nei Emiro Kusturicos juostų.

– Jau ne pirmą sykį greta eilėraščių knygoje atsiduria ir jūsų piešiniai. Į juos reikėtų žvelgti kaip į savarankiškus kūrinius ar kaip į jūsų poetinio kalbėjimo iliustraciją?

– Ir taip, ir taip. Žmogus tas pats, sąmonė ta pati, tad akivaizdu, kad vaizdiniai vis tiek panašūs. Tai yra paraščių piešiniai, kurie gali gimti iš vieno taško. Tiesa, aš juos net ne piešiniais, o paišais vadinu.

Tuos savo paišus bandau susieti su pačia kalba, įrašyti eilių nuotrupas, iš žodžių kurti vaizdą. Savo stilistika jie artimi siurrealizmui, gimsta iš sapno, vaizduotės srauto, iš to, ko esame pilni visokių gyvių, vaizdų.

Juokauju, kad vaikai už mane gražiau piešia. Nors ką reiškia tas gražumas? Pasižiūri į vaikų piešinius ir matai, kad jie drebia viską, ką galvoja, ką jaučia. Arba pirmykščių žmonių piešiniai – jie atsirado ne dėl noro sukurti meną, bet iš poreikio suvokti, suprasti pasaulį. Pavyzdžiui, prisivilioti kokį nors žvėrį. Gal ir man to neįvardijant, nežinant, norisi ką nors prisivilioti (juokiasi).

Pati piešimo ir eilėraščių sintezės tradicija labai sena. Ji ateina iš įmantriosios baroko, konkrečiosios poezijos. Tradicija labai gaji Vokietijoje, Austrijoje, Lotynų Amerikoje. Kažkuria prasme juk ir paveikslas, dailės kurinys yra tekstas, kurį turi perskaityti.

– Pacituosiu jūsų eilėraščio posmą: „miško atspindyje / daugiau gyvybės / nei jame pačiame“. O poezijoje, kuri yra jūsų paties gyvenimo atspindys, irgi daugiau gyvybės, tikrumo?

– Savo kūrinyje, nesvarbu, tai eilėraštis ar paveikslas, žinoma, kad parodai daugiau savęs nei vaikščiodamas po parduotuvę ar kokioje kitoje kasdienėje situacijoje. Šnekant apie tą eilutę: žvelgi į mišką ir matai jį vienokį, o atspindyje, žiūrėk, jis visiškai kitoks. Miškas tame atspindyje transformuojasi, pamatai kitą realybę, tiksliau, jos iliuziją. Mums visiems labai reikia iliuzijų, jos mums padeda gyventi. Jeigu čiupinėtume nuogą realybę, tikriausiai išprotėtume. Tik tų iliuzijų reikia kokybiškų, nes nuo prastų, kaip ir nuo pigaus alkoholio, paskui ima skaudėti galvą. Poezija turi siūlyti kokybiškas iliuzijas, taip padėdama gyventi.

– Eilėraštyje „Monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ jūs kalbate apie Sigito Parulskio privatizuotą mirtį, Donaldo Kajoko privatizuotus drugelius ir kitus mažmožius, Justino Marcinkevičiaus privatizuotą tėvynę ir kalbą…. Ar jūs „Išlydžių zonomis“ jaučiatės ką nors privatizavęs?

– Esu privatizavęs 3,6 hektaro žemės… (juokiasi). Mes visi stengiamės apsibrėžti savo teritoriją, kad jaustumės saugūs. O kurdamas nori nenori ką nors sau pasiimi, savotiškai privatizuoji ir galiausiai primeti, pasiūlai savo požiūrį, iliuzijas, savo angelus ir demonus kitiems. Ar esu ką nors privatizavęs poezijoje? Sunku pasakyti – turbūt į šį klausimą turėčiau atsakyti ne aš.

iq