Henrikui Radauskui – 100

Eilėraščio grožis ir prasmė

Kokia tauta – toks jos menas, tokia ir jos poezija. Lietuvių tautos likimas taip susiklostė, kad ji turėjo nuolat budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Tai lėmė ir lietuvių poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką. Poetui tauta buvo ir liko aukščiausioji vertybė, giliausias įkvėpimo šaltinis, pagrindinis kūrybos orientyras. Gyventi, džiaugtis, kentėti, o jeigu reikės, ir žūti drauge su savo tauta – tokia didžiųjų Lietuvos poetų ir apskritai įžymiųjų mūsų rašytojų nuostata. Kita vertus, ir apie poeto dydį buvo sprendžiama pirmiausia iš to, ką jis davė savo tautai.

Dėl to lietuvių kultūroje sunkiai skynėsi kelią vadinamasis grynasis menas ir grynoji poezija, kurių pagrindinis tikslas – išreikšti ir ugdyti estetinius jausmus, grožio išgyvenimą. Tebegaliojo sokratiška išmintis: kas daro daiktus vien pasigrožėjimui, tas užsiima niekais. Kurti eilėraštį vien dėl to, kad išreikštum saulėtekio grožį, atrodė pernelyg menka pastanga. O lietuvių literatūrai ilgą laiką to labiausiai ir trūko – tikro, profesionalaus meno. Trūko supratimo, kad estetinis išgyvenimas, anot F. Šilerio, pats yra kelias į dorovę ir moralę. Siekiant poeziją paversti menu, joje pamažu ryškėjo estetizmo tendencijos, kurias savyje sutelkė Henrikas Radauskas, tapęs ryškiausiu grynosios poezijos kūrėju lietuvių literatūroje.

Gimęs 1910 metų balandžio 23 dieną Krokuvoje, H.Radauskas baigė Panevėžio mokytojų seminariją, studijavo Kauno universitete, vėliau dirbo Klaipėdos radijuje, Švietimo ministerijos knygų leidybos komisijoje ir Valstybinėje leidykloje Kaune, o baigiantis karui, 1944 metais, pasitraukė į Berlyną, paskui – į Vakarų Vokietiją. 1949 m. jis atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, dešimtį metų dirbo fizinį darbą Baltimorėje ir Čikagoje, o paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį – Kongreso bibliotekoje Vašingtone; ten ir mirė 1970 metų rugpjūčio 27 dieną.

H. Radauskas yra iš tų menininkų, kurie meną apgaubia ypatingo šventumo aureole. Tokie menininkai visur: gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio – estetinių emocijų, meninės prasmės. Jiems grožis, kurio kvintesencija yra menas, tampa aukščiausia vertybė, o meno kūryba – vienintelė gyvenimo prasmė. Visa kita – beprasmiška ir tuščia. Be estetinių išgyvenimų jie dūsta tarsi atsidūrę beorėj erdvėj. Toks „menų alkoholikas“, kaip jį pavadino A. Nyka-Niliūnas, ir buvo H. Radauskas. Menas, poetinė kūryba jam buvo patikimiausia dvasios atrama visokiose gyvenimo negandose.

H. Radausko eilėraščiais grožimės taip, kaip grožimės talentingo meistro dirbiniais iš tauriųjų metalų ir brangakmenių. Tai auksakalio kūriniai. Žavi jo eilėraščių vaizdai, tobula konstrukcija, pavergia kalbos burtai. Tačiau tai – tik išorė. Iš tikrųjų grožis čia nėra puošmena. Grožis yra gilioji kūrinio esmė, visos jo struktūros pagrindas ir galutinis tikslas. Eilėraščio grožis kartu yra jo prasmė, o prasmė atsiskleidžia kaip grožis.

Juozas Girdzijauskas