Henrikui Radauskui – 105

Balandžio 23-ąją sukanka 105-eri, kai gimė vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų Henrikas Radauskas. O rugpjūtį bus jau 45-eri, kai iškeliavo į amžiną kaštanų žydėjimą. Ilgas ir nepastovus buvo H. Radausko kelias – prasidėjęs Krokuvoje, vedęs per Rusiją, paskui jau per Lietuvą, Panevėžį, Kauną ir Klaipėdą, vėliau pasukęs į Vakarus, per Berlyną į JAV, galiausiai pasiekęs paskutinę stotelę – Vašingtoną.

Tame kelyje sutikta daug iškilių tarpukario, pokario Lietuvos, išeivijos veikėjų, kurių atsiminimuose išsibarsčiusios įvairios H. Radausko gyvenimo ir kūrybos detalės.

***

Gikoniai, poeto tėviškė, yra gana būdingas kaimas šiai vidurio Aukštaičių sričiai. Išsitiesęs viena gatve išilgai Daugyvenės upės, kaimas yra trikampyje tarp Šeduvos, Rozalimo ir Smilgių. Žemė čia gana lygi, tik Šeduvos link prasideda kalvos.

Gikoniuose sodybų buvo apie 30 abiem pusėm gatvės, tačiau dauguma – netoli lygiagrečiai tekančios Daugyvenės pusėj, į kurią žemė švelniu nuolaidumu leidžiasi. Arčiausiai gatvės – gyvenamieji namai, toliau visi ūkiniai pastatai, o tarp jų ir upės – pievos, daržai ir ganyklos. Į priešingą pusę nuo gatvės driekėsi rėžiais gikoniškių laukai.

Poeto senelis Radauskas čia bus atsikėlęs iš kažkurios vietos bene šiauriau nuo Gikonių, gavęs žemę po dvarų dalinimo. Ir jau čia, naujoje vietoje, 1861 metais gimė tėvas Bernardas Radauskas.

***

Dėdė kunigas leido Bernardą mokytis, ir jis išėjo keturias vidurinės mokyklos klases. Turėdamas gerą klausą, Bernardas, pasimokęs iš vargonininko, ir patsai vargonavo, nors formaliai mokytis muzikos jam neteko. Vėliau jis tarnavo valsčiaus raštininku. Žmogus gyvas, veržlus, mėgęs draugiją, mėgęs šokti ir dainuoti, Bernardas išsimušė iš kaimo lygio ir, niekada pats neūkininkavęs, laikui bėgant, pasidarė dvarų ūkvedžiu. Viename iš tų dvarų ūkvedys Bernardas Radauskas susipažino ir vedė guvernantę Amaliją Kieragą, atvažiavusią iš Rytprūsių į dvarą vaikų auklėti ir vokiečių kalbos mokyti. Ji buvo 18 metų už Bernardą jaunesnė.

***

Henrikas fiziniams darbams buvo netikęs: kartą pabandė pakapoti malkų, pabruko ranką, sužalojo pirštą. Jis buvo linkęs šalintis nuo žmonių, buvo šaltesnis, dažnai netaktiškas, o kartais ir piktokai prasiverždavo. Dėl viso to galėjo atrodyti, kad Bruno buvęs tėvų favorizuojamas, o Henrikui tai galėjo ir užkliūti.

Panašiai kaip motinai, Henrikui buvo nepaprastai patrauklus knygų pasaulis. O knygų ir dar priešrevoliucinių žurnalų Radauskų namuose nestigo. Buvo čia ir romanų, ir apysakų, ir poezijos. O jau gimnazijos laikais jam buvo prieinama gana gausi Panevėžio gimnazijos biblioteka.

Pagal H. Radausko brolio Bruno atsiminimus parengė Jurgis Blekaitis

***

„Fontanas“ – knygelė nedidelė, bet lyrikos rinkinėliui visai užtenkama. 41 eilėraštis – tai yra kas pasiskaityt ir įsidėmėt. Turint tačiau galvoj, kad autorius spausdina savo eilėraščius jau keleri metai, 41 eilėraštis – tai toks skaitmuo, kuris sakyte sako, kad autorius labai atrankus savo poezijai, kad jis turi nemažą dozę autokritikos: ne visa, ką parašęs, rodo viešumai. Radauskas – aiškus modernios poezijos atstovas, tačiau ir nemažiau ryškus klasikinės poezijos pradų gerbėjas. Įgimtas jam, matyt, estetizmas bei ritmo pajautimas neleidžia daryt jokių ekstravagantiškumų. Jis nesivaiko naujoviškumų be atodairos į lyties grožį ir minties nuosaikumą. Žodžiu sakant, Radauskas, modernią poeziją kurdamas, ją lyg ir suklasikina; jis galėtų būti vadinamas modernistu neoklasiku.

Liudas Gira

***

Miniatiūros meisteris. Dviejų eilučių iš drobės išimta detalė tiktai diskretiškai primena, koks gražus gali būti pasaulis be žmogaus. Vaizdas paklotas šalia vaizdo, kiekvienas iš jų su nepaprastu lengvumu pereina į metaforą ir kyla į simbolio aukštumas. Graži, nekalta, nesuprantama gamta: „Balta avis ties upeliu pasilenkia, / Ir skystas stiklas plakas skrituliais.“ Dar pirmasis mano profesorius kadais aiškino, kad esą dviejų rūšių didelių rašytojų: pirmosios rūšies dideli rašytojai kalba veiksmažodžiais, antrosios – būdvardžiais. Radauskas dirba su veiksmažodžiais. Ir tai – šis tas.

Miško medis nutildo lapus,
Nuramina išdykusią šaką,
Kai vidunakčio balsas trapus
Savo pasaką seka.

Algirdas Julius Greimas

***

Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Išeivijoje tatai pripažinta jau seniai. Čia esama Radausko kulto. Tačiau svarbiau už kultą – kuris poetams paprastai neišeina į sveikatą – yra tai, kad daugelis mūsų Radauską moka atmintinai, cituoja laiškuose ir pokalbiuose, tiesiog myli. Jis yra dažnos asmenybės dalis. Šiais laikais poetui tai labai retas daiktas. Ir taip esti ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje: nors ilgus dešimtmečius Radauskas ten buvo beveik neprieinamas, visada atsirasdavo žmonių, kurie persirašinėdavo, rodydavo kitiems, kartodavo Radausko posmus.

Tomas Venclova

***

Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo.

***

„Fontanas“ nebuvo tinkamai įvertintas, neteisingai nustumtas į antrą planą, tuo tarpu daugelis žymiai silpnesnių knygų naudojosi nemažu pasisekimu. Recenzentai paminėjo poeto estetizmą, jo formalistines tendencijas ir nutilo. Taigi, įvyko savotiška tragikomedija, kurios protagonistas buvo nuotaika, viešpatavusi apie 1935 metus mūsų poezijoje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Liko įspūdis poniško, gal tiksliau – valdininkiško Radausko. Tai buvo Škėmų užimtas kambariukas, jiems bene atkeliavus iš Vienos. Škėmą, kaip jis po to sakė, erzino tai, kad Radauskienė, su juo kalbėdamasi, nenuleisdama akių nuo savęs veidrodyje, vis išdarinėjo kažkokias minas. Lyg taikė išraišką prie skrybėlės. Nejaukus ir man buvo tas spektaklis. O Škėma sakė jautęs didelę pagundą atsistot šalia jos prie to pat didelio veidrodžio ir imti taipgi maivytis…

***

Beje, abiejų Radauskų akys buvo veikiau pilkos nei melsvos. Henriko – stiprių trumparegio akinių kiek iškreiptos. Veros – didelės, raiškios, panašios į poeto Aleksandro Bloko. Kažkada, žiūrėdamas į Bloko fotografiją, pasakiau jai apie tai. „Aha, pastebėjot?“ – patenkinta atsiliepė jinai. Ir papasakojo, kad jos ankstyvos jaunystės dienomis kažkas ją pristatęs tam įžymiajam simbolistui, tada buvusiam savo garbės viršūnėje. Blokas pasakęs: „Ta mergiotė (devčionka) drįsta būti panaši į mane.“

***

Viena paskutinių bendrų išvykų tą vasarą rugpjūčio pradžioje – pas Nyką. Ten, šalia namo, po dideliais medžiais, Henrikas primena savo mėgstamo Tuwimo eilutę – apie katiną, kuris, galvą aukštyn užvertęs, žiūri „ į giedančią mėsą“ – atseit, į paukštį medyje. Ir, linksmai mus nuteikęs tuo vaizdu, primena Tuwimo kitą panašų: kaip lakštingalos vyras grįžta į lizdą kiek pavėlavęs ir aiškinasi sunerimusiai žmonai, jog oras gražus – jis nutaręs pasivaikščioti namo pėsčias… Turbūt kelios nuotraukos prie staliuko lauke buvo paskutinės Radausko gyvenime. Rugpjūčio 27-tą prieš vidudienį man paskambina į „Amerikos balsą“ Nyka iš Radauskų buto: „Henrikas mirė. Ateik.“

Jurgis Blekaitis

Iš knygos ,,Radauskas“, sud. Giedrius Viliūnas, Vilnius: ,,Baltos lankos“, 1994 m. 
Šaltinis čia