Ieva Rekštytė. Kada Donaldas Kajokas kuria eiles?

Donaldas Kajokas, kūrybiškiausia 2011 m. knyga paskelbto eilių rinkinio „Kurčiam asiliukui“ autorius, įsitikinęs: gerą tekstą išduoda ne žodžių gausa, o jo energetika – skaitydamas turi jaustis lyg pirštus sukišęs į elektros lizdą. Apie kūrybiškumą ir minimalizmą su poetu kalbasi IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė.

Kurčią asiliuką „pasiskolinote“ iš Horacijaus sentencijos „surdo asello fabellam narrare“ (liet. „kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“). Viename interviu paaiškinote, kad tai reiškia tuščiai taukšti, nes asiliukas kurčias. Ir pridūrėte: „Dabar poezija žmonės ne itin domisi, jeigu tavo knygas skaito koks tūkstantis per visą Lietuvą, tai jau maksimumas. Todėl ir pasakėlė tokia.“ Kartais jaučiatės, lyg rašytumėte eiles kurtiems asiliukams?

– Kai manęs paklausia apie šį pavadinimą, aš vis mykiu, mykiu… Manau, reikėtų vis dėlto plačiau paaiškinti, ką norėjau tuo pasakyti. Kai žmonės kalba kokiomis nors sudėtingomis temomis (politinėmis, ekonominėmis ar kitomis), tampa svarbios tam tikros sąvokos – aš suprantu vieną ar kitą sąvoką taip, o tu – kitaip. Žmogus pradeda neįsileisti pašnekovo į vidinę savo teritoriją, nes šis kažką kitaip supranta. Pasipila daug beprasmiškų kalbų, pradingsta logiškumas, atsiranda daugiau metaforų. Pradedama kabinėtis: o ką tu tuo norėjai pasakyti? Pokalbio gija pametama, atsiranda kurčio asiliuko kalbėjimas kurčiam asiliukui. Bet man atrodo, jog šis beprasmiškas kalbėjimas būtų dar didesnė beprasmybė, jei prarastume norą sekti tas pasakėles. Taip, daugelis mūsų kalbų yra beprasmiškos, tačiau vis tiek reikia šnekėtis.

Savo kūryboje jūs ir nedaugžodžiaujate. Kaip išmokote minimalistiniu kalbėjimu atskleisti maksimalią reikšmę?

Maždaug iki trisdešimties daugiausia kurdavau naktimis, o dabar man kūrybiškiausias laikas – vėlyvas rytas.

– Kadaise susikūriau gero stiliaus modelį: geras stilius – tai gebėjimas perteikti informaciją, taip pat ir meninę, vartojant kuo mažiau ženklų. Jeigu pamatai, kad informacija ir jos energetika išbraukus kurį nors žodį jau ima silpti, vadinasi, nebrauk. Nesilpsta – dar brauk. Taip atsiranda minimalizmas – kuo mažiau ženklų ir kuo daugiau prasmės. Šitaip darau turbūt ir dėl to, kad sąmoningai to siekiu, tiesiog pasiduodamas savo charakteriui, prigimčiai.

Jūsų eilėraščiuose dažnai minimas nakties laikas – pusė keturių. Poeziją kuriate naktimis ar eiliuojate ir dieną parke ant suoliuko?

– Maždaug iki trisdešimties daugiausia kurdavau naktimis, o paskui kažkas manyje apsivertė ir dabar man kūrybiškiausias laikas – vėlyvas rytas. Gal tai įvyko todėl, kad atsirado galimybių labiau atsidėti kūrybai, o ne vogti laiką iš tarnybų ir tik naktimis ja užsiimti.

Rašau visada namie. Tyloje. Man reikia ramumos, geriausiai, kai niekas netrukdo ir į kambarį, mano celę, neužeina. Kitur, beje, negaliu rašyti.

Ir šioje jūsų knygoje jaučiama Rytų įtaka: eilėraščiai kone meditaciniai, fragmentiški, lakoniški, primenantys japonų haiku.

– Rytai vilioja labai seniai. Kuo daugiau jais domiesi, tuo puikiau supranti, kas, pavyzdžiui, yra krikščionybė, apie ką rašo Biblija. Pamatai, kad Rytų mintis puikiai susiliečia su krikščioniškąja, net ir su baltų religijos mintimi. Tarp daugelio tikėjimų išvis nėra esminių skirtumų – tik tam tikri bažnyčių, teologų skirtumai. Visi stovime ant vieno pagrindo.

iq