In memoriam. Poetas Marcelijus Martinaitis

Balandžio 5 dieną po sunkios ligos, sulaukęs 77-erių metų, Anapilin iškeliavo garsus Lietuvos poetas, eseistas ir vertėjas Marcelijus Martinaitis.
M.Martinaitis.-E.Levin nuotrauka

Poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 metų balandžio 1-ąją dieną Paserbentyje, Raseinių rajone.

1964-aisiais jis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980-ųjų dėstė Vilniaus universitete. Vėliau čia dėstytojavęs M. Martinaitis devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo „Literatų kalvei“ – lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui.

1988 m. birželio 3 d. M.Martinaitis išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau Sąjūdžio Seimo nariu. 1989 metais M. Martinaitis kaip Sąjūdžio kandidatas išrinktas į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Ilgus metus buvo LRT tarybos narys.

Kūrėjas yra išleidęs keliolika poezijos knygų, keletą eseistikos bei pulicistikos rinkinių, pjesių lėlių teatrui, eilėraščių knygų vaikams. M. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei 14 kalbų.

Savo gyvenimo autobiografinius užrašus Marcelijus Martinaitis paliko keliose atsiminimų knygose: 2006 m. išleistoje „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“ bei 2009 m. pasirodžiusioje „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“.

1975 m. poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1995 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2010 m. tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ poetas M. Martinaitis pagerbtas už indėlį į dainuojamąją poeziją.

Vienas žymiausių M. Martinaičio kūrinių – jo eilėraščių rinktinė „Kukučio baladės“ 2012 m. išleista jau trečiąjį kartą. Paskutinis rinkinys „K.B. įtariamas“ pasirodęs 2004 m. buvo lyg simbolinė Kukučio baladžių tąsa, tik čia pasakojimas persikelia iš kaimo erdvės, į miestą, iš XX a. antrosios pusės, į nusikaltimų, baimės, virtualybės kupiną XXI amžių.

Šių metų pradžioje pasirodė poeto M. Martinaičio ir literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės literatūrinių pokalbių knyga „Sugrįžęs iš gyvenimo“.

Pasak V. Daujotytės, „Marcelijus Martinaitis – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų išprūstanti figūra – aktyvistas (Atgimimo, Sąjūdžio laikų viešasis veikėjas, deputatas) ir kartu atsiskyrėlis, sunkiai išviliojamas iš savo sodo, iš savo Nuošalės, kalbantysis (vien dirbdamas Vilniaus universitete turėjo perskaityti kelis šimtus paskaitų) ir kartu tylintysis, daugiau kaip prieš trisdešimt metų mįslingai ir neatšaukiamai ištaręs „O toj tyloj ir man yra kažkas, / kažkas iš to, ką žemėn kas“. Archajinis žmogus, žemdirbys, augintojas, augalų ir gyvūnų ištikimas globėjas ir bičiulis. Archajinės vaizduotės poetas, atmintyje atidengiantis gilių, dar mitinių lietuvių pasaulėjautos klodų. O kartu ir lietuvių poezijos modernistas, modernizatorius – ypač sunkiuoju laiku, septintuoju-devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu…“