In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

P.ČGegužės 11 d. atsisveikinome su Petronėle Česnulevičiūte (1925–2011) –­ daugiabriaune kultūros asmenybe, literatūros, teatro tyrinėtoja, docente, pedagoge. Perlojos, savo gimtojo krašto, Garbės pilietė. Kilusi iš stiprios, ambicingos dzūkų genties, paveldėjusi tvirtas šeimos tradicijas, joms sąmoningai įsipareigojusi.

Visada žinojo suvis į Perloją grįšianti, grįšianti prie Tėvo, Motinos, sesers, artimųjų, prie savo genties kaulelių. Vyriausioji Jono Česnulevičiaus, Perlojos prezidento, dukra, pirmgimystės teise perėmusi ištikimybę tėvo idealams, įsipareigojimus bendruomenei. Kruopščiai parengusi ir išleidusi knygą „Kovojanti Perloja“ (1998) ir jos papildytą, išplėstą variantą „Perloja 1378–1923“ (2008). Jei ne Petronėlė Česnulevičiūtė, unikalus Lietuvos istorijos faktas – Perlojos respublika, gyvavusi penkerius metus –­ mums būtų likęs nežinomas. Vinco Krėvės dvasios žmonės dar buvo pasirodę realybėje. Kai pasaulis maišėsi, o svetimos galios trypė protėvių žemę, tarsi atsiliepdami į dramoje „Šarūnas“ minimą kunigaikščio Perliaus balsą, perlojiškiai pasiskelbė įkūrę nepriklausomą šio kunigaikščio respubliką. Turėjo visus savivaldžios bendruomenės organus (kariuomenę, teismą, iždą, antspaudą). Jonas Česnulevičius, Perlojos parapijos ir kaimų įgaliotinių išrinktas pirmuoju šios respublikos asmeniu, vadintas prezidentu. Buvo stiprios prigimties, įgimtos šviesios sąmonės žmogus, dukrai sakęs, kad labiausiai norėjęs mąstyti ir skaityti. Petronėlė, kaip vyriausias vaikas, gal labiausiai tėvą ir supratusi, sugebėjo iš jo, trumpai gyvenusio, daug ką išklausti, daug ką perimti. Meilę knygai, gal ir ypatingą sąmoningumą gyventi, tvirtumą, valią, bet kartu ir atsargumą, lankstumą. Sunkiuoju priklausomybės laikotarpiu priėmė tai, kas buvo neišvengiama, nors ir skaudu, bet ir neatsisakė nieko, kas sava, brangu, prigimta. Nepateko į tas laiko girnas, kurios aptrupino jos bendrakarčių Lietuvos humanitarių, Vilniaus universiteto Lietuvių katedros dėstytojų (M. Lukšienės, I. Kostkevičiūtės, I. Rabačiauskaitės, V. Zaborskaitės) likimus. Į Vilniaus universiteto katedrą atėjo po jų, 1963-iaisiais. Neužėmė niekieno vietos, atskira, savita, atsistojo greta savo mokytojo iš Utenos gimnazijos – Jurgio Lebedžio, visur jį rėmė. Dirbo Lietuvių literatūros katedroje iki 1988-ųjų. Tai buvo vaisingiausias Petronėlės gyvenimo laikotarpis. Rūpinosi nesufalsifikuota lietuvių teatro istorija, rėmė, nors ir nebuvo lengva, Vytauto Maknio teatrologijos darbus, akcentavusius nacionalinę teatro savimonę. Su lietuvių dramaturgija ir teatru supažindino studentus. Atsiskleidė kaip turbūt ryškiausia Lietuvių literatūros katedros pedagogė, atsargiai, bet patikimai bendravusi su studentais, ypač tais, kurie domėjosi drama, teatru. Buvo rūpestinga pirmųjų mokslinių darbų, disertacijų vadovė, korektiška ir su kolegomis, turėjusiais kitokių pažiūrų. Įdėmiai sekė jaunųjų žingsnius, užstojo, morališkai palaikė tas karštesnes galvas, kurios bandė prasiurbinti nors nedidelę laisvesnio žodžio skylelę. Karšta dzūkė, savo teisybės gynėja. Rami, atvirai neatsiskleidžianti lietuvė, patriotė. Pagal perlojiškių įstatymą: už Perloją ir už Lietuvą. Bet ir į Perloją, ir į Lietuvą kelias ją vedė per savuosius. Kaip vyriausia šeimoje, rūpinosi jaunesniais, globojo, rėmė. Ilgai sargino motiną, lengvino dienas ir naktis sunkiai sergančiai seseriai – mokytojai. Artimiau pažinojusieji Petronėlę su nuostaba klaus –­ ar buvo ištikimesnė dukra, jautresnė sesuo, teta? Kaip ji didžiavosi tėvu, motina, visko išmokiusiais, viską davusiais, seserimis – viena iš jų gražiausia, kita išmintingiausia, o ką kalbėti apie brolį. O ji beveik nieko nepadariusi gera, nieko nenuveikusi. Toks asketiškas požiūris į save – brangenybė; kuo labiau matai kitus, jei ir seseris, kuo labiau didini jų svarbą ir savo gyvenime, tuo labiau esi, gyveni, gali dirbti. Gali užpildyti spragas, kurių kiekviename gyvenime yra, lieka. Užpildyti, vadinasi, turėti, ką mylėti.

Daugiabriaunėje Petronėlės Česnulevičiūtės asmenybėje ir taikiai sugyveno, ir kirtosi daug pradų. Buvo kūrybinga, bet kartu racionali, pavaldi intelektui. Kitomis aplinkybėmis būtų galėjusi vadovauti, telkti žmones. Anksti tai buvo pastebėta įžvalgesnių to laiko žmonių. Jai atkakliai buvo siūloma tapti Šiaulių pedagoginio instituto (dabar universiteto) rektore. Nesutiko. Nors ir neilgai, bet buvo katedros vedėja.

Artistiška, anksti patraukta teatro magijos, išbandžiusi galimybes kurti tekstus scenai, kurti pavidalus žmonių, kurie kaip gyvi vaikščiotų, kalbėtų, kentėtų, mylėtų. Pjesė „Giesmė apie Strazdą“ (1963) ir šiandien dar galėtų būti gyva. Baigusi ne tik lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute, bet ir Lietuvos teatro dramos studiją 1949-aisiais. Studijavusi artistinį meną kartu su Galina Dauguvietyte – pas Borisą Dauguvietį. Viską išlaikė, tik pajuto, kad asmenybės tipas – ne scenai. Bet teatro neišleido iš akių. Jai tiesiogine ir perkeltine prasme liko įdomios teatro mįslės. Nuo tokio pavadinimo knygelės (1974) iki „Dramos pasaulio“ (1996) ir „Daugiaveidžio dramos gyvenimo teatre“ (1998), iki darbų iš teatro gyvenimo, jo asmenybių likimo (paskutinis vardas –­ Andriaus Olekos-Žilinsko), užbaigtų ir nebaigtų, kuriais reikės pasirūpinti. Rašė atsiminimus, turėtų būti gyva, reikalinga. Turėjo pasakojimo stilių –­ vientisą, santūrų, nenukrypstantį nuo faktų, bet ir ekspresyvų.

Mokytojavusi, dešimtmetį dirbusi moks­linį darbą Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus universitete skaičiusi sudėtingiausią literatūros istorijos kursą –­ nuo 1918-ųjų, nuo Perlojos respublikos įsikūrimo iki dramatiškos Lietuvos nepriklausomybės netekties, vedusi ramius, dalykiškus seminarus, rašiusi apie lietuvių kūrėjas moteris (Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą), Petronėlė Česnulevičiūtė kaip literatūros tyrėja labiausiai liko įsipareigojusi didžiajam dzūkui Vincui Krėvei. Populiari knyga mokyklai „Vincas Krėvė“ (1976) buvo reikšminga –­ ji skaidrino žvilgsnį į šio rašytojo kūrybą. Galima buvo laukti monografijos, bet gyvenimo aplinkybės klostėsi kitaip. Sunkiu laiku sudarė V. Krėvės „Rinktinių raštų“ tritomį (1982), pirmą kartą bent keliais fragmentais viešai tapo žinomi „Dangaus ir žemės sūnūs“. Parašė įvadą „Vincas Krėvė“, kuris ir šiandien savo pagrindinėmis mintimis tebėra patikimas. Gilinosi į tuos V. Krėvės kūrybos momentus, kurie buvo susiję su dzūkų etnine kultūra, su pasaulėjautos šaknimis; sėdi žmogus sename kapinyne ir jam rodosi, kad štai vienas akimirksnis – „ir tu sužinosi didelę didelę paslaptį ir būsi tokis pat ramus“. Petronėlė žinojo, kas tai yra, buvo tai patyrusi, išgyvenusi. Jos kalba, dzūkams švenčiant Perlojos respublikos devyniasdešimtmetį, turėtų išlikti mūsų sąmonėse kaip įspūdingas genties jutimo, tąsos atskiroje sąmonėje liudijimas. Padėka protėviams, Perliaus kunigaikštystės žmonėms, gynusiems savo žemę, ją dirbusiems, dainavusiems, savo kultūrą kūrusiems ir karta po kartos gulusiems į tą pačią žemę.

Atsisveikinome su Petronėle Česnulevičiūte, viena iš tvirtųjų mūsų praėjusio, bet nesibaigiančio laiko kultūros asmenybių, iš tų, kurie gali palinkti, bet nelūžta, atsilaiko ir padeda kitiems išsilaikyti, gali prisitaikyti, kai tai neišvengiama, bet niekada neišduoda savo, savųjų, lieka jiems ištikimi.

Tegu senasis dzūkų kapinynas, kur rymodavo paslapties atsiskleidimo laukdami Vinco Krėvės išminčiai, priglobia ir Petronėlę Česnulevičiūtę, tą paslaptį jautusią ir jos pasirodymu žodyje ir scenoje tikėjusią.

Viktorija Daujotytė