Ineta Žymančiūtė. Gimtosios kalbos mokytis reikia visą gyvenimą

Šiomis dienomis internete sušmėžavo dar vienas straipsnis-komentaras, susijęs su lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu. Įsigilinusi į straipsnį pasijutau nekaip ir nusprendžiau savo nuomonę išdėstyti raštu. Prisiminiau šiųmetinę abituriento kalbą, sakytą per išleistuves. Jis kalbėjo apie du požiūrio taškus, du auklėjimo būdus – „lazdos“ ir „bandelės“. Perskaičiusi minėtus VBE komentarus pasidarė labai liūdna, jog Lietuvoje vis dar populiaresnis „lazdos“ metodas. Esu alternatyvų šalininkė, taigi kviečiu nepasiduoti apokaliptiniam lietuvių kalbos menkėjimo scenarijui.

Neteisinga, kad nuolatos viešai užsipuolami moksleiviai

Mano nuomone, mūsų šalyje viešajai statistikai yra kažkas negerai. Statistika, nuspalvinta emocijų, atrodo kiekybiška, o ne kokybiška. „Pedagogai, taisę lietuvių kalbos ir literatūros VBE, prabilo… “ ir toji byla yra laikoma faktu. Tai – klaida! Manyčiau, kad čia reikalingas kur kas išsamesnis specialistų tyrimas, analizuojantis moksleivio gebėjimus, socialines sąlygas, gyvenimo aplinkybes, ir tik tuomet galėsime užtikrintai dėstyti išvadas, remdamiesi statistika. Esu už visuminį vaizdą, todėl smerkti moksleivius ir daryti skubotas išvadas siūlyčiau neskubėti. Jei šiuo metu būčiau mokinė, tai mane žlugdytų morališkai tokios antraštės, kurios skelbia apie idiotų, tinginių, egoistų ir beraščių kartą, užplūdusią vargšę Lietuvėlę… Nejausčiau jokios motyvacijos toliau tobulėti – viskas čia aišku su ta prakeiktąja „Y karta“, kam čia ir besistengti… Visa tai man atrodo neskanu, nes tai skatina moksleivių skirstymą pagal vieną požymį. Nežinau, ar čia visuomenės informavimo priemonių problema, pats pateikimo modelis taisytinas, ar iš tiesų taip siaurai imame žvelgti ir visiškai nebetikime jaunais žmonėmis. Manau, kad abu variantai. Atrodo, kad rašto, raštingumo kultūroje nebėra bendro tikslo, tik ambicija žinotojams pasakyti nežinotojams, kad jie yra menkaverčiai žmonės. (Nejaugi nuo Donelaičio laikų niekas nepasikeitė?) O žmones su menka saviverte galima nebent stumdyti, bet ne paskatinti entuziastingai imtis iniciatyvos tobulėti. Neteisinga, kad nuolatos viešai išplūstami moksleiviai ir po to vėl su šypsenos kauke prie jų yra artinamasi reikalaujant puikių rezultatų. Toks žaidimas labai veidmainiškas.

Dažnai apie mažaraščius (šis žodis jau spėjo įgauti nepagarbią prasmę!) diskutuoja lituanistikos ekspertai, kurie jau seniai patys atitolę nuo mokyklinės uniformos, turi ypatingų laipsnių, prestižines pareigas, todėl yra kalbintini kaip autoritetai. Visų pirma, derėtų pasišnekėti su žmonėmis, kuriems nesisekė taip sklandžiai tobulėti lietuvių kalbos srityje, būtų daugiau naudos. Tie, kuriems pavyksta, dažnai nesupranta tų, kurie kankinasi nesėkmėje. Taigi, ekspertų nuomonė vertinga, tačiau dažnai pernelyg suabsoliutinama.

Didžiaraščiai žmonės dažnai būna iš tokios aplinkos, kurioje klesti rašto kultūra

Siekiant tikslo reikia daugiau tartis su mokiniais, ką jie apie tai mano, kokius tikslus sau kelia, kaip eina raštingumo link, tokie dalykai turi vykti kiekvienoje klasėje, netgi atokiausiame miestelyje. Iškelti problemą savo klasei, kad mokiniai pajustų, kad čia jų problema, o ne saujelės neišmanėlių iš X kaimo. Jei mokiniai nesileidžia į jokias kalbas, vadinasi, mes nebeprieiname prie jų taip arti, vadinasi, mokymas nebėra toks įtaigus. Aš vis dar laukiu straipsnių, kurie prasidėtų taip: „Moksleiviai teigia, kad jiems padėtų geriau išmokti…“, „Mokinių inicijuotas raštingumo projektas…“, „Mokytojai ir mokiniai susitarė siekti bendro tikslo…“ Pastebėjau, kad vadinamieji didžiaraščiai žmonės dažnai būna iš tokios aplinkos, kurioje klesti rašto kultūra, tėvai ar seneliai būna filologai arba kalbos mylėtojai. Manau, kad labai svarbūs tokie veiksniai. Dažnas tėvas šiais laikais pats „mirksta“ laisvalaikiu internete, o ne knygą skaito, retas kuris suaugusysis, ruošdamasis kalbėti, savo viešąsias kalbas suredaguoja kalbos požiūriu. Apskritai viešoji kalbos kultūra turėtų būti aukštesnio lygio, o Valstybinės reikšmės pareigas einantys žmonės turėtų būti nuolatos mokomi kalbos kultūros, kirčiavimo, taisyklingų sąvokų vartojimo, ypač savo srities. Iš asmeninės patirties galėčiau pasakyti, kad, papuolusi į kokią konferenciją, kurios pradžioje dažniausiai nuskamba žinomo asmens „Sveikinimo žodis“, išties imu gailėtis, kad Dievas davė lituanistui ausis. Trumpai tariant, visi šioje vietoje turėtų stengtis labiau. Siūlyčiau dažniau savęs paklausti, o ką aš šį mėnesį nuveikiau savo gimtosios kalbos naudai, ką nuveikiau, kad mano vaikai, bendraminčiai, kolegos, praeiviai gatvėje, kurie mane girdi, labiau vertintų ne tik turinį, bet ir patį kalbėjimą. Kartą skaičiau tyrimo išvadas, kad žmonės, kalbantys taisyklingai, palieka geresnį įspūdį apie save. Argi tai nepakankamas tikslas?

Gimtosios kalbos mokytis reikia visą gyvenimą

Klaida yra manyti, kad mokinys, išėjęs iš mokyklos, turėtų būti visų galų meistras (ironiška, bet pažvelgę į mokymo programas teoriškai turime teisę to reikalauti!). Kodėl visuotinai nesmerkiame jaunuolių, kurie po mokyklos negeba būti fizikos ekspertais prie elektros skydelio, chemijos specialistais virtuvėje, matematikos žinovais tapetuodami kambarį? Numojame ranka ir sakome, kad dar išmoks gyvenime, pasitikime, kad taip būtinai nutiks, jei bus reikalinga. Kodėl taip nesielgiame ir su kalbos mokėjimo įgūdžiais? Sakyčiau, kad mokymosi sąlygas apsunkina pati kalbos srities specifika, jai reikia ilgo ir nuoseklaus darbo, trunkančio ne 12 metų, praleistų mokyklos suole, o visą gyvenimą. Man atrodo natūralu, kad mokiniai daro klaidų mokydamiesi kalbos. Nėra tokio mygtuko, kurį paspaudus, smegenys suvoktų, kad jau egzaminas – ir viskas jau turi būti išmokta. Pagaliau, kas tas „viskas“, kai kalbame apie kalbą, kuri yra lyg gyvas organizmas. Kita vertus, raštingumo sureikšminimas reiškia ir tai, kad mums visgi rūpi būti savo kalbos vėliavnešiais, saugotojais, bet nereikia pulti į kraštutinumus. Kaip alternatyvą matau suaugusiųjų švietimą, siūlau nesustoti tobulinti savęs po mokyklos, juk lietuviu teks būti visą gyvenimą. Labai skatinu kiekvieną šio straipsnio skaitytoją nuo šiandien į savo kalbinį racioną įtraukti bent po vieną sveiką lietuvišką žodį ir atsisakyti greito kalbinio maisto, kuris plūsta iš Vakarų ir yra labai populiarus greičio visuomenėje, nes jis kenkia lietuvių kalbos širdžiai, kelia kalbininkų kraujospūdį, numuša moksleiviams raštingumo tonusą, o pedagogams padidina kraujagyslių ligų grėsmę net per atostogas. Visi esame susiję ir priklausomi nuo to, kaip/ar kalbės žmonės po 20 metų tauria lietuviška kalba.