Irena Andriukaitienė: Lietuvių tauta bus gyva, kol kalbėsime lietuviškai

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, Anykščių Antano Vienuolio mokyklos direktorės kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime 2013-03-11

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisiais metais, aš, kaip ir čia esantys Kovo 11-osios signatarai, Laisvės gynėjai kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?

Šiandien aš noriu jūsų visų paklausti – kiek kainuoja Lietuva? Ar esantys šioje salėje gali atsakyti į tokį, atrodytų, visiškai paprastą klausimą? Kiek kainuoja Lietuva? Ar gali bet kuris Lietuvos žmogus šiandien atsakyti į šį klausimą? Kiek kainuoja Lietuva?

Ar kas nors žino, kaip reikėtų vertinti, įvertinti? Ką skaičiuotume? Žemę? Upes? Ežerus? Miškus? Visų mūsų darbą? Kiek visa tai galėtų kainuoti? Tūkstantį? Milijoną? Milijardą? Gal dešimt milijardų? O kiek kainuotume mes patys? Dar dešimt milijardų? Dvidešimt? Trisdešimt? O kodėl apskritai už mus būtų verta mokėti? Kad esame gražūs? Išsilavinę? Geri? Teisingi? Sąžiningi?

Dar visai neseniai šitoje salėje sėdėjo Justinas Marcinkevičius. Sovietiniais metais mes visi kartu su juo kartojome: „Lie – tu – va, Lie – tu – va“. Ir tada niekam nerūpėjo, kiek kainuoja žemė, kiek kainuotume mes patys. Brangiausias dalykas buvo ištartas žodis „Lietuva“. Neįkainojama buvo kiekviena ištarta lietuviška raidė.

Kiek dabar galėtume sumokėti, kad tada ištarta lietuviška raidė šiandien būtų ištarta taip, kaip anuomet? O kiek iš mūsų galėtų šiandien sumokėti už tai, kad tokia lietuviška raidė niekada nebebūtų ištarta? Kiek iš mūsų galėtų sumokėti, kad mes kalbėtume angliškai, prancūziškai, vokiškai, lenkiškai gal būt, bet tik ne Maironio, ne Marcinkevičiaus, ne mūsų visų kalba?

Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet) XX amžiuje visai Europai yra pasakęs: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.“

Ką reiškia tai, ką pasakė A. Mejė? Jis pasakė, kad lietuvių kalba yra ypatingai svarbi Europos kultūros dalis. Tai pamatas. Kamienas, iš kurio išaugo daugybė Europos kalbų. Apmaudu, kad mes patys, kaip ir didžioji Europos dalis, nesuvokiame šito turto vertės.

Iš mūsų gali atimti žemę, gali atimti valstybę, ir tai jau yra ne vieną kartą padaryta. Bet tauta net ir tada liktų gyva, kol bent vienas iš mūsų kalbėtų lietuviškai. Nes tauta ne tik valstybė. Tauta prasideda nuo žodžio. Žodis yra tautos dvasia. Lietuvos dvasia yra kiekviena iškovota lietuviškos abėcėlės raidė.

Šią dvasią gynė Sausio tryliktąją. Ir tie keturiolika žuvusiųjų įrodė, kad J. Marcinkevičiaus Lietuva yra gyva. Jos negali nei nupirkti, nei dovanoti. Ją gali tik perduoti – perduoti savo sūnui ar dukrai. Bet norint ją perduoti, reikia iš tiesų suprasti, kokį didelį turtą mes turime.

Mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, ji išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Mes iki šiol mes galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmiškumo variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už Lietuvos ribų.

Mūsų kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.), jos archaiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose kontinentuose, tiesiog yra žymiai jaunesnės. O mes pasiduodame jų įtakai ir patys padedame trinti Lietuvą iš žemėlapio: didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, sakyčiau net verčia gėdytis, kad esame lietuviai, kad mes esame Lietuva.

Visa Europa turi saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą – juk Europos Sąjungos kalbų politika ir skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Todėl manau, kad šalia Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų – sutartinių turėtų būti į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukta ir unikali lietuvių kalba.

Linkiu ją saugoti. Parduoti kalbos negalime. Galime tik parsiduoti mes patys. Arba ne. Ačiū visiems, kurie tiki Lietuva ir jai skiria savo darbus. Vienas iš paskutiniųjų yra profesoriaus, akademiko Eugenijaus Jovaišos monografija apie aisčių kilmę, kuri pakeis požiūrį į mūsų istoriją ir padės pagrindus naujam mūsų pačių įsivertinimui. Matykime tai, kas garsina Lietuvą ir vertinkime. Ačiū jums ir su švente, mielieji.

Šaltinis čia