Irena Petraitienė. M. K. Sarbievijus – strėlė, ištraukta iš žvaigždėm nusagstytų strėlinių

Jėzuitų misijos jubiliejaus panoramoje ryški žvaigždė – Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), Vilniaus universiteto retorikos, poetikos ir filosofijos profesorius, žinomas oratorius, garsus XVII a. Europos poetas humanistas.

„Kražių Apolonas“

 O kai išvysta galop tolumoj šventyklas ir Kražantės

Krantą bei mūrus, ir sroves, kurios viduriu upės

Šniokščia, džiugiai krykšdami tuojau pasveikina Kražius.

Paukščiams iš tolumos atsiliepia aidžiosios olos.

„Kražiai!“ – atsako tuojau jiems akmenys,

 „Kražiai!“ – brūzgynai,

Upės: „Kražiai!“

Linksmų balsų skardenama gaudžia

Paukščių gimtinė – giria – ir aidas tankmę užgauna.

Tokiomis eilutėmis savo įspūdį liejęs jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus pirmos oficialios tarnystės vietovės niekada nepamiršo. Kražiuose jis žengė pirmuosius pedagoginės veiklos žingsnius, buvo 1616 m. įkurtos kolegijos lotynų kalbos sintaksės ir poetikos dėstytojas, čia gimė pirmosios epigramos, poemos, panegirikos. Fundatoriui Žemaitijos seniūnui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui dedikuota alegorinė poema „Nuolankus dėkingumas“, pasirašyta skambiu „Kražių Apolono“ vardu.

Antikinės kultūros dvasia Motiejų Kazimierą gaubė, mokė ir brandino, jam būnant Amžinajame mieste.1 622 metų rudenį būrelis jaunų jėzuitų scholastikų M. K. Sarbievijus, Andrius Rudamina ir Mikalojus Zaviša, lydimi jau buvusio universiteto rektoriaus tėvo Jono Ruževskio, išvyko į Romą. Jie garsioje Romos kolegijoje – Collegium romanum (Grigaliaus universitetas) pradėjo trečiuosius teologijos studijų metus. Kartu su Romos kolegijos profesoriais studentas scholastikas M. K. Sarbievijus buvo įtrauktas į Katalikų Bažnyčios brevijoriaus himnų reformos komisiją, kuriai vadovavo pats popiežius Urbonas VIII.

Daug laiko jaunasis jėzuitas skyrė Romos praeities studijoms: rinko medžiagą apie romėnų mitologiją, archeologiją, numizmatiką, susipažino su antikinės Romos architektūros ir meno paminklais, taip pat su naująja italų literatūra, teatru, muzika. Pažintis su žymiu Romos praeities tyrinėtoju jėzuitu Aleksandru Donatu, knygos „Senoji ir naujoji Roma“ autoriumi, M. K. Sarbievijų paskatino rašyti panašaus pobūdžio veikalą. Surinktą medžiagą jis pavadino „Romos senienos“ (Antiquitates Romanae).


Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus knygos. Wikipedia iliustracija

„Pats save valdyk, taip kaip valdo miestą Konsulas“

Jau laivas parengtas… ir jūrų audringų

Jau kyla ir pyksta putota banga.. .

Ir tu nebijai viesulų pražūtingų?

Ar tavęs nebaido nė vėjų jėga?

O ten už tų jūrų, kur dirvos nesėtos,

Mosuoja miškai ir vilioja laukai.

(vertė B. Andruška SJ).

Tai odės, skirtos jėzuitui misionieriui br. Andriui Rudaminai, žodžiai. Tėvui Sarbievijui buvo suprantamas troškimas, save visiškai paaukojant Kristui, atsidėti misionieriaus darbui. Tačiau jį patį sukaustęs laikė senosios ir tuometinės krikščioniškosios kultūros centras – Roma. 1624–25 m. Sarbievijus Romos vokiečių jėzuitų kolegijoje ėjo studijų prefekto ir rektoriaus patarėjo pareigas.

Romoje jis subrendo kaip žmogus ir kaip poetas. M. K.Sarbievijaus biografai tuo laikotarpiu jį taip charakterizuoja: „Būdamas sąmoningas, sugebėdamas lengvai lotyniškai eiliuoti, turėdamas gerą iškalbą, susilaukė didelio pasisekimo, įsigijo daug draugų.“ Romoje parašyti eilėraščiai buvo įtraukti į pirmąjį M. K.Sarbievijaus lyrinių eilėraščių rinkinį „Lyricorum libri tres“ – „Trys lyriko knygos“, išleistą Kelne 1625 m. Jame išspausdintos 59 odės, kurių dauguma dedikuotos popiežiui Urbonui VIII ir jo brolėnui kardinolui Pranciškui Barberiniui. Eilėraščiuose šlovinamas popiežius ir visa Barberinių giminė, reiškiamas įsitikinimas, jog Urbono VIII pontifikatas atneš taiką, gerovę, ramybę, o visi Europos didikai ir karaliai kviečiami palaikyti antiturkišką popiežiaus veiklą. Šis poezijos rinkinys atnešė M. K. Sarbievijui didžiulį populiarumą ir šlovę, o popiežius vainikavo poetą laurų vainiku, kaip kitados buvo pagerbti Dantė ir Petrarka.

„Ne vien sparnuotas dainius Horacijus / Giedra padange irsis pavidalą / Pakeitęs ir apleidęs žemę – Gulbės giesme ar Eolo šuoru Skrajos“, – rašė Sarbievijus. Būtent Horacijus jam tapo svarbiausiu imitacijos ir įkvėpimo šaltiniu: Sarbievijus imitavo jo eilėdarą, stilių, kompoziciją, meninius įvaizdžius, filosofines nuostatas. Vis dėlto tai nebuvo aklas sekimas: Horacijaus eilių tematiką Sarbievijus jungė su Biblijos motyvais, jų turinį pripildė religinės, krikščioniškosios dvasios. Tik dvasios rimty įmanoma suvokti pasaulio grožį ir didybę, tik save sutramdžius, galima jį valdyti:

Jei visą žemę nori pajungti sau,

Save pirmiausia dėsniais griežtais varžyk,

Taip tu dorais darbais tarnausi,

Aš – atsidavęs kūrėjas būsiu.

Šis poeto eilėraštis turi akivaizdžių sąsajų su Horacijaus I knygos 9-ąja ode, nors epikūrietiškos ramybės šlovinimą Sarbievijus gerokai praplečia ir papildo. Dvasios ramybė yra ne vien apsauga nuo gyvenimo negandų, bet ir vienintelė būsena, leidžianti priartėti prie Dievo: juo tikėti, jį mylėti, jam tarnauti. Čia galima įžvelgti Jėzaus Draugijos kūrėjo Ignaco Lojolos nuostatas ir aukščiausiąjį tikslą: Ad Majorem Dei Gloriam.


Horacijus ir Sarbievijus. Tondo iš Vilanovų rūmų karališkosios bibliotekos Lenkijoje

„Vejuosi iki pat amžinųjų vandenų, iki nuostabios buveinės, iki Dievo namų“

„Stebiuosi, kad tu iš žavingų Mūzos laukų esi nuvestas į neaiškius Filosofijos tankumynus“, – 1630 m. vasario 24 d. laiške rašė artimas bičiulis Plocko vyskupas Slanislovas Lubienskis. Grįžęs iš Romos Sarbievijus Vilniaus universitete ne tik profesoriavo, bet ir ėjo įvairias administracines pareigas: buvo universiteto rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas, Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas. 1636 m. liepos 5 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis, o tų pačių metų rugpjūčio 14 d. M. K. Sarbievijus pasakė pamokslą, perkeliant šv. Kazimiero palaikus į jiems pastatytą koplyčią prie Katedros.

1635 m. Sarbievijus išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus dirbo pamokslininku ir nuodėmklausiu karaliaus Vladislovo IV Vazos rūmuose. M. K. Sarbievijaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimai teigia, kad šis laikotarpis buvo pats sunkiausias. Laiškuose vyskupui S. Lubienskiui poetas skundžiasi, jog neturi padėjėjo (vicarius), o mažiausiai penki pamokslai per savaitę, kurių kiekvienam reikia pasirengti, atima visas jėgas ir laiką. 1637 m. gruodžio 4 d. vysk. S. Lubianskiui laiške pasakoja: „Stšembove, kur būtinai turėjau lydėti medžiojantį karalių, pajutau senąjį poetinį įkvėpimą, vieną iš tų tikrų įkvėpimų, kurie retai aplanko mus iš dangaus aukštybių, retai būna tokie malonūs, tikri, šventi ir, jei taip galima pasakyti, dangiški. Taigi parašiau „Silviludijų knygą, kuri dabar yra pas karalių; parašiau nauju stiliumi ir nauju metru. Kai ją tau atsiųsiu, pasijuoksi, nes ten yra daug žavių ir pamaldžių vietų.“ 1638 m. sausio 4 d. iš Varšuvos M. K. Sarbievijus vyskupui S. Lubienskiui vėl rašo: „Siunčiu tau vienintelį „Silviludijų“ egzempliorių. Be tam tikro žodžių žaismo, nėra ten nieko verto tavo dėmesio, nieko daugiau nei vidutiniško. Tačiau kaip tie flamandiški kilimai, vaizduojantys medžioklių scenas, yra išausti beveik viena, žalia spalva, – taip ir tos „Silviludijos“ beveik visos yra pavasariškos. Jeigu jos tau, kai perskaitysi, patiks, bus didžiausias įvertinimas, jeigu prajuokins, pakaks ir to.“

Keletas paskutiniųjų M. K. Sarbievijaus laiškų vyskupui S. Lubienskiui atskleidžia prislėgtą jo būseną, skaudžius išgyvenimus. 1639 m. balandžio 29 d. laiške iš Vilniaus guodžiasi: „Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi vienatvė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės. Net jeigu nebūtų manęs taip suformavęs vienuoliškas auklėjimas, pradėtas tryliktaisiais gyvenimo metais, nuolatiniai apmąstymai ir dvasinės pratybos, bet pačiai mano prigimčiai yra svetimas bet koks triukšmas ir garsas; jai pakanka keleto draugų, tarp kurių tu užimi svarbią vietą.“

„Kai kiti užsiima stirnų ir briedžių medžiokle, vaikosi juos po laukus ir po slėnius, deginami saulės ir paskendę dulkėse, aš medžiotojų trobelės pavėsyje sutikau elnią, kurį, anot psalmisto, vejuosi iki pat amžinųjų vandenų, iki nuostabios buveinės, iki Dievo namų… Laiką skiriu tik sau, Dievui ir keletui draugų, tarp kurių tu esi didžiausia puošmena“, – rašyta 1639 m. birželio 3 d. laiške iš Merkinės. Varšuvoje M. K. Sarbievijus išbuvo ne visus penkerius metus. 1640 m. balandžio 2 d., sakydamas pamokslą, jis staiga mirė, kaip spėjama, ištiktas širdies smūgio.

Bernardinai.lt