Iš savo kalbos nepabėgsime. Tai ne geografinė sąvoka. Tai jausena

… Mes visada bėgome iš savo kalbos. Polonizavomės, germanizavomės. Keitėme save į „geresnius“. Kažkodėl per kalbą. Nors žmogus tampa geresnis ar blogesnis kitokiais veiksmais. Pvz., kriminaliniais. Tik mes kažkodėl įsikibome į savo kalbą kaip į kriaušę. Ir kratome, barstome jos žodžius iš peties. Kad kaip kriaušės supūtų. Dabar, sprendžiant iš internautų pokalbių, barų pavadinimų, bandome suanglėti. Tai desperatiškos, bet juokingos pastangos. Atskleidžiančios, kad, brolau, esi ir liksi lietuvis. Kratyk. Juokink. Vis vien nepasiseks. Per gilios indoeuropietiškos šaknys.
Visas Olavos Strikulienės straipsnis yra čia