Istorijos lūžių liudininku tapęs Motiejaus Valančiaus giesmynas grįžo į Lietuvą

Pirmąjį pasaulinį karą, bolševikų revoliuciją ir po jos sekusį terorą, Leningrado blokadą ir sovietinio karingojo ateizmo metus išgyvenusi vyskupo Motiejaus Valančiaus 1864 m. išleista bažnytinių giesmių knyga, vadinamoji „Kantyčka“, po daugiau nei šimtmetį trukusių klajonių grįžo į Lietuvą.

Antraisiais 1863 m. sukilimo metais, prieš pat caro valdžios paskelbtą lietuviškos spaudos draudimą išleistą giesmių knyga ambasadorius Vygaudas Ušackas vakar perdavė Kretingos rajono Nasrėnų kaime įsikūrusiam vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui.

Akademikas perdavė brangią šeimos relikviją

„Šis giesmynas vertingas ne tik kaip bibliografinė vertybė. Jo puslapių paraštėse glūdi ir istorinių įvykių toli nublokštų, bet niekada tikėjimo ir vilties nepraradusių Lietuvos žmonių istorija“, – pristatydamas giesmyno ir jo savininkės gyvenimo istoriją pasakojo V. Ušackas.

Perduoti šeimos relikviją – daugiau nei 150 metų senumo knygą – M. Valančiaus gimtinės muziejui ambasadorių įpareigojo dailėtyros mokslų daktaras, Rusijos Menų akademijos akademikas Aleksandras Jakimovičius. Giesmynas priklausė jo močiutei, 1880 m. Dusetose gimusiai Elenai Jakimavičiūtei.

Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje atsidūrusi moteris su šeima planavo trauktis į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau situacijai pasikeitus buvo priversta likti Sovietų Sąjungoje. Traukiantis iš Lietuvos kartu pasiimtas giesmynas lydėjo ją per visus XX a. istorijos lūžius.

„Jis neprapuolė per revoliucijos metų plėšimus ir gaisrus. Nepakliuvo į akis ČK-NKVD-KGB agentams. Močiutė Elena puikiai suprato, kaip pavojinga saugoti šį vaikystės ir jaunystės atminimą šalyje, kur siautė teroro epidemija, o užsienio agentų ir ideologiškai priešiškų elementų paieška baigėsi milijonų žmonių mirtimi. Bet ji buvo išgyvenimo pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis meistrė. Tyli, tačiau užsispyrusi, ji su ironija ir atsiskyrimu žvelgė į ją supančia sovietinę tikrovę. Ji ir jos saugotas giesmynas išgyveno ir Leningrado blokadą, kurios metu močiutė Elena neteko vyro ir sūnaus“, – apie močiutės gyvenimą pasakojo A. Jakimovičius.

„Lietuviškas giesmynas visada buvo kartu su ja. Kartas nuo karto močiutė vartydavo jį, ir atrodė, kad knyga jai yra pašnekovas toks, kaip Lietuvos miškai ir ežerai, kur ji kasmet važiuodavo iš Rusijos vos tik atšildavo oras. Mūsų maskvietiškame bute, savo kambarėlyje, ji dėkodavo Dievui už dosnią dovaną – gyvenimą. O nuo vaikystės žinomi maldų ir giesmių žodžiai jai padėdavo tai daryti. Ji mokėjo juos mintinai, o sena knygelė gulėjo spintų gilumoje kaip slapta relikvija“, – giesmyno ir šeimos istoriją pasakojo akademikas po močiutės mirties nusprendęs, kad knyga turi grįžti į gimtinę.

Giesmynas, kurio neįveikė draudimai

„Kantyčkas arba Kninga gesmiu“ lietuviškos spaudos draudimo metais buvo labiausiai paplitusi knyga. Parengta spaudai 1859 m., kai vyskupas Motiejus Valančius rezidavo Varniuose, iš pradžių 1860-1864 metais ji buvo spausdinama Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, o įsigaliojus spaudos draudimui, 1867-1906 m. – Mažojoje Lietuvoje. M. Valančiaus kantičkos sulaukė 27 leidimų ir ėjo iki 1930 m.

1864 m. leidimo giesmynas, kurį M. Valančiaus gimtinės muziejui perdavė ambasadorius V.Ušackas, paskutinis išleistas Didžiojoje Lietuvoje prieš caro valdžiai uždraudžiant lietuvišką spaudą.

KTU informacija

Bernardinai.lt