Istorikas profesorius Edvardas Gudavičius švenčia 90-metį

Nuoširdžiausiai sveikiname profesorių Edvardą Gudavičių, šiandien švenčiantį  savo 90-metį.
Ačiū už lituanistasms svarbius istorijos kontekstus, už straipsnius, knygas, laidas. Sveikatos ir ilgiausių metų!
Profesorius Edvardas Gudavičius gimė 1929 m. rugsėjo 6 d. Šiandien jam sukanka 90 metų.

Turbūt geriausiai Lietuvai istorikas yra žinomas iš prof. Alfredo Bumblausko kurtos laidos „Būtovės slėpiniai“, kurioje jis buvo nuolatinis svečias, padėjęs suvokti lietuviškosios istorijos vingrybes. Pirmoji „Būtovės slėpinių“ laida pasirodė 1993 m. Lietuvai dar tik bandant prisiminti ir įvertinti savo istoriją, atrasti būdus, kaip kalbėti apie ją, dorotis su gyvomis ir svarbiomis kontroversijomis.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija
1993 m., kai tik pasirodė pirmosios „Būtovės slėpinių“ laidos du istorikai kalbėjo apie Lietuvos valstybės atsiradimą, t.y. apie 1009 m., kai Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Pirmuose laidos kadruose vaizdai iš istorinės sostinės Vilniaus ir skambantys barokinių bažnyčių varpai.

Prof. Alfredas Bumblauskas laidoje taip pristatė savo mokytoją prof. Edvardą Gudavičių: „Nežinau, ar reikia pristatyti E. Gudavičių. Nepaprastai įdomios biografijos žmogus, inžinierius, dirbęs įvairiuose konstravimo biuruose, kiek prisimenu, netgi žolės smulkinimo mašinų, pirmąją savo disertaciją parašęs, kaip kažkada sakė, neatsitraukdamas nuo gamybos. Žmogus, tapęs vienu solidžiausių mūsų istorikų, milžiniškos erudicijos, fenomenalios atminties ir inžinerinio, matematinio mąstymo žmogus.“

Prof. Edvardas Gudavičius 1971 m. apsigynė daktaro disertacija tema „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“, o vėliau, artėjant nepriklausomybei, 1989 m., apgynė habilitacinį darbą „Lietuva Pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje“.

2008 m. buvo išleista ir kito jauno istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų“, kurioje jis kalbina profesorių E. Gudavičių. Mokytojo ir jam didelę įtaką padariusio žmogaus jubiliejaus dieną A. Švedas savo „Facebook“ paskyroje pasidalino ištrauka iš knygos, kurioje jis klausė profesoriaus, ko Lietuvos istorija gali pamokyti šiandienos lietuvį. E. Gudavičius atsako: „Kaip jau minėjau, mūsų istorija yra skurdo istorija. Tačiau skurdas yra nevienodas. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė. Todėl, jeigu mes ir turime kažką, kuo galime didžiuotis, tai visų pirma reikia kalbėti apie europietiškas vertybes, kurias nors ir žemiausiu lygiu, tačiau vis dėlto esame įsisavinę.“

Istorikas dr. Liudas Jovaiša apie prof. E. Gudavičiaus indėlį į tai, kada minime Mindaugo karūnavimo dieną: „Liepos 6 d. išskaičiavo prof. Edvardas Gudavičius. Pažiūrėjęs į Mindaugo gyvenimo ir veiklos kalendorių, jis pamatė, kad 1253 metų rugpjūčio mėnesį Mindaugas vyko į karo žygį. Tad labiau tikėtina, kad vainikavimas vyko liepos mėnesio pirmoje pusėje. Vainikavimas turėjo įvykti sekmadienį – o sekmadieniai tų metų liepą buvo liepos 6 ir 13 dienos. Tad galiausiai buvo sutarta vainikavimo data laikyti liepos 6 dieną.“

Kadras iš pirmosios „Būtovės slėpinių“ laidos

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas žavisi E. Gudavičiaus biografija: „Dėl savo biografijos, o vėliau ir dėl ilgalaikės ligos beveik neišvykdamas į užsienį, Lietuvos istoriją mąstė tik europinės istorijos ir istoriografijos kategorijomis. Neužimdamas jokių vadovaujančių pareigų universitete ar institute, palikdamas aiškiai per daug laisvės savo doktorantams, išugdė, ko gero, pirmąją medievistų mokyklą Lietuvoje. Visiškai nesidomėdamas akademine hierarchine tvarka ir ignoruodamas renginius bei komitetus, gavo turbūt visus įmanomus „mokslo Lietuvoje“ laipsnius, titulus ir premijas (hab. daktaras, VU profesorius, MA akademikas, Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultūros premijų laureatas)“

2015 m. moksliniame žurnale „Lietuvos istorijos studijos“ E. Gudavičius su kitais kolegomis istorikais diskutavo apie Lietuvos santykį su Europą ir kaip Lietuva pagaliau įsiskverbė į pasaulio istorijos tėkmę: „Grįžtu prie to, kai Lietuva tapo istorijos subjektu. Kaip ji atėjo į Europą? Čia reikėtų prisiminti tą „nėra ponų – nėra tautos“. Tauta yra tada, kai savimonė formuojasi viršuje ir plinta žemyn. Kada prancūzai tapo tauta? Kai įvyko revoliucija. Iki tol prancūzai buvo tik bajorija, o visi kiti – prancūzų liaudis, bet ne daugiau. O dabar grįžkime prie tos trečiosios bangos. Kas įstojo į Europą apsikrikštydamas? Pirmiausia – dinastija.[…] Gal nuo XIV a. galime sakyti, kad mūsų Gediminaičių dinastija yra europiečiai. O kiti lietuviai? Kas nekrikštas, tas – ne europietis. XV a. politiką toliau daro didikai. Ir gyvena jie žmoniškai. O kaip gyvena visi kiti? Žmoniškai? Ne. Kaip galima gyventi žmoniškai, jeigu nėra trilaukio, nėra sėjomainos. Tai yra ubagų šalis. Ir ką darysi, ta ubagų šalis išliko iki šiandien. Nemalonu, bet negaliu aš plaučių uždegimo įvardyti sloga. Diagnozė daroma tam, kad ją būtų galima gydyti. Kaip mums tapti geriau gyvenančiais ir, žinoma, labiau gerbiamais? Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Jokio kito atsakymo nėra. Baigdamas noriu pasakyti, kokį pėdsaką Gediminaičiai paliko. XVI a. pirmoje pusėje Jogailaičiai varžėsi ne su kuo nors kitu, o su pačia galingiausia dinastija – Habsburgais. Pralaimėjo. Gal dėl to, kad labai daug išmirė, o Habsburgai visą laiką dauginosi, be to, pastarieji labai sėkmingai vesdavo. Netgi toks posakis buvo: tu, felix Austria, nube (liet. Tuokis, laimingoji Austrija). Bet vis dėlto dinastijų erdvėje Lietuva paliko lietuviškos dinastijos pėdsaką. Būtent lietuviškos, nes kai Zigmantas Senasis Silezijoje iš brolio malonės valdė mažą kunigaikštijėlę, visoje jo heraldikoje pagrindas buvo ne Lenkijos Erelis, o Lietuvos Vytis. Jis savo nesantuokinį sūnų padarė vyskupu. Kaip jis istorijoje vadinamas? Vyskupas iš Lietuvos kunigaikščių. Štai tuo ir baigsiu: Lietuva pradeda europėjimą nuo dinastijos ir palieka čia labai ryškų pėdsaką. Tų pėdsakų buvo ir daugiau, bet nebesismulkinsiu.“

Prof. E. Gudavičius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi bei kitais valstybės apdovanojimais.

Parengė Kristina Tamelytė

Bernardinai.lt