Jei stengsimės, kad nepamirštų

Baltų kalbų reikšmė XXI amžiuje didėja. Tuo neabejoja senosios lietuvių raštijos tyrinėtoja prof. Jolanta Gelumbeckaitė. Šiuolaikinių technologijų ir tyrimų galimybės leidžia iš naujo palyginti kalbas, nustatyti jų artimumą, patvirtinti ar paneigti giminystę, ir be tokios archajiškos kaip latvių ar dar archajiškesnės lietuvių kalbos duomenų pasaulio indoeuropeistai negali apsieiti. O baltų kalbų atstovų ir baltistų pareiga tuos duomenis kuo patikimiau pateikti.

„Lie­tu­vių kal­ba ir to­liau iš­liks svar­bi, ta­čiau trūks­ta moks­li­nės in­for­ma­ci­jos sklai­dos apie ją pa­sau­ly­je. Ne kar­tą gir­džiu to­kį po­žiū­rį ki­to­se ša­ly­se, – kal­bė­jo „Lie­tu­vos ži­nioms“ prof. J.Ge­lum­bec­kai­tė. – Tai, ką ga­li­ma par­ašy­ti apie lie­tu­vių kal­bą, tu­ri­me pa­da­ry­ti mes, li­tua­nis­tai ir bal­tis­tai. Ir tuos dar­bus, ku­rie jau par­ašy­ti XX am­žiu­je, tu­ri­me mes su­sis­te­min­ti ir pa­teik­ti pa­sau­liui. Mū­sų par­ei­ga par­ašy­ti ir is­to­ri­nį lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną, ir se­no­sios lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­ką, kad ki­ti, mu­mis pa­si­rem­da­mi, ga­lė­tų to­liau ty­ri­nė­ti. Ko lau­kia­me – kol ki­ti už mus pa­da­rys?! Par­ašys apie bal­tų kal­bas ir ta­da mes ga­lė­si­me juos ci­tuo­ti. O pa­tys pa­verk­si­me, kad gal­būt mus pa­mir­šo. Ne­pa­mirš, jei pa­sis­teng­si­me, kad ne­pa­mirš­tų.“

Frank­fur­to prie Mai­no J.W.Goet­he’s uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė J.Ge­lum­bec­kai­tė nuo 2001 me­tų nuo­lat gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je, ta­čiau ir sa­vo dar­bu, ir gy­ve­ni­mu ne­ati­trū­ko nuo Lie­tu­vos. Šie­met se­no­sios lie­tu­vių raš­ti­jos ty­ri­nė­to­ja ap­do­va­no­ta Moks­lo pre­mi­ja už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­vių moks­li­nin­kams už pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio dar­bus. Tarp reikš­min­giau­sių jos vei­ka­lų – par­eng­ta dvi­to­mė lie­tu­viš­ko­ji 1573 me­tų Vol­fen­biu­te­lio pos­ti­lė: XVI am­žiaus ran­kraš­čio ori­gi­na­lo re­kons­truk­ci­ja ir iš­sa­mūs moks­li­niai ko­men­ta­rai. Svar­biau­sias iš da­bar­ti­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo su Lie­tu­va pro­jek­tų – se­no­sios lie­tu­vių kal­bos teks­ty­nas SLIEK­KAS (Se­no­sios lie­tu­vių kal­bos re­fe­ren­ci­nis kor­pu­sas). Jo kon­cep­ci­ja, par­eng­ta kar­tu su Frank­fur­to uni­ver­si­te­to ko­le­go­mis, pra­dė­ta įgy­ven­din­ti su Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kais.

Ir čia, ir ten

Jau ket­vir­tą kar­tą šiais me­tais gim­ti­nė­je ap­si­lan­kiu­si prof. J.Ge­lum­bec­kai­tė pri­pa­ži­no, kad jos na­mai – ir čia, Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je, kur gy­ve­na ma­ma ir se­suo, ir ten, Vo­kie­ti­jo­je, Frank­fur­te prie Mai­no. La­biau – ten, kai gi­mė vai­kai. Dvy­nu­kai Emi­li­ja ir Emi­lis da­bar ei­na į an­trą kla­sę. Vai­kai dau­giau kal­ba vo­kiš­kai nei lie­tu­viš­kai, ta­čiau ma­ma ne­nu­si­lei­džia, su jais bend­rau­ja tik sa­vo gim­tą­ja kal­ba. Vy­ras vo­kie­tis taip pat mo­ka lie­tu­viš­kai. Jis – skan­di­na­vis­tas, ver­čia gro­ži­nę ir moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo li­te­ra­tū­rą iš nor­ve­gų, da­nų ir šve­dų kal­bų. Anks­čiau taip pat dės­tė Frank­fur­to uni­ver­si­te­te. Su­si­pa­ži­no, kaip juo­ka­vo moks­li­nin­kė, ne Lie­tu­vo­je ir ne Vo­kie­ti­jo­je ir iki ve­dy­bų ket­ve­rius me­tus va­ži­nė­jo vie­nas pas ki­tą per se­mes­tro at­os­to­gas.

Prof. J.Ge­lum­bec­kai­tė Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gė kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas. Ap­gy­nu­si dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją apie Jo­no Bret­kū­no „Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką“ ver­ti­mo sin­tak­sę, ga­vo Vo­kie­ti­jos sti­pen­di­ją dirb­ti Her­co­go Au­gus­to bib­lio­te­ko­je Vol­fen­biu­te­ly­je. Ten sau­go­mas se­nes­nis ir už J.Bret­kū­no Bib­li­jos ver­ti­mą lie­tu­viš­kas ran­kraš­tis – 1573 me­tų pa­moks­lų rin­ki­nys, va­di­na­mas Vol­fen­biu­te­lio pos­ti­le.

„Tai vie­nas stam­biau­sių se­no­sios lie­tu­vių kal­bos pa­vyz­džių, – pa­brė­žė ty­ri­nė­to­ja. – 300 la­pų, pri­ra­šy­tų iš abie­jų pu­sių, ir riš­lus pa­sa­ko­ja­ma­sis teks­tas. Kiek­vie­nas pa­moks­las – pa­sa­ko­ji­mas, api­pin­tas įvai­riais pa­vyz­džiais, kad su­do­min­tų klau­sy­to­ją, is­to­ri­jo­mis iš to me­to gy­ve­ni­mo, au­to­rių ci­ta­to­mis, pa­tar­lė­mis. Iš to­kio pa­sa­ko­ja­mo­jo teks­to daug ge­riau nei iš ka­no­ni­nio, tar­kim, Bib­li­jos ver­ti­mo, ma­to­me lie­tu­vių kal­bos ra­di­mo­si pro­ce­są.“

Vo­kie­ti­jo­je moks­li­nin­kė par­ašė ha­bi­li­ta­ci­jos dar­bo pro­jek­tą, grį­žo į Vil­nių ir maž­daug po me­tų, su­lau­ku­si Frit­zo Thys­se­no fon­do fi­nan­sa­vi­mo, 2001-ai­siais vėl iš­vy­ko į Vol­fen­biu­te­lį reng­ti kri­ti­nio Pos­ti­lės lei­di­mo. Toks bu­vo bend­ras Frank­fur­to uni­ver­si­te­to, Her­co­go Au­gus­to bib­lio­te­kos ir Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to, ku­ria­me tuo me­tu dr. J.Ge­lum­bec­kai­tė dir­bo, pro­jek­tas. Jį ren­gė iki 2005 me­tų.

Kaip tik ta­da Frank­fur­to uni­ver­si­te­tas nu­spren­dė iš­plės­ti bal­tis­ti­kos stu­di­jas ir moks­li­nin­kė bu­vo pri­im­ta į dve­jų me­tų do­cen­tū­rą, fi­nan­suo­tą Vo­kie­ti­jos aka­de­mi­nių mai­nų tar­ny­bos DAAD. Vė­liau jos dės­to­mi lie­tu­vių kal­bos ir bal­tis­ti­kos kur­sai bu­vo pra­tęs­ti ir fi­nan­suo­ti jau tuo­me­ti­nio Tau­ti­nių ma­žu­mų ir iš­ei­vi­jos de­par­ta­men­to Lie­tu­vo­je. 2010 me­tais dr. J.Ge­lum­bec­kai­tė lai­mė­jo em­pi­ri­nės kal­bo­ty­ros pro­fe­sū­ros kon­kur­są. Taip Frank­fur­to uni­ver­si­te­te at­si­ra­do ir pro­fe­sū­ra, ku­ri rū­pi­na­si bal­tis­ti­ka, ir bu­vo iš­lai­ky­tas Lie­tu­vos švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos fi­nan­suo­ja­mas lek­to­ra­tas, t.y. bu­vo at­siųs­ta lie­tu­vių kal­bos dės­ty­to­ja.

Aka­de­mi­niai vėjai

Da­bar­ti­nė moks­li­nin­kės po­zi­ci­ja – še­še­riems me­tams. Nuo­la­ti­nių eta­tų Vo­kie­ti­jo­je vis ma­žė­ja. To­kia yra, pa­sak prof. J.Ge­lum­bec­kai­tės, aka­de­mi­nio gy­ve­ni­mo rea­ly­bė. Kas bus vė­liau, pri­klau­so nuo įvai­rių veiks­nių: val­dan­čių­jų par­ti­jų, uni­ver­si­te­to po­li­ti­kos, stu­den­tų su­si­do­mė­ji­mo. Bal­tis­ti­kos po­rei­kis Vo­kie­ti­jo­je nė­ra toks di­de­lis kaip ger­ma­nis­ti­kos ar is­la­mo stu­di­jų. Pa­vyz­džiui, da­bar Frank­fur­to uni­ver­si­te­te įsteig­tas nau­jas is­la­mo stu­di­jų ins­ti­tu­tas. La­bai po­pu­lia­rios Ko­rė­jos stu­di­jos, taip pat ki­nų ir ki­tų Azi­jos ša­lių kal­bos. O štai Bas­kų kraš­tas pats įstei­gė ir fi­nan­suo­ja bas­kų kal­bos stu­di­jas, no­rė­da­mas ska­tin­ti jos sklai­dą.

Frank­fur­to uni­ver­si­te­to em­pi­ri­nės kal­bo­ty­ros dis­cip­li­nų stu­den­tai tu­ri iš­mok­ti dvi Eu­ro­pos ir dvi ne Eu­ro­pos kal­bas. Lie­tu­vių kal­ba jiems yra vie­na iš pa­si­ren­ka­mų ga­li­my­bių. Tar­kim, fo­ne­ti­kams ji la­bai svar­bi dėl lie­tu­vių kal­bos in­to­na­ci­jų. In­doeu­ro­peis­tams – dėl lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­nės sis­te­mos. Ly­gi­na­mo­sios kal­bo­ty­ros stu­di­joms – dėl kal­bų ly­gi­ni­mo. Yra ir to­kių stu­den­tų, ku­riems tie­siog įdo­mu. Šie­met lie­tu­vių kal­bos pir­mo ly­gio kur­se stu­di­juo­ja sep­ty­ni žmo­nės. Prof. J.Ge­lum­bec­kai­tės ver­ti­ni­mu, vi­sai ne­ma­žai.

„Kiek­vie­na­me rim­ta­me in­doeu­ro­peis­ti­kos ar sla­vis­ti­kos ins­ti­tu­te vi­sa­da bu­vo ir bal­tis­ti­kos da­lis, ta­čiau sla­vis­ti­kos da­bar Vo­kie­ti­jo­je taip pat ma­žė­ja. Uni­ver­si­te­tuo­se sla­vis­ti­kos ins­ti­tu­tai už­da­ro­mi ar su­jun­gia­mi, pa­lie­kant po vie­ną kiek­vie­no­je že­mė­je, – pa­sa­ko­jo moks­li­nin­kė. – Ma­žė­ja ir in­doeu­ro­peis­ti­kos. Tarp uni­ver­si­te­tų di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja, jie tie­siog ne­be­ga­li fi­nan­siš­kai leis­ti to­kios pra­ban­gos tu­rė­ti vi­sas įma­no­mas dis­cip­li­nas, to­dėl pers­pek­ty­vios jung­ti­nės prog­ra­mos. Bal­tis­ti­kos sri­ty­je – su ku­riuo nors Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tu. Dės­ty­to­jų ir stu­den­tų mai­nai per ERAS­MUS ar ki­to­kias prog­ra­mas, kei­ti­ma­sis nuo­to­li­nė­mis ar elek­tro­ni­nė­mis stu­di­jo­mis – to­kia yra at­ei­tis.“

Svar­bu­sis SLIEKKAS

XXI am­žių prof. J.Ge­lum­bec­kai­tė va­di­na kal­bų duo­me­nų per­žiū­rė­ji­mo ir jun­gi­mo am­žiu­mi. Pa­vyz­džiui, XIX am­žiu­je moks­li­nin­kai nu­sta­tė in­doeu­ro­pie­čių kal­bų šei­mos gi­mi­nys­tę, pa­ėmę iš kiek­vie­nos kal­bos po 100 žo­džių ir juos pa­ly­gi­nę. Da­bar yra ga­li­my­bė pa­ly­gin­ti vi­sus iš­li­ku­sius ra­šy­ti­nius kal­bų duo­me­nis ir iš nau­jo nu­sta­ty­ti tų kal­bų san­ty­kį – gal jos yra dar ar­ti­mes­nės, nei ma­ny­ta šim­tą me­tų, ar­ba la­biau vie­na nuo ki­tos nu­to­lu­sios. To­kiam ly­gi­ni­mui la­bai svar­būs bal­tų kal­bų duo­me­nys, nes jos – vie­nos ar­cha­jiš­kiau­sių in­doeu­ro­pie­čių kal­bų. Lat­vių kal­ba pa­ty­rė dau­giau po­ky­čių, nes tu­rė­jo dau­giau kon­tak­tų tiek su sla­vų, tiek su fi­noug­rų kal­bo­mis, o lie­tu­vių kal­ba iš­li­ko ar­cha­jiš­kes­nė, už­si­kon­ser­va­vu­si tarp bal­tų kal­bų.

„Se­no­ji lie­tu­vių kal­ba api­ma lai­ko­tar­pį nuo 1500 iki 1800 me­tų, t. y. tris šimt­me­čius ir maž­daug 10 mln. žo­džių. No­rint ap­ra­šy­ti ir ano­tuo­ti to­kį žo­džių kie­kį, rei­kia tu­rė­ti la­bai ge­rą moks­li­nę ir tech­ni­nę ba­zę, ge­rai ap­gal­vo­ti, kaip tuos teks­tus ano­tuo­ti, kaip par­eng­ti žo­dy­ną ir į jį ge­ne­ruo­ti gra­ma­ti­nę in­for­ma­ci­ją, kad vė­liau ano­ta­ci­nės prog­ra­mos ga­lė­tų dirb­ti dau­giau ar ma­žiau au­to­ma­tiš­kai“, – pa­sa­ko­jo ty­ri­nė­to­ja apie pro­jek­tą SLIEK­KAS.

Šis Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bos fi­nan­suo­ja­mas pro­jek­tas truks iki ko­vo mė­ne­sio. Jo tiks­las – par­eng­ti teks­tų ling­vis­ti­nės ano­ta­ci­jos tech­no­lo­gi­nę ir moks­li­nę ba­zę. Per to­les­nį eta­pą jau bus pra­dė­tas reng­ti vi­sas se­no­sios lie­tu­vių kal­bos pe­rio­do teks­ty­nas. Grei­čiau­siai pa­gal žan­rus, nes vie­no žan­ro (ka­te­kiz­mo, gies­my­no, mal­dy­no, pos­ti­lės, Bib­li­jos) tiek lek­si­ka, tiek gra­ma­ti­ka tu­ri dau­giau pa­na­šu­mų. Be to, dau­ge­lis se­no­sios lie­tu­vių kal­bos teks­tų yra ver­ti­mai iš vo­kie­čių, len­kų ar lo­ty­nų kal­bų, to­dėl la­bai svar­bu nu­sta­ty­ti lie­tu­viš­kų teks­tų san­ty­kį su ver­ti­mų šal­ti­niais ir juos gra­ma­tiš­kai ano­tuo­ti. Pa­ly­gi­nus šal­ti­nių teks­tus su lie­tu­viš­kais ver­ti­mais, bus ga­li­ma tiks­liau pa­sa­ky­ti, kaip ki­tos kal­bos vei­kė lie­tu­vių kal­bą, kiek lie­tu­vių kal­ba bu­vo at­spa­ri sve­ti­mai įta­kai. Ko­kios lo­ty­nų, len­kų ar vo­kie­čių kal­bos kons­truk­ci­jos vė­liau pri­gi­jo lie­tu­vių kal­bo­je.

„La­bai no­rė­čiau, kad tai bū­tų jung­ti­nis Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos pro­jek­tas, – sa­kė Frank­fur­to uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė. – Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­ba jau ke­le­ri me­tai mė­gi­na už­megz­ti su Vo­kie­ti­jos moks­lo ta­ry­ba to­kius san­ty­kius, kad bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti dvi­ša­lę moks­lo prog­ra­mą, ku­ri apim­tų ne tik hu­ma­ni­ta­ri­nius, bet ir tiks­liuo­sius moks­lus bei bū­tų fi­nan­suo­ja­ma iš abie­jų pu­sių. To­kios prog­ra­mos la­bai rei­kė­tų, nes kul­tū­ri­nis pa­vel­das svar­bus abiem ša­lims, o Vo­kie­ti­jo­je yra ne­ma­žai lie­tu­viš­ko pa­li­ki­mo ir dar daug jo ne­iš­tir­ta. Dvi­ša­lė prog­ra­ma at­ver­tų ga­li­my­bes tiks­lin­gai at­lik­ti moks­li­nius ty­ri­mus.“

Žurnalistė Milda Kniežaitė

Lietuvos zinios logo