Jolanta Zabarskaitė. Kalbos pokalbiai po karantino (XI). COVID-19 naratyvas: kaip žodžiai paveikė visuomenę

Naratyvo kalbinė (de)konstrukcija yra tiksli ir efektyvi priemonė atpažinti politinius ir sociokultūrinius procesus, vykstančius mūsų gyvenime. Kodėl visuomenė neatpažįsta šių kalbinių reiškinių?


Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus inicijuotame Kalbos klube įvyko pirmasis po karantino gyvas susitikimas „COVID-19 naratyvas ir kalba: kaip žodžiai paveikė visuomenę“.

Kiekvienas reiškinys šiuolaikinėje sociokultūrinėje aplinkoje turi savo naratyvą (naratyvus). Naratyvo atsiradimui didelę, nors kartais ir neįvertinamą, reikšmę turi kalba: vartojama leksika, semantinės konstrukcijos, tropai, stilistinės priemonės. Žodžių semantika gali būti „klastinga“, nes prasmės formavimo mechanizmuose veikia sudėtingas reiškinys – žodžio sąvoka ir reikšmės asociacijos sukuria ideologines implikacijas, darančias įtaką reiškinio vertinimui.

Kaip tai veikia? Kiekvienas žodis turi sąvoką. Tai sudėtinga, kintanti semantinė struktūra, susiformavusi iš patyrimo / asociacijų / žinojimo / žinių. Sąvokoje glūdi ir emocinio tikrovės vertinimo galimybė.

Kalba yra „juodoji dėžė“, t. y. mes objektyviai gauname įeinančią ir išeinančią informaciją ir galime tik nuspėti, kokie procesai vyksta neuropsichologiniu kalbos suvokimo lygmeniu. Bet iš patirties žinome, kad prasmę – aukščiausią kalbos suvokimo pakopą – suvokiamame per konkretaus žodžio semantiką ir gramatiką bei asociatyvius ryšius su kitais žodžiais ir jų gramatinėmis formomis, reikšmėmis, konotacijomis, asociacijomis, sentimentais. Kognityvistai teigia, o neuromokslininkai patvirtina, kad kalbos vartotojai naudoja neribotą kiekį ryšių, kai nesąmoningai ir / arba pusiau sąmoningai savo galvose įtinklina kiekvieną gaunamą ir atiduodamą žodį su jo lingvistiniu leksiniu ir gramatiniu bei ekstralingvistiniu sociokultūriniu ir psichologiniu junglumu. Kai vieno ar kito žodžio semantika „juodojoje dėžėje“ – kalboje – pakliūna į ryšių lauką, gali būti ryšių, kurie sukuria netikėtas ir / arba nepageidaujamas ideologines implikacijas, atsikleidžiančias konkrečiuose socialiniuose ir psichologiniuose kontekstuose ir veikiančias teksto suvokimą. Būtent per teksto suvokimą ideologinės implikacijos dalyvauja naratyvo kūrimo, palaikymo ir koregavimo procesuose. 

Pavyzdžiui, apie Lenino revoliuciją Rusijoje rašoma kaip apie teroristinį valstybės perversmą, bet bolševikų antagonistai – dvarininkų socialinė klasė – nesąmoningai (arba sąmoningai, jei teksto kūrėjas turi tikslų sukelti adresatui abejonę neigiamu Lenino terorizmo vertinimu) pavadinami sovietiniu ideologiniu terminu išnaudotojai. Taip siunčiami du priešingi semantiniai signalai: Lenino revoliucija blogis, nes tai teroristinis perversmas (istoriškai ir vertybiškai visuotinai priimtas Lenino revoliucijos naratyvas demokratinėje visuomenėje) ir  Lenino revoliucija teigiamas reiškinys, nes sustabdė neigiamą reiškinį – išnaudojimą (geopolitinio ideologinio mąstymo naratyvas, sukuriamas per žodžio išnaudotojai ideologines implikacijas).

Pandemijos metu atsirado naratyvas „Rizikos grupė yra antrarūšiai žmonės“, nors siekta visai priešingo naratyvo „Rizikos grupei skiriamas išskirtinis rūpestis“. Kalbos klubo pašnekovai –filosofas Gintautas Mažeikis, žurnalistas Jonas Staselis ir šių eilučių autorė – svarstė, kokios šio reiškinio sociokultūrinės priežastys, kokia leksika nesąmoningai implikuoja panieką ir paniką?

Gintautas Mažeikis kalbėjo, kad pats naratyvo veikėjas rizikos grupė semantikos požiūriu turi vidinių neatitikimų, kurie implikuoja „antrarūšiškumą“.

Neigiamo naratyvo implikacijomis buvo ir tokie dažnai oficialiuose pranešimuose ir apskritai medijose vartoti žodžiai kaip kova, auka, draudimas. Covid-19 naratyve nebuvo žodžių junginio žmogaus orumas, kuris pandemijos pasakojimui galėjo suteikti visiškai kitokią prasmę.

Naratyvo kalbinė (de)konstrukcija yra tiksli ir efektyvi priemonė atpažinti politinius ir sociokultūrinius procesus, vykstančius mūsų gyvenime. Kodėl visuomenė neatpažįsta šių kalbinių reiškinių? Atsakymas nuviliantis – neturime lingvistinio mąstymo. Kaip išeitį Jonas Staselis siūlė įvesti kūrybiškumo pamokas mokykloje. O Gintautas Mažeikis visuomenės švietimo klausimu buvo radikalus. Net labai.

Apie visa tai gerokai plačiau galima sužinoti pažiūrėjus pokalbio vaizdo įrašą.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami. 

Bernardinai-2020