Jolanta Zabarskaitė. Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime ne vien apie karantiną, pakalbėkime apie kalbą. Juk kalbos tema visada aktuali ir patraukia dėmesį. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Dokumentinio paveldo departamento Lituanistikos skyriaus iniciatyva susibūrė Kalbos klubas. Iki karantino su įdomiais pašnekovais vyko pokalbių kalbos temomis.

Mes esame įpratę, kad pokalbiai kalbos temomis suktųsi apie bendrinės kalbos normas – reikia jų ar nereikia, raštingumo lygį – raštingi mūsų moksleiviai ar ne, kartais – ar liks, ar išnyks lietuvių kalbos tarmės.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami. Buvo suplanuoti pokalbiai apie kalbos ir mąstymo ryšį: pasaulėvoką ir pasaulėkūrą, semantiką ir pasaulio vaizdą kalboje, žodžius – kaukes ir žodžius – burtažodžius, šiuolaikinės kalbos technologijas, psicholingvistiką, alternatyvius kalbinius pasaulius, kalbą ir hibridinius karus, didijį „Lietuvių kalbos žodyną“ kaip lietuviško mąstymo veidrodį, kalbos žaidybiškumą ir daug kitų. Dalis pokalbių įvyko, dalis vyks pasibaigus karantinui, dalis – galbūt virtualiuoju būdu.

Pirmasis pokalbis buvo skirtas kalbos ir mąstymo ryšiui. Klubo sumanytoja ir moderatorė, šių eilučių autorė pokalbiui iliustruoti pasirinko Češyro katino simbolinę figūrą iš Alisos Stebuklų šalyje pasaulio.

Pašnekovai – filosofas Vilius Dranseika, rašytojas ir žurnalistas Marijus Gailius ir japonologė Jurgita Ignotienė kalbėjosi apie tai, kad iškeliant kalbos komunikacinę (bendravimo) funkciją iš akių išleidžiama referencinė (pavadinimo suteikimo) – pasaulio įvardijimo funkcija. Juk kaip pavadiname pasaulį – taip jį ir matome, nes mintis semantizuojame, t. y. suteikiame joms reikšmes, o jas tiksliausiai galime įvardyti tik žodžiais.

Kalbos suvokimas yra labai sudėtingas psichofiziologinis procesas, mūsų galvose vykstantis šviesos greičiu. Pasaulis pavadinamas per žodžių, sakinių ir teksto reikšmes, iš kurių ryšių kiekvienas mūsų susikuriame aukščiausią suvokimo pakopą – prasmę. Augdami, bręsdami, mokydamiesi ir kaupdami patirtį mes suvokiame vis daugiau mus supančio pasaulio elementų, juos įjungiame į mums – Dievo ar gamtos duotą – kalbos sistemą ir taip plečiame mūsų asmeninį semantinį tinklą, kitaip sakant, pasaulio pažinimą ir suvokimą.

Klausimas – kiek mūsų galvose esančio semantinio tinklo ryšiai universalūs pasaulio atžvilgiu, o kiek jie unikalūs vartojamos kalbos atžvilgiu? Wilhelmas von Humboldtas sakė, kad semantiniai ryšiai kiekvienoje kalboje yra unikalūs. Kalbos klubo pašnekovai priėjo prie išvados, kad kalbų semantiniai tinklai yra labiau unikalūs negu universalūs, nes sukuriami ir perduodami iš kartos į kartą per vienetinę istoriją, kurią išgyvena konkrečia kalba kalbanti bendruomenė. Ir tai yra didžiausias turtas, nes semantika atspindi tautos išskirtinumą. Tinkamai naudojantis tai gali būti neišsemiamas kūrybingumo šaltinis.

Todėl pokalbio pradžioje ir buvo užduotas klausimas apie Češyro katiną. Ši mįslė skatino suvokti kalbos ir mąstymo ryšį, kuris išsiskleidžia į unikalų semantinį tinklą, atspindintį savitą pasaulį. Češyro katinas simbolizavo unikalų Lewiso Carollio sukurtą Alisos stebuklų šalyje pasaulį (beje, L. Carollis yra laikomas kalbos filosofijos atstovu). Pokalbio tikslas buvo padėti suvokti, koks nepakartojamas yra lietuviško mąstymo ir lietuvių kalbos bendrame lauke gyvuojantis lietuviškas pasaulis, kuris už Alisos pasaulį yra milijonus kartų ir didesnis, ir sudėtingesnis.

Bernardinai.ltPokalbio įrašas