Jolanta Zabarskaitė. Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (V). Žodžiai kaukės

Karantinas tęsiasi, todėl mūsų susitikimai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus incijuotame Kalbos klube keliasi į virtualią erdvę, ir netrukus juos bus galima stebėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „YouTube“ kanale.

Nesuvaldomo žodžių pasaulio trajektorijose nuolat pavidalus keičia kalbinė begalybė, kurioje išryškėja viskas, kas vyksta mūsų gyvenime. Realios kaukės yra mūsų karantininio gyvenimo aktualija, vadinasi, galime pasikalbėti apie žodžius kaukes. Kodėl ne?

Ankstesniame pokalbyje priėjome prie išvados, kad spalvingiausi žodžiai yra vadinamieji žodžiai ikonos, atvaizduojantys, imituojantys (ne pavadinantys) tikrovę. Jų įdomumas kyla iš to, kad tokių žodžių garsinė struktūra yra ne atsitiktinė, o daranti įtaką konkrečiai reikšmei. Kitaip sakant, mes negalime pasakyti, kodėl namo pavadinimas susideda iš priebalsių n, m, s ir balsių o, a. Bet mes galime paaiškinti, kodėl ištiktukas takšt imituos garsą, kuris kyla krentančiam objektui (dažniausiai vandens lašui) palietus paviršių, o trakšt reikš, kad atvaizduojamas veiksmas susidūrė su kliūtimi ir ją įveikė.

O tai yra vaizduotę kaitinantis ir fantaziją žadinantis garsų, reikšmių, pojūčių, potyrių, įspūdžių kalbinis pasaulis, kuris sudaro ir vidinio kalbos poezijos pasaulio ženklią dalį. Juk žodžiai kaukės skamba kaip poetinė metafora, ar ne?

Spalvotų pojūčių sukelia ištiktukai, emocijas „paleidžia“ jaustukai, vaikų kalbos žodžiai yra suaugusiųjų kalbos žodžių gemalai, refrenai yra poetiniai žodžių eskizai, o kasdienio gyvenimo žodžiai tam tikrose situacijose susikuria kaukes. Šio tipo žodžių semantikos mechanizmus galime palyginti su tradeskancijos ląstele po mikroskopu – mokykliniu ląstelės pavyzdžiu. Atidžiau į tokius žodžius pasižiūrėjus atsiskleidžia pirminis, prototipinis kalbos veikimo mechanizmas. O tai yra vaizduotę kaitinantis ir fantaziją žadinantis garsų, reikšmių, pojūčių, potyrių, įspūdžių kalbinis pasaulis, kuris sudaro ir vidinio kalbos poezijos pasaulio ženklią dalį. Juk žodžiai kaukės skamba kaip poetinė metafora, ar ne?

Tačiau tai ne poezija. Kokioje komunikacinėje situacijoje žodžiai privalo pasislėpti? Tada, kai menamos mįslės. Mįslės – nuostabus leksinis žaidimas. Žodis, kurį reikia įminti, pasislepia po kitu, specialiai sugalvotu žodžiu. Žodis kaukė turi būti sukurtas laikantis tam tikrų reikalavimų. Kai mįslė menama, žodžiai turi būti užuominos, kad ją būtų galima anksčiau ar vėliau įminti. Užuominos gali būti susijusios su žodžio semantinėmis asociacijomis, o gali būti garsinės, kai pasinaudojama kalbos garsų savybe sukelti sinestezinių įspūdžių ir / arba pojūčių.

Pavyzdžiui, klasikinėje mįslėje Atėjo kudubudu, pagavo kidibidi, atveskit kamankaką, pavysiu kudubudu, atimsiu kidibidi yra ir semantinė (asociatyvi) nuoroda, kad kamankakas – tai žodžio arklys kaukė, nes arklys turi kamanas. Kudubudu ir kidibidi – žodžių vilkas ir avis leksinės kaukės, sukurtos intuityviai jaučiant, kad garsas u sukelia tamsos, sunkumo asociacijų, o i – atvirkščiai – šviesumo, lengvumo sinestezinių pojūčių. Šitai, beje, patvirtina ir moksliniai žymaus struktūralisto fonologo Romano Jakobsono tyrimai.

Mįslėje Vilaidė laidė po žolę braidė, namo parėjo, ant vartų pasikorė žodis dalgis užsideda vilaidės laidės kaukę. Šiuo atveju intuityviai jaučiama, kad sonantas l sukelia sinestezinį lingavimo, judėjimo aukštyn žemyn, kairėn dešinėn, pirmyn atgal įspūdį ir / arba pojūtį. Garso l fonosemantinė lingavimo konotacija taip pat yra universli. Viso pasaulio lopšinėse, kaip ir lietuviškose, yra refrenų su šiuo garsu: liūli liūli, mik, mažyli. Garsas l dažnai aptinkamas vaizdinguosiuose veiksmažodžiuose, reiškiančiuose lingavimą: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių (pavyzdys iš Antano Juškos dainų rinkinio). Nereikia specialiai aiškinti, kur ir kada vartojamas refrenas le (la) le (la) le(la) – jis vartojamas dainuojant (ir linguojant) visame pasaulyje.

Tai tik pora pavyzdžių, kaip kalboje sukonstruojami žodžiai kaukės. Juos analizuojant galima atrasti daugybę semantinių, fonosemantinių, garsinių kalbos įdomybių. Tai ir darysime mūsų Kalbos klube virtualių susitikimų metu.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (II)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (III)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (IV). Spalvoti žodžiai

Bernardinai.lt