Jolanta Zabarskaitė. Po karantino pakalbėkime apie kalbą (XII). Kalbos kaimynės: lietuvių kalba ir jidiš

Dar prieš karantiną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriuje nusprendėme, kad Kalbos klubas turi turėti ir savo palydovą – Kalbos klubą+. Norėdami pasiekti išsikeltus tikslus – giliau suvokti kalbos fenomeną, jo įvairiapusiškumą, norėdami išmokti naudotis visomis kalbos teikiamomis galimybėmis, suvokti kalbos galias mūsų gyvenimuose – turime kalbėtis ir apie kitas kalbas, jų įtakas lietuvių kalbai ir kultūrai ir / arba lietuvių kalbos įtaką kitoms kalboms ir kultūroms. Kalbos klube+ karantino metu kalbėjomės apie sanskritą, o pirmasis mūsų pokalbis „be kaukių“ buvo apie mūsų kaimynų žydų kalbą – jidiš.

Kodėl? Todėl, kad ši kalba yra mūsų kaimynų, šimtmečiais gyvenusių greta mūsų. Todėl, kad lietuvių ir jidiš kalbomis nesuskaičiuojamą daugybę metų buvo kalbama tame pačiame kieme didesniuose miestuose ir viešose erdvėse mažesniuose miesteliuose, o tai reiškia, kad kontaktai buvo neišvengiami. Todėl, kad jidiš kalba turime labai daug dokumentų, įliejančių naujos šviesos į įvairius Lietuvos gyvavimo laikotarpius. Todėl, kad vienas iškiliausių lietuvių (pabrėžiu!) leksikografų Chackelis Lemchenas buvo ir iki šiol nepranoktas Lietuvoje jidišistas. Todėl, kad šiuo metu ši kalba Lietuvoje yra išslydusi iš mokslinio ir akademinio lauko.Į Kalbos klubą+ sutiko ateiti jidiš paveldo puoselėtoja, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.

Lietuvių kalba ir jidiš turi net giluminių sociokultūrinių panašumų – abi kalbos įvairiais savo gyvavimo laikotarpiais buvo atstumiamos, skelbiamos kaip mirštančios ir / arba kaip kalbos reikalingos (vertingos) tik moksliniams tyrimams. Mokslinio objekto ir kalbos vertės požiūriu kalbos turi bendrumų: lietuvių kalba išlaikė archajišką struktūrą, kuri yra reikalinga indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams, jidiš, atsiradusi Elzase-Lotaringijoje, išsaugojo vertingų senosios vokiečių kalbos bruožų.

Jidiš yra žydų aškenazių kalba. Lara Lempertienė išskira du jos esminius bruožus: a) kalba sukurta hebrajų kalbos ir rašto pagrindu; b)  par excellence tai Europos žydų kalba. Žydai – diasporos tauta. Jidiš plito Europoje ir patirdavo tų  šalių, kuriose gyveno žydai, įtakas.

Lietuvių kalbos įtaką jidiš tarmei, vartotai Žemaitijoje, tyrė Chackelis Lemchenas. Lara Lempertienė jo studiją „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei“ (1970 m.) net pavadino įdomiausiu kalbiniu detektyvu. Knygoje pateiktas didelis pluoštas lituanizmų. Gaila, kad kol kas nežinome, kurie iš jų nukeliavo toliau, į kitas jidiš kalbos atmainas ir dabar galbūt gyvena savarankišką gyvenimą kur nors Haifoje ar Brukline.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lituanizmais jidiš kalboje laikomi tokie žodžiai, kaip bruknes „bruknės“, darzene „daržinė“, gaišenen „gaišinti“, kirpenen „negražiai kirpti“, ragene „ragana“, šeške „šeškas“ (plačiau Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje).

Komplikuočiau su kryptimi jidiš→lietuvių kalba, nes be specialių tyrimų yra sudėtinga atskirti, kurie žodžiai (ne hebraizmai) į lietuvių kalbą atėjo iš vokiečių kalbos, o kurie per jidiš kalbą. Su pašnekove pusiau juokais svarstėme, kad germaniškasis jo „taip” turi iš jidiš pasiskolintą dvinarį variantą nu jo. Žinoma, tai reikia pagrįsti tyrimais.

Labai įdomios ir lietuvių bei žydų kasdienės kultūros sąsajos, atsiskleidžiančios leksikoje. Lara Lempertienė citavo žydų vaikų dainelę „Kas žino vieną“, išverstą į lietuvių kalbą, kurioje žavingai susipina abiejų tautų kultūrinės realijos. Pavyzdžiui, religinės teisės sąvado – Mišnos – skyriai išversti kaip poteriai, dienos iki apipjaustymo – išversti kaip krikštynai ir t. t. (plačiau: Lara Lempertienė „Vienas Dievas danguj, sėdi, karaliauja“).

Kalbos, kultūros kontaktai yra akivaizdūs. O kaip su pasaulėjauta ir pasaulėvoka? Ar kaimynai žydai ir lietuviai kartais pasidalindavo vieni su kitais savo santykiu su pasauliu? Žydų išmintis, suformuota sudėtingos ir tragiškos istorijos, dažnai iliustruojama jidiš posakiu a bitterer gelekhter (juokas pro ašaras). O lietuviai ar išmoko inversiškai susieti liūdesį ir džiaugsmą? Akivaizdaus atsakymo neradome, bet Lara Lempertienė atkreipė dėmesį į vieną kalbinį pasaulėvokos(ų) ir pasaulėjautos(ų) panašumą. Pasirodo, jidiš, taip pat kaip ir lietuvių kalba, turi milžinišką kiekį aktyviai vartojamų deminutyvų. Jidiš kalboje, taip pat kaip ir lietuvių, deminutyvai gali tapti pejoratyvais. Įdomu tai, kad apie deminutyvus  lietuvių pasaulėvokoje ir pasaulėjautoje jau buvom kalbėję Kalbos klube (apie tai Bernardinuose žr. „Per karantiną pakalbėkime apie kalbą“ II pokalbis). Ši paralelė verta pamąstymų.

Pokalbis apie kalbas kaimynes akivaizdžiai parodė, kad daugiau nežinome, negu žinome apie jų ir šių dviejų kultūrų kontaktus. LNB Judaikos tyrimų centre saugomi dokumentai jidiš kalba yra naujų atradimų pažadas. Kone kasdien Judaikos tyrimų centro darbuotojai atranda ką nors naujo, vertingo ir įdomaus. Jų kompetencijai nieko netrūksta, tik talkos plačiąja prasme. Reikia aktualizuoti akademinį ir mokslinį jidiš lauką Lietuvoje.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Bernardinai-2020