Jonas Jablonskis, didžiausiu Dievu pasirinkęs lietuvių kalbą…

Šiandien minime pirmojo profesionalaus lietuvių kalbininko, garsaus pedagogo, visuomenininko ir tautiškumo idėjų puoselėtojo, vertėjo bei spaudos leidinių bendradarbio, Žemaitės ir kitų autorių kūrinių redaktoriaus Jono Jablonskio 90-ąsias atminimo metines. Sudėtingas jo gyvenimo kelias ir dideli darbai lietuvinant ir norminant gimtąją mūsų kalbą žymi svarbų etapą, liudijantį, kokiomis sąlygomis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje brendo visos mūsų inteligentijos tautinė savimonė.

Gimęs šviesioje ūkininkų Agnieškos ir Juozapo Jablonskių šeimoje Kubilėlių kaime (Šakių r.) ir tris žiemas pasimokęs Naumiestyje, 1872 m. rudenį J.Jablonskis, materialiai remiamas mamos brolio kunigo Šipailos, įstojo į Marijampolės gimnaziją. Deja, pirmaisiais mokslo metais būsimajam kalbininkui iš kitų bendraamžių nepasisekė išsiskirti išmintimi ar puikiomis žiniomis – teko net antramečio suole pasėdėti. Bet tai jam išėjo į gera: matyt, baimė netekti dėdės kunigo paramos pažadino norą geriau mokytis. Per laiką buvo išsiugdytas ir pareigos bei atsakomybės jausmas, tad 1881 m. birželio 15 d. šią ugdymo įstaigą J.Jablonskis baigė aukso medaliu.

1881 m. rugpjūčio pabaigoje J.Jablonskis įstojo studijuoti senovės kalbų į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Būdamas II kurse, jis Marijampolės gimnazijos laikų suolo draugui Vincui Kudirkai parašė patriotišką laišką ir pareiškė tolesnį gyvenimo kelią norįs paskirti savo tėviškei ir lietuvybės idėjoms ginti. Ir tą jis įrodė praktiškai. 1881-1885 m. laikotarpiu dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje. Jos tikslas – kovoti už lietuvių spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimą. Apie šią skaudžią lietuvių tautos problemą J.Jablonskis parašė kelis straipsnius rusų kalba leidžiamiems laikraščiams “Rus” ir “Sovremennyje izvestija”. Be to, jis tapo vienu iš 70 “Aušros” – pirmojo lietuviško periodinio leidinio – bendradarbių. 8-10 “Aušros” numeriuose išspausdino pirmąją agitacinę korespondenciją, kaip svetimuose kraštuose išsilavinę lietuviai, pamilę gimtąją kalbą, grįžta į savo Tėvynę. Lietuviškos spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis metais tai buvo drąsus pilietinis žingsnis.

Kitas svarbus J.Jablonskio gyvenimo ir savęs aukojimo lietuvių tautos interesams etapas yra 1889 m. sausio 26 d. – 1896 m. rugsėjo 1 d. Tai darbas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijoje graikų ir lotynų kalbų mokytoju. 1889-aisiais J.Jablonskis praktinės kalbos vartosenos klausimais pradėjo rašyti “Varpui”, o 1890 m. V.Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į “Literatiškąją komisiją”, kurios tikslas – remti “Varpą” straipsniais ir rūpintis jo platinimo reikalais. Pirmininku tapo J.Jablonskis. Jis globojo ir 1890-1891 m. Mintaujoje įkurtą “Kūdikio” draugiją.

Šiuo laiku jis suvokė, kad jau laikas kurti šeimą. Todėl 1890 m. liepos 16 d. Linkuvoje per Škaplierinės atlaidus G.Landsbergiui-Žemkalniui pasisakė ieškąs žmonos lietuvaitės. Šis jį supažindino su Konstancija Sketeryte. Gerų metų draugystė baigėsi dviejų lietuvių inteligentų vestuvėmis Švobiškyje. Taip susikūrė tautiškai susipratusi ir visai Lietuvai tapusi gražios darnos pavyzdžiu Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, išauginusi ir išmokslinusi penkis vaikus.

Kaip dar ypatingos svarbos visai lietuvių tautos kultūros istorijai minėtinas faktas, kad 1894 m. birželio 24 d. savo namuose Mintaujoje, prisidengdamas dukrytės Onutės krikštynomis, kuriose krikštatėviais buvo G.Petkevičaitė-Bitė ir V.Kudirka, surengė varpininkų suvažiavimą.

Tad 1896 m. gegužės 8 d. J.Jablonskis, vieningai balsuojant 35 nariams, priimamas į tikruosius Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos narius. Jo, kaip mokslininko, įvertinimą liudija ir faktas, kad Rusijos mokslų akademija patikėjo redaguoti Juškų žodyną. Jam medžiagą, keliaudamas po atskiras Lietuvos vietoves, jis tikslins kelias vasaras ir pirmaisiais XX a. metais.

Nuo 1896 m. rugsėjo mėn. prasideda bene skaudžiausias J.Jablonskio gyvenimo etapas. Mat už neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas jis buvo iškeltas į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją. Joje dirbo tik iki 1900 m. pabaigos: gubernijos žandarų valdyba J.Jablonskio bute atliko kratą ir rado nemažai Lietuvoje išleistų ir cenzūros draudžiamų knygų. Beveik metus praleidęs pas svainį Sketerį Žeimelyje, 1902 m. gegužės 14 d. carinės vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovoje su lietuviškos spaudos draudimu J.Jablonskis buvo ištremtas į Pskovą, tačiau kitų metų kovo mėnesį sulaukia “malonės” – galimybės likusį bausmės laiką būti Kauno gubernijoje. Atvykęs į Šiaulius, jis pradeda slaptai mokyti moksleivius lietuvių kalbos, tvarko grafų Zubovų archyvą, padeda surengti pirmąsias lietuviškas gegužines.

1904-1906 m. J.Jablonskis nesėkmingai bandė įsitvirtinti Vilniuje. Čia dirbo Vilniaus žinių ir Lietuvos ūkininko redakcijose, mokytojavo. Nepateisino jo lūkesčių ir knygų leidimo bendrovė “Aušra”. Todėl 1906 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas neetatiniu lietuvių kalbos mokytoju į Panevėžio mokytojų seminariją, tačiau čia jam irgi nesisekė sutarti su antilietuviškai nusiteikusia vadovybe. Todėl lietuvių kalbos, naudodamas vertimų metodą, Panevėžio moksleivius jis mokė namuose Sodų gatvėje.

1908-aisiais išvykęs iš Panevėžio J.Jablonskis po metus kitus dirbo Breste, vėliau Gardine. 1915-ųjų rudenį jis atsiduria Voroneže, M.Yčo gimnazijoje dėsto lotynų ir lietuvių kalbas. Kartu daug bendrauja su toli nuo Tėvynės dėl Pirmojo pasaulinio karo įvykių atsidūrusiais moksleiviais, juos globoja, moko vertimų praktikos ir pats daug dirba. Lietuvą su kitais inteligentais ir moksleiviais jis pasiekė 1918 m. birželio pabaigoje. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, nuo 1919-ųjų vasaros persikelia į Kauną.

Būtent šis miestas J.Jablonskio biografijoje galėtų būti laikomas kaip aukščiausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 m. kovo pradžioje jis išrenkamas Kaune įkurto Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, o tų pačių metų gegužės 29 d. Lietuvos prezidento įsakymu paskiriamas Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi. Tačiau sveikata silpsta, todėl ketverius metus studentams paskaitas jis skaito savo bute. 1926 m. rudenį J.Jablonskis visiškai atsisako akademinio darbo. Tačiau vis tiek daug dirba – visus stebindamas puikia atmintimi namuose diktuoja jam sekretoriauti ateinantiems studentams. Tokiu būdu vien 1920-1930 m. įvairios spaudos puslapius pasiekia 235 jo padiktuoti straipsniai aktualiais kalbos klausimais.

1930 m. vasario 23 d. mirė. Buvo pašarvotas Kauno bazilikoje, gedulingas pamaldas laikė Maironis. Laidoti jau kelis dešimtmečius aušrininku, varpininku ir lietuvių bendrinės kalbos tėvu tituluojamo, daugelio mylimo profesoriaus gausiai susirinko visi žymiausi tuometinės Lietuvos valstybės asmenys, mokslo darbuotojai, studentai ir visuomenės atstovai.

Nuėjęs sudėtingą gyvenimo kelią, bet visada likęs ištikimas savo idealams, didžiausiu dievu pasirinkęs gimtąją lietuvių kalbą ir budriai stovėjęs jos saugojimo ir norminimo sargyboje, išugdęs kelis šimtus lietuvybę pamilusių moksleivių ir studentų, į mokslinį kalbos tyrimo kelią palydėjęs keliasdešimt vėlesnės kartos kalbininkų, šiandien jis vertas būti mūsų visų nominuojamas neeiliniu žmogumi – istorine asmenybe.

Informacija

Svarbiausi darbai

  • Lietuviškos kalbos gramatika (1901 m.);
  • Lietuvių kalbos sintaksė (1911 m.);
  • Rašomosios kalbos dalykai (1912 m.);
  • Lietuvių kalbos skaitiniai Vargo mokyklai (1916 m.);
  • Mūsų žodynėlis (1918 m.);
  • Lietuvių kalbos gramatika (1921 m.);
  • Lietuvių kalbos vadovėlis (1925 m.);
  • Linksniai ir prielinksniai (1928 m.).
  • 1920-1930 m. parašė 235 straipsnius kalbos klausimais.

Apdovanojimai

  • 1895 m. Rusijos apdovanojimas – Stanislavo III laipsnio ordinas;
  • 1896 m. už vertingus mokslinius straipsnius, išspausdintus žurnale “Živaja starina”, apdovanotas Rusijos geografų draugijos sidabro medaliu;
  • 1898 m. rugpjūčio 8 d. Aleksandro III atminimo medalis;
  • 1900 m. rugpjūčio 3 d. Šv.Anos III laipsnio ordinas;
  • 1913 m. sausio 1 d. Šv.Stanislovo II laipsnio ordinas;
  • 1928 m. sausio 26 d. Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas (tai aukščiausias Latvijos civilinis apdovanojimas);
  • 1928 m. vasario 16 d. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas

Straipsnį, minint kalbininko Jono Jablonskio 150-ąsias gimimo metines, parengė Lionė Lapinskienė

Respublika