Jonas Mekas: neįtikinsite manęs pasenti

Jonas Mekas (g. 1922), vienas žymiausių avangardinio kino kūrėjų ir propaguotojų, poetas, kino kritikas, būdamas 93-ejų, nerodo jokių sulėtėjimo ženklų. Jis buvo vienas iš šešių niujorkiečių, kurių gyvenimą 2015 m. sekė Johnas Lelandoctas, „The New York Times“ (NYT) žurnalistas. Jis stengėsi suprasti, kaip tokio brandaus amžiaus žmonės išlieka kūrybingi.

 

„Kai nusileidau Niujorke, buvau 27 m. Jaučiausi gyvenime labai daug praleidęs, todėl nusprendžiau toks ir likti – 27-erių. Man reikėjo tiek daug prisivyti, aš dar ir dabar tai darau“, – sako vienas garsiausių pasaulio avangardininkų Jonas Mekas. 
Vladimiro ivanovo (VŽ) nuotr.

„Kai nusileidau Niujorke, buvau 27 m. Jaučiausi gyvenime labai daug praleidęs, todėl nusprendžiau toks ir likti – 27-erių. Man reikėjo tiek daug prisivyti, aš dar ir dabar tai darau“, – sako vienas garsiausių pasaulio avangardininkų Jonas Mekas. Vladimiro ivanovo (VŽ) nuotr.

Jonas Mekas – per Kūčias jam sueis 94-eri – fotoaparatą į rankas pirmą kartą paėmė 17-os, kai sovietų tankai įriedėjo į jo gimtąjį Semeniškių kaimą.

Emigravo į Niujorką beveik 27-erių, pirmą autobiografinį filmą sukūrė 46-erių, internetinę savo svetainę – sulaukęs 83-ejų.

Pernai pavasarį jis sukūrė milžinišką instaliaciją Venecijoje, greitojo maisto restorane „Burger King“, tai buvo Venecijos bienalės programos dalis.

O viename vakarėlyje Niujorke skundėsi esąs toks… nuobodus: „Nieko dramatiško man nenutinka – jokių ligoninių ar operacijų. Nieko įdomaus neturiu papasakoti.“

NYT autorius pasakoja vieną popietę apsilankęs Grinvičo rajone veikiančiame džiazo klube „Zinc Bar“, kur J. Mekas susitiko su operos vokalo studentais, atvykusiais iš Lietuvos. Jis paskaitė ištraukų iš nepublikuotos novelės dienoraščio forma „Requiem for a Manual Typewriter“ („Requem spausdinimo mašinėlei“) apie nenusakomas kančias bandant nuspręsti, apie ką rašyti.

Filmininkas, kaip pats J. Mekas save vadina, skaitė. Auditorija raitėsi iš juoko.

Vėliau prie jo ir jaunųjų operos solistų prisidėjo du į septintą dešimtį įžengę Niujorko rašytojai – Lynne Tillman ir Amy Taubin. Tipiškas amžiaus ir biografijų kratinys, jo centre esantis Mekas atstovavo vyriausiajai kartai.

„Visi, kuriems pasakiau, jog keliausiu į Niujorką, klausė, ar susipažinsiu su Jonu Meku, – pasakojo baritonas Bernardas Garbačiauskas. – Daugelis jaunų žmonių laiko jį įkvėpimo šaltiniu. Ką jis prieš metų metus darė su savo filmuotais dienoraščiais, dabar matome „Instagram“ ir „Facebook“ socialiniuose tinkluose. Jonas Mekas yra ateitis.“

Pasivyti praleistą

Taigi, kodėl vieni sulaukę vyresnio amžiaus sulėtina gyvenimo tempą, o kiti ir toliau nepraranda jėgų? Gerontologas Karlas Pillemeris iš Kornelio (JAV) universiteto vadina tai vienu įdomiausių klausimų: „Kodėl taip atsitinka? Nemanau, kad yra vienas aiškus atsakymas. Kai kas čia lengvai nuspėjama, tačiau kiti dalykai stebina.“

J. Mekas gyvena taip, tarsi būtų kur kas jaunesnis. Pernai, be instaliacijos Venecijos bienalėje, jis baigė dvi knygas, tvarkė nebaigtus filmus, parodai Paryžiuje rinko medžiagą apie menininką Andy Warholą ir JAV muzikos grupę „The Velvet Undeground“, publikavo vaizdo dienoraščius savo tinklalapyje ir bandė surinkti 6 mln. USD kavinei ir bibliotekai Niujorke veikiančiam filmų archyvui (Anthology Films Archives), sykiu norėdamas pagelbėti su finansinėmis problemomis susidūrusiai ne pelno organizacijai, kuriai rastis jis pats padėjo 1970 m.

Be visų šių darbų, jis dalyvavo skaitymuose, parodų atidarymuose ir peržiūrose, susipažino su naujais žmonėmis, lankė senus draugus. Žinoma, su vynu.

„Jis yra mano energijos variklis, – sako 50-metis Phong Bui, nemokamo meno žurnalo „The Brooklyn Rail“ leidėjas ir neatsiejama J. Meko gyvenimo dalis. – Mes išmokome pasikrauti energijos iš kitų žmonių. Mums patinka būti tornado viduryje. Kai esi pačiame centre, liksi nepaliestas.“

Paklaustas, kas jį verčia judėti į priekį, J. Mekas prisimena jaunystę – pirmiausia, kai sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. jis buvo paimtas į nacių priverstinio darbo stovyklą, paskiau 5 m. po karo praleido perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje.

„Kai nusileidau Niujorke, buvau 27 m. Jaučiausi gyvenime labai daug praleidęs, todėl nusprendžiau toks ir likti – 27-erių. Man reikėjo tiek daug prisivyti, aš dar ir dabar tai darau“, – NYT cituoja J. Meką.

Jis pasakoja apie svarbius savo gyvenimo etapus: „Žmonės sako: „Tai, ką tau teko patirti, yra baisu.“ Bet aš esu laimingas, nes patekau į Niujorką įdomiausiu periodu, kai klasikiniai menai pasiekė kulminaciją ir ore tvyrojo kai kas naujo. Tokie žmonės kaip Marlonas Brando ir Tennessee Williamsas 1949 m. buvo seno pabaiga, ir aš mačiau naujo pradžią – tai buvo Johnas Cage’as, Fulleris Buckminsteris, „Living Theater“ ir bitninkų karta. O aš tarsi kempinė viską gėriau.“

Svarbu – tikslas

Daug laiko su vyresniais žmonėmis praleidžiantys asmenys pastebi, kad tie, kurie neužsisklendžia nuo pasaulio ir yra nuolat užsiėmę, lieka atsparesni amžiaus keliamiems pokyčiams. Tačiau apie smegenyse vykstančius biologinius mechanizmus nėra daug žinoma. Ar geresnė sveikata ir aštrus protas skatina žmones siekti tikslų ir būti užsiėmusiems? Ar tikslai veikia ląstelių lygmeniu ir smegenis bei kūną paverčia atsparesnius senatvei?

„Mokslo literatūroje tam nebuvo skiriama daug dėmesio, – NYT cituoja neuropsichologę Patricią Boyle iš Rusho universiteto Čikagoje Alzheimerio ligų centro. – Mes susitelkiame į ligas ir blogas prognozes. O turėtume išsiaiškinti, kas skatina vyresnius žmones žydėti. Tai nėra skirtingos vienos monetos pusės.“

Dr. Boyle komanda per ilgalaikį tyrimą stebėjo 1.400 senyvų žmonių ir patvirtino ankstesnius tyrimus – gyvenimo tikslą turintys žmonės mažiau rizikuoja prarasti atmintį ir ne taip kenčia nuo senatvinių ligų.

Dr. Boyle pasiūlė „rezervo“ konceptą, pasiskolintą iš fiziologijos. Anot jos, daugelis žmogaus kūno sistemų gali „išlaikyti“ tam tikrą žalos lygį, iki kol pradeda trikti jų veikla. Gali būti, kad gyvenimo tikslo egzistavimas padidina rezervą, kurį smegenys gali atlaikyti prieš pradėdamos silpti, gal net skatindamos kitus smegenų ryšius, kompensuojančius silpnėjimą.

Kuo didesnis tikslas, tuo daugiau „rezervo“. Dr. Boyle teigimu, tyrimo rezultatai yra tik pirmas žingsnis bandant suprasti, kodėl žmonės sensta skirtingai.

Tikslo turėjimas, sako ji, yra tai, ką galime pakeisti: „Žmonėms siūlome paklausti savęs: „Kokios gyvenimo pabaigos norėčiau? Kaip norėčiau, kad žmonės mane prisimintų?“ Ką jiems paliksiu?“

Žlugdantys veiksniai

J. Mekui tai niekada nebuvo problema. Bruklino lofte, kuriame jis gyvena su 33-ejų sūnumi Sebastianu, filmininkas pasakojo, kas motyvuoja jį toliau kurti meną. Ant sienos kabėjo ranka užrašyta „misija“, kurią jis sukūrė draugei dizainerei Agnes B.: „Toliau šok. Toliau dainuok. Išgerk ir per daug nesurimtėk.“

„Yra kažkas, kas stumia tave į priekį, – sako jis. – Tai tavo paties esmė. Tarkime, graikai sako: „Mūza įžengia į tave, kai gimsti, arba vėliau, ir tu neturi pasirinkimo. Ji tampa tavo dalimi.“

Jo rankos šiek tiek dreba, po akių operacijos jis pradėjo nešioti akinius, tačiau visais kitais atvejais – nepasiduoda savo amžiui. Kai 2005 m. po skyrybų su žmona Hollis Melton iš Soho rajono persikraustė į Brukliną, dar labiau pasinėrė į rašymą ir filmų kūrimą, nes mažiau laiko praleidžia filmų archyve Manhatane.

„Aš nejaučiu, kad dirbčiau, – prasitarė vieną dieną savo bute tvarkydamas kino kadrus projektui. – Tai tiesiog smagu. Kai augau tėvų ūkyje, negalvojome, kad dirbame. Tiesiog darėme tai, kas tą dieną turėjo būti padaryta: pasodinti bulves, pamelžti karves. Darbininko koncepcija atsirado, kai atėjo sovietai ir „suorganizavo“ darbininkus, staiga kiekvienas juo tapo.“

J. Mekas neatostogauja, nesiilsi savaitgaliais, jis atsikelia be tikslų ar nerimo ir pradeda dieną neturėdamas planų.

„Aš nereikalauju, – sako jis. – Neplanuoju. Geriausiai tai galiu apibūdinti – aš priverčiu angelus dirbti.“

Jis išvengė to, ką dr. Pillemeris nustatė kaip sekinančius veiksnius: fizinės ar protinės negalios, ekstremalaus skurdo ar laimės stygiaus.

58% Niujorke apklaustų 85-erių ir vyresnių žmonių teigia turintys judėjimo sunkumų, vienam iš penkių sutrikusi klausa, pusė apklaustųjų turi problemų gyvendami vieni, 19% gyvena skurdžiai.

Pasilinksminti senstant

J. Mekas prieš kelerius metus sumažino vartojamo alkoholio kiekį, tačiau vis dar mėgaujasi vynu su draugais. Išeidamas iš namų pasiima dešros ir duonos – jei praalktų, arba kad galėtų pasidalyti su draugais.

„Manau, kad jį linksmina paties senėjimas, – sako Kenas Jacobas, 82-erių filmų kūrėjas, besibičiuliaujantis su J. Meku nuo septintojo dešimtmečio. – Jis savo amžiaus neslepia, bet per dažnai dėvi skrybėlę. Nors vis tiek matyti, kad jis – senas žmogus.“

„Aš nesu introspektyvus, – prasitarė jis kartą. – Kilę iš kaimo žmonės neanalizuoja savęs. Aš savęs neanalizuoju, net jei filmuoju dienoraščio tipo video ar rašau.“

Nepublikuotoje 2005 m. poemoje J. Mekas atskleidžia savo požiūrį į senatvę: „Visą gyvenimą dirbau, kad tapčiau jaunas / Ne, neįtikinsite manęs pasenti /Aš numirsiu dvidešimt septynerių.“

Ilgo gyvenimo privalumas, geros kompanijos – taip pat, yra tas, kad daugelis jo daiktų dabar tapo gana vertingi.

J. Mekas į JAV atkeliavo 1949 m. tik su trimis krepšiais knygų ir vienu drabužių komplektu, tačiau nuolat ką nors kaupė. Sūnaus mokslus apmokėjo pardavęs penkis Andy Warholo filmo „My Hustler“ plakatus (po 10.000 USD už kiekvieną). Pastaruosius 8 m. gyvena už muziejui Vilniuje parduotus septintojo dešimtmečio „Fluxus“ artefaktus.

„Tačiau dabar jau pabaiga, – sako jis. – Tad viskas darosi sudėtinga. Žinau, kad Smithsoniano muziejus perka „Walden“ (pirmasis jo autobiografinis filmas) kopiją, to turėtų užtekti nuomai metams į priekį.“ Jo nuoma brangsta, nors padidėjusią sumą padeda padengti privatus fondas. Ir, sako, galiausiai vis tiek teks išsikraustyti.

Kol stebi angelai

„Nuo to laiko, kai nusileidau Niujorke, kažkaip pavyko išgyventi. Angelai mane stebi. Jei man nepavyks išsisukti, jie ras išeitį. Aš tik darau tai, ką darau, diena iš dienos“, – NT cituoja filmininką.

Jo angelai yra metaforiniai ir tiesioginiai. Jis tiki „alternatyviomis realybėmis“ su „angelais ir fėjomis“, o plačiau – jėgomis, derinančiomis grožį ir meną.

„Sąmoningai ar nesąmoningai aš pasirinkau, – sako jis. – Mano laikas yra limituotas, vietoj baisybių, kurių apsuptyje šiais laikais gyvename, pasirinkau meną ir grožį, nors labai neapibrėžti šie terminai. Jaučiu pareigą neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie darė viską, kad žmonija būtų gražesnė. Turiu tęsti mažus savo darbus.“

Žmones sendina atsiribojimas nuo šių jėgų.

„Entuziazmas jį skatina gyventi“, – sako 50-metis parodų kuratorius, „Boo-hooray“ galerijos savininkas Johanas Kugelbergas, publikavęs J. Meko kūrybą ir nuotraukas. J. Meką jis apibūdina kaip „anti Warholą, Obi-Van Kenobį, Warholo Dartą Veiderį (nuoroda į „Žvaigždžių karus“: Obi Van Kenobis – gerasis džedajus, o Dartas Veideris – pagrindinis blogiukas). Jis yra mano didvyris, nes niekad nepasiduoda tamsai. Ir aš nepasiduosiu, vien dėl Jono.“

O kol kas J. Mekas apsupa save jaunesniais žmonėmis ir menu. Vieną spalio dieną jis entuziastingai pasakojo apie skaitmeninę parodą, kuriai buvo panaudotos tokios naujos technologijos, kad jis net negalėjo pasakyti, ar paroda buvo bloga. ar gera, tai menas ar nemenas, bet suprato, kad niekad neįvaldys šių technologijų. Tai jo nenuliūdino, priešingai, – jaudino.

„Mes – daugelio dalykų pradinės stadijos“, – sakė jis.

1974-ųjų esė „On Happiness“, J. Mekas medituoja ties lėkšte su vynuogėmis, kuri – tarsi jo gyvenimo santrauka.

„Ši lėkštė yra mano Rojus, – rašė jis. – Aš nieko daugiau nenoriu – jokio namo kaime, jokios mašinos, jokios sodybos, jokio gyvybės draudimo, jokių turtų. Valgyti savo vynuoges ir mėgautis jomis – nieko daugiau nenoriu. Tai yra laimė, tai daro mane laimingą.“

FOTOGALERIJA: Filmų kūrėjas – Jonas Mekas (10)

Jonas Mekas, lietuvių kilmės filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, rašytojas, vienas svarbiausių Amerikos avangardinio kino pradininkų ir kūrėjų, gyvenantis ir dirbantis Jungtinėse Valstijose. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Jonas Mekas, lietuvių kilmės filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, rašytojas, vienas svarbiausių Amerikos avangardinio kino pradininkų ir kūrėjų, gyvenantis ir dirbantis Jungtinėse Valstijose.

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Parengė Marija Laurinavičiūtė