Jonas Palionis. Keletas pastabų apie lietuvių tarmes ir joms skirtus metus

Baigėsi 2013-ieji metai, skirti mūsų gyvosios kalbos atšakoms, tarmėms, prisiminti. Per radiją, televiziją buvo šiek tiek tarmiškai pašnekama, padeklamuojama, padainuojama. Tai gražu ir prasminga, nes amžių būvyje susidariusios mūsų tarmės, patarmės, šnektos bei pašnektės dabar, kaip ir viskas, nepaprastai greit kinta, nyksta. Nenoriu būti pranašas, bet manau, kad lietuvių lūpose po kelių dešimtmečių retai kada suskambės tarmiškas žodis ar posakis.

Pereitais metais per radiją ar televiziją būdavo neretai kartojamas teiginys: „Lietuvių kalboje yra dvi tarmės, penkiolika patarmių ir per 100 šnektų.“ Dėl tokio tarmių, ypač patarmių, kiekio ir jų pavadinimų mūsų kalbininkai nėra vienodos nuomonės. Tai priklauso tiek nuo susidariusios tradicijos, tiek ypač nuo to, kokios kalbinės ypatybės imamos tarmių, patarmių ar šnektų išskyrimo pagrindu tam tikroje teritorijoje.

Nesileisdamas į smulkesnį tų dalykų aiškinimą (tai kvalifikuotai yra padaryta Kazio Morkūno „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“), norėčiau pasakyti keletą pastabų.

Gerai, kad kultūrinio bei meninio pobūdžio renginiuose (pvz., per Lietuvos radijo ir televizijos laidas) būdavo paskaitoma ar padeklamuojama tarmiškų tekstų, įterpiama tarmiškų dialogų. Tačiau norint sudaryti aiškesnį tam tikros tarmės ar patarmės, šnektos vaizdą ir išryškinti jų būdingesnes skirtybes nuo bendrinės kalbos, praverstų bent vienoje vidurinių mokyklų aukštesnėje klasėje įvesti atskirą gimtosios tarmės pamoką, kurioje moksleiviai būtų supažindinami su lietuvių tarmėmis, pasikalbama apie jų tėvų bei senelių tarmę. Galbūt įdomu būtų jiems duoti lengvų paprasta rašyba mokytojo užrašytų tarminių tekstelių išversti į bendrinę kalbą ar pasiklausyti fonograminių įrašų (jeigu tokių būtų galima gauti iš mokslinių įstaigų). Per tokią pamoką moksleiviai galėtų būti supažindinami su lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, ribojantis ne tiktai pagrindinėmis tarmėmis, bet paminint ir patarmes, apie kurias tarmių metais, rodos, nebuvo detaliau kalbama.

Dėl pagrindinių, stambiausių –­ aukštaičių ir žemaičių – tarmių išskyrimo ir pavadinimų niekam nekyla abejonių. Toks skirstymas ir tokie pavadinimai lietuvių kalbos moksle įsigalėjo po žymaus baltisto (ir indoeuropeisto) Augusto Šleicherio gramatikos („Litausche Gramatik“, 1856) pasirodymo. Jų laikėsi Kazimieras Jaunius, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Antanas Salys, jų laikomasi ir mūsų dienomis.

Tačiau gerokai įvairuojama pagrindines tarmes klasifikuojant patarmėmis ir suteikiant joms pavadinimus. Mat klasifikuotojai jas išskirdami laikėsi (kartais ir dabar tebesilaiko) nevienodų principų. Pavyzdžiui, A. Baranauskas išskyrė 11 patarmių, tarp jų vien tik rytų aukštaičių – šešias. K. Jaunius ir aukštaičių, ir žemaičių tarmėse išskyrė po tris patarmes. Aukštaičių tarmėje –­ vakariečius, viduriečius ir rytiečius, žemaičių – pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių. Šitokią K. Jauniaus klasifikaciją vėliau tikslino K. Būga ir ypač detaliai A. Salys, kuris smulkiau suskirstė kai kurias patarmes ir vietoj teritorinio jų pavadinimo daugeliu atveju įvedė vietinių žmonių vartotus pavadinimus.

Sališkasis lietuvių kalbos patarmių klasifikacijos ir nominacijos variantas buvo pateiktas prieškariu skaitytame Kauno Vytauto Didžiojo universitete „Lietuvių kalbos tarmių“ kurse. Šio kurso santraukoje, kuri hektografu išspausdinta 1946 m. Tiubingene (Vokietijoje), buvo pakartotas prieškarinis klasifikacijos variantas. Jo laikytasi ir pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais (pvz., 1948 m. „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“). Tačiau 1966 m. kai kurie mūsų kalbininkai (Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius) ėmė tvirtinti, kad jauniškoji ir sališkoji lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, tapusi tradicine, „nebeatitinka šių dienų mokslo lygio. Neatitinka ji ir mokomojo darbo praktikos reikalavimų“ (žr. A. Girdenio, Z. Zinkevičiaus straipsnį „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“, Kalbotyra XIV, Vilnius, 1966, p. 139–147).

Nesileisdamas į detalesnę tokio nei­giamo tradicinės klasifikacijos vertinimo analizę, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ta naujoji, sovietmečiu parengtoji klasifikacija taip pat nėra nepriekaištinga. Tiesa, ji nuosekliau paremta teritoriniu (geografiniu) principu, bet ignoruoja kai kurioms tarmėms būdingas esmines fonetines bei fonologines skirtybes. Ypač ignoravimas ryškus afrikatų č, dž vartojimo atveju: juo likviduojama dzūkų tarmė (patarmė), užimanti didelę teritoriją. Ji naujojoje klasifikacijoje priskiriama prie neapibrėžtos Pietų Lietuvos tarmių grupės ir taip atsisakoma net jos autentiško pavadinimo. Dažnas, ypač senosios ir viduriniosios kartos, Lietuvos žmogus klausia: „Tai ką – jau dingo dzūkų tarmė?“ Antra vertus, neretai pasitaiko, kad kalbėtojas (radijo, televizijos laidų vedėjas ar pašnekovas) dzūkų tarmei priskiria visai nedzūkiškas teritorijas, pvz., plačią teritoriją nuo Alytaus šilelio, kuris paprastai laikomas šiaurine dzūkų riba, ligi Birštono miestelio (priskiriant Punios, Nemajūnų parapijas, visą Nemuno kilpą ir kt. vietas). Šitokių netikslumų atsiranda kaip tik dėl naujosios klasifikacijos autorių priimto nepagrįsto principo ignoruoti tarmių bei patarmių esmines priebalsių skirtybes.

Be dzūkų, naujojoje klasifikacijoje likviduota ir vidurio aukštaičių patarmė, kuri įjungta į labai išplėstos Kauno tarmės teritoriją. Vidurio aukštaičių patarmę, kaip pereiginę tarp rytų ir vakarų aukštaičių, buvo išskyręs dar K. Jaunius, vėliau jos teritorines ribas nustatė A. Salys, kuriam pritarė prieškario ir pokario kalbininkų dauguma (tarp jų Juozas Senkus, Jonas Kazlauskas ir kt.).

Ši patarmė yra įdomus savotiškas įspraudas, pasižymintis dideliu kalbinių bendrybių su minėtomis kaimyninėmis tarmėmis įvairumu. Pavyzdžiui, dvibalsiai am, em, an, en joje tariami kaip vakarų aukštaičių (kam̃pas, pémpė, lángas, keñčia), o priebalsis l prieš e, ė balsius tariamas kietai, kaip rytų aukštaičių ir dzūkų (pvz., łaisti –­ „leisti“, łasa – „lesa“, łεkti – „lėkti“, gėłε –­ „gėlė“).

Dzūkų ir vidurio aukštaičių patarmių neišskyrimas naujosios klasifikacijos kūrėjų motyvuojamas tuo, kad klasifikuojant lietuvių tarmes esą netikslinga paisyti priebalsių skirtybių, o svarbiausia – žiūrėti balsių ir kirčiavimo ypatybių. Toks principas, man rodos, yra per siauras, nes, pavyzdžiui, dzūkų tarmės atveju ignoruojamas jos esminis skiriamasis požymis.

Naujojoje klasifikacijoje atsisakyta ir daugelio tradicinei būdingų patarmių pavadinimų, tarp jų ne tik kalbininkų, bet ir pačių patarmės vartotojų sukurtų, atspindinčių būdingiausias jos ypatybes. Pavyzdžiui, naujojoje klasifikacijoje vietoj K. Būgos pavadintų pagal dvibalsio uo tarimą žemaičių patarmių dūnininkais, dounininkais ir donininkais įvesti pietų, šiaurės ir vakarų žemaičių terminai. A. Salio klasifikacijoje (sekant K. Būga) rytų aukštaičių stambesnės patarmės (pagal žodį pantis) pavadintos pantininkais, pontininkais ir puntininkais, o naujojoje klasifikacijoje, remiantis geografiniu principu, išskirti panevėžiškiai, širvintiškiai, anykštėnai, kupiškėnai ir vilniškiai (dingo taip pat jo vartoti rotininkų, žadininkų pavadinimai). Iš vakarų aukštaičių patarmės pašalinti kapsų ir zanavykų šnektų pavadinimai, paimti iš žmonių šnekamosios kalbos.

Nors teritorinis (geografinis) prin­cipas iš esmės nėra klaidingas, nes tarmės yra teritoriniai kalbos vienetai, tačiau tam tikrais atvejais jis neparankus, ypač mokymo bei informacijos tikslams. Kai kalbama apie vakarų, šiaurės, pietų žemaičius ar aukštaičius, tai moksleiviui ar šiaip žmogui sunku įsivaizduoti patarmės teritoriją, ir tokie terminai neteikia kalbinės informacijos. Be to, kaip yra pažymėjęs A. Salys, neretu atveju geografinio principo taikymas tarmių klasifikacijoje gali būti net klaidinantis. Jis yra nurodęs: „vilniškių rytų aukštaičių pavadinimas visai netinka, nes ruožu, kurį iš kraštų apriboja Trãkai, Rū̃diškės, Valkiniñkai, Šal̃čininkai, Dievẽniškės, Gervė́čiai, Strūnáitis, Armónys, Nemenčìnė (faktiškai salelė), Pabéržė, Máišiagala, dėl sugudėjimo bei sulenkėjimo visai neturime duomenų. Čia galėtų tikti nebent Švenčioniškių pavadinimas“ (A. Salys, Raštai IV, Roma 1992, p. 296). Nors pastaraisiais dešimtmečiais vadinamosios vilniškių tarmės duomenų jau nemažai sukaupta, tačiau jos lokalizacija ir dabar dar tiksliau neapibrėžta ir labai išplėsta.

Naujojoje klasifikacijoje nuskriausti ir vakarų aukštaičiai, kurių smulkesni teritoriniai vienetai – kapsai ir zanavykai taip pat dingo, labai išplėtus kauniškių tarmės ribas.

Apskritai naujosios klasifikacijos autoriams, kaip yra pažymėjęs A. Salys, „nevisai tikslu užsispirti tarmes ir šnektas vadinti tik pagal miestus ir šiaip didesnes vietoves. Tokia vartosena praktikoje gali net klaidinti“ (ten pat). Ir iš tikrųjų ar reikalinga atsisakyti tradicinėje klasifikacijoje vartotų, ypač pačių tarmės atstovų sukurtų, terminų. Praktiniu atžvilgiu vietovardiškas patarmių ir šnektų vadinimas yra painesnis, nes dėl dažno tam tikrų fonetinių ir morfologinių reiškinių susipynimo kaimyninėse teritorijose sunku nustatyti atskirų tarminių vienetų (ypač šnektų) ribas. Galbūt dėl to viešoje informacijoje tarmių metais ir nebuvo pateikiami patarmių pavadinimai, nors paprastam klausytojui būtų įdomu juos žinoti. Čia, matyt, lėmė didelis jų skaičius, o gal ir naujosios klasifikacijos sudėtingumas, joje vartojamų kai kurių terminų reikšmės lingvistinis neskaidrumas ir pan.

Pagal tradicinę K. Jauniaus ir A. Salio klasifikaciją, kuri, man rodos, yra paprastesnė, skiriamos tik 7 patarmės: 3 žemaičių (minėti dūnininkai, dounininkai ir donininkai) ir 4 aukštaičių (rytų, vakarų, vidurio aukštaičiai ir dzūkai). Kai minima 15 patarmių, matyt, jomis laikomos ir kai kurios šnektos: gal kapsai, zanavykai vakarų aukštaičių patarmėje, rotininkai, žadininkai rytų aukštaičių patarmėje ir kt. Jeigu minėtas 15-os patarmių skaičius gali būti pateisinamas moksliniuose dialektologų darbuose, tai nespecialistui skirtose radijo ir televizijos laidose jis aiškiai per didelis, sunkiau išlaikomas atmintyje. Juoba kad tik geografiniu principu paremti pavadinimai neteikia jokios kalbinės informacijos.

Taigi norint, kad mūsų tautos žmonės ilgiau išlaikytų atmintyje dėl susidariusių istorinių aplinkybių sparčiai nykstančių tarmių vaizdą, reikia kuo paprasčiau, bet išsamiau kalbėti apie unikalią lietuvių kalbos tarminę įvairovę, iškelti aikštėn būdingiausias patarmių ypatybes. O tam tikslui, man rodos, geresnė yra ankstesnioji, tradicinė K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacija, prigijusi platesniuose visuomenės sluoksniuose. Smulkesniuosius tarminius vienetus (šnektas ir pašnektes), be abejo, tikslinga išskirti ir vadinti pagal gyvenamąją vietovę, t. y. taip, kaip elgiamasi visose tarmių klasifikacijose (pvz., anykštėnų, veliuoniškių ir kt. šnektos).
Šaltinis čia