Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Nors gyvenimas atseikėjo septynis dešimtmečius, vakarais užgula nuovargis, priblėsta kūrybinė energija, akys nebepriima teksto, to vienintelio per daugelį metų darbo šaltinio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Jono Strielkūno kalba ir prisiminimai linksmi, gyvi. O jų tiek daug – atmintin įstrigusių skambių posakių, smagių ir nelabai džiugių nutikimų. Visas šis turtas, kaip ir daugybė apdovanojimų bei premijų (viena svariausių – Poezijos pavasario laureatas 1991 m., o naujausioji – literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradicinė Julijono Lindės-Dobilo premija), kurių skaičių jau pametė net pats poetas, yra tik priedas prie to, kas svarbiausia, – ant stalo gulinčio viso kūrybinio laikotarpio eilėraščių rinktinės dvitomio, sudaryto iš dvylikos poezijos knygų.

Grįžo kaip pranašas

Kaip ir daugeliui rašytojų bei poetų, Jonui Strielkūnui teko paaštrinti plunksną periodinėje spaudoje. Rimtas respublikinis leidinys „Literatūra ir menas“ dar laukė ateityje, o kol kas teko padirbėti jaunystės laikų Biržų rajoniniame laikraštyje. Tačiau kai Jonas sugalvojo nuvažiuoti į Vabalninką ir aprašyti Žolinę, tuoj pat buvo išmestas iš redakcijos už apolitiškumą.

„Vėliau buvo dar didesnių nesąmonių, kai uždraudė spausdinti mano kūrybą Biržų spaudoje. Tada jau gyvenau Panevėžyje ir parašiau eilėraštį apie emigrantų gyvenimą, kuriame buvo tokie žodžiai: „O tenai, Lietuvoje, žydi svėrės, gražios gėlės, ne tavo, ne mano.“ Eilėraščio idėja – Amerikoje gyvenantys lietuviai ilgisi net gimtinės svėrių. Vienas partijos sekretorius suprato visai kitaip, atseit, aš šmeižiu tikrovę – „tarybiniame kolūkyje tik piktžolės auga“, – juokiasi poetas ir prisimena istorijos tęsinį. Daug vėliau, kai J. Strielkūnas už knygą „Varpo kėlimas“ gavo respublikinę premiją ir atvažiavo į Biržus, visi sekretoriai pripažintam poetui ranką spaudė, dovanomis apipylė. Buvęs kolega Petras Skodžius kandžiai konstatavo: „Joną išvijome, o dabar kaip pranašą priimame.“

Gabumų turite. Rašykite toliau…

Poetas dar buvo Vabalninko vidurinės mokyklos moksleivis, kai jo  eilėraščius pradėjo publikuoti rajoninis laikraštis: „Paskambino iš redakcijos į mokyklos raštinę ir paprašė mane pakviesti. O aš nežinojau, net kaip į ranką paimti ragelį – nebuvau kalbėjęs telefonu.“

Kartais jis eilėraščių nusiųsdavo į „Jaunimo gretas“, kur dirbo Vytautė Žilinskaitė. Ji parašydavo atsakymą: „Gabumų turite. Rašykite toliau, kol kas nespausdinsime.“ „Kai vėliau jai tai priminiau, negalėjo patikėti, kad taip rašė“, – juokiasi poetas. Respublikinėje spaudoje eilėraščiai pasirodė 1958 m.

„Gyvus“ rašytojus pirmą kartą J. Strielkūnas pamatė Vabalninke, kai atvažiavo Eugenijus Matuzevičius, Juozas Baltušis, Vytautas Rimkevičius ir kiti: „Jie atrodė kaip dievai. Tuomet E. Matuzevičius pajuokavo: „Jei nebūtų B. Sruogos, galėtum būti Vabalninko klasikas.“

Vargas dėl partijos

J. Strielkūnas užaugo vienkiemyje tarp miškų, tėvas buvo paprastas kolūkietis, bet šviesus žmogus, išmokė vaiką nuo mažens skaityti: „Kiek save prisimenu, vis su knyga rankose. Dar mokyklos nelankiau, o jau mokėjau skaityti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai.“

Jo tėvas A. Smetonos laikais priklausė Lietuvos katalikų jaunimo sąjungai „Pavasaris“: „Kai pirmą kartą pamačiau užrašytą sutrumpinimą LKJS – nustebęs pamaniau, jog tai komjaunimas. Žurnalo „Pavasaris“ komplektų buvo mūsų namuose, bet pokario metu, kai prasidėjo stribų kratos, tėvai žurnalus sunaikino.“

Vienu metu J. Strielkūnas dirbo Panevėžio naftos bazės buhalterijoje: „Vytautas Petkevičius buvo įsitikinęs, ir kažkodėl tai nuolat tvirtino, kad dirbau degalinėje. Jeigu mane ten ir matė, nebūtų galėjęs atpažinti, juk buvau visai nežinomas žmogus… Naftos bazėje turėjau problemų dėl politinių žaidimų. Vilniuje naftininkų valdžia, kurią sudarė rusai, nuolat priekaištavo: „Kaipgi taip, visur yra komunistinio darbo brigados, o pas jus nesuburta.“ Kartą pasakiau: „Ir nebus, nes nėra raštingų žmonių.“ Ak, kaip supyko ant manęs. Numojau ranka ir išėjau iš darbo, atvažiavau į Vilnių.“ Bet vargas dėl partijos dar buvo prieš akis…

Karjeros lubos

Vladas Šimkus nuvedė poetą pas Vacį Reimerį, kuris tuo metu buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktorius. Jam buvo pasiūlytas laisvas korektoriaus etatas, kuris prieš tai priklausė Juditai Vaičiūnaitei. Nelabai norėjo priimti poeto, atseit išsiblaškęs, klaidų nepastebės. Sutarė, kad padirbės bandomąjį laikotarpį. Pradėjęs nuo korektūros skaitymo, vėliau J. Strielkūnas perėjo į Eugenijaus Matuzevičiaus vadovaujamą grožinės literatūros skyrių. Reikėjo versti tadžikų ar kitų „broliškų“ respublikų poetų eiles, kartais visišką šlamštą: „Kai taip sakydavau Eugenijui, jis nusijuokdavo: „O tu versk ir pagerink.“ Taip ir dariau, kad nors kiek žmogiškiau atrodytų.“

Kai E. Matuzevičius išėjo į užtarnautą poilsį, J. Strielkūnas užėmė skyriaus vadovo poreigas: „Toliau kilti karjeros laiptais negalėjau, nes nebuvau partinis. Nuolat buvau raginamas stoti į partiją ir neapsikentęs išėjau iš redakcijos. Man pasiūlė darbo leidykla, kuri atkreipė dėmesį, kad sugebu gerai versti. Gavau didelį užsakymą – išversti Nikolajaus Nekrasovo poemą „Kam Rusioje gyventi gera“. Kai vėliau su poetais nuvažiavau į Ukrainą, mane juokais pristatė kaip lietuvių poetą, kuris žino, kam Rusijoje gyventi gera…“

J. Strielkūnas vertė iš rusų, anglų, rumunų ir kitų kalbų, sudarė latvių, moldavų poezijos antologijas. Išvertė Afanasijaus Feto, Fiodoro Tiutčevo, Janio Rainio ir kitų poetų eilių.

Pažintis su būsima žmona – Pauliaus Širvio bute

Netoli Kalvarijų turgaus, bute, kurį „davė“ Rašytojų sąjunga, J. Strielkūnas su žmona Janina gyvena jau apie 30 metų. Gyvenimo pradžia buvo daug kuklesnė – kai gyveno Lazdynuose, turėjo tik lovą ir žurnalinį staliuką, iš lauko teko atsinešti plytų, kad turėtų ant ko atsisėsti per įkurtuves. Bet tokia padėtis truko neilgai: už „Literatūrai ir menui“ verstos Federiko Garsijos Lorkos biografijos honorarą sutuoktiniai nusipirko baldus. „Dabar jauniems literatams sudėtinga. Mano sūnus Rimvydas bankui paskolą moka už butą. Vien iš vertimų ir savo kūrybos nepragyvensi, tenka ieškoti kitų uždarbio šaltinių. Koks nors televizijos žaidimų vedėjas per vieną vakarą uždirba daugiau, nei aš gavau už du poezijos rinktinės tomus. Mes niekada daug pinigų negaudavome, bet nelabai ir verkdavome – pragyventi galėjom. Dabar visai kas kita“, – apgailestauja poetas.

Su būsima žmona J. Strielkūnas susipažino gyvendamas bute pas Paulių Širvį. Jis buvo geraširdis, padėdavo jauniems poetams, pakvietė apsigyventi ir Joną. Netrukus P. Širvys išplaukė į jūrą, o bute su bendra virtuve kitame kambaryje gyveno Janina, kuri mokėsi medicinos mokykloje. Taip ir susipažino virtuvėje arbatą gerdami…

Dabar jau neliko to mielio „kaimiško“ Vilniaus. Nepatinka poetui dangoraižiai, ypač tas „juodas prokuratūros pastatas“, kuris matyti pro namų langus…

Laiko konjuktūra

Laikai keičiasi, keisdami ne tik miesto veidą, bet ir skaitytojų poreikius bei skonį. J. Strielkūnas prisimena, kaip per Druskininkų „Poezijos rudenį“, kur irgi yra gavęs premiją, tradiciškai apdovanojamas ir jaunas poetas. Sunku būdavo išrinkti geriausią, nes rašymas toks įmantrus, jog nieko nesuprasi. Net S. Geda, kuris pats buvo labai modernus, skaitydavo, skaitydavo ir stebėdavosi – ką jie čia rašo, matyt, ir patys nežino…

Sudarydamas poezijos rinktinės „Lyrika“ dvitomį, J. Strielkūnas įdėjo daug senų jaunystės laikų eilėraščių: „Nors jie gal ir silpnesni literatūrine prasme, bet man vis tiek mieli. Eilėraščiai sudėti chronologine tvarka iš visų laikotarpių. Mažinau rinktinės apimtį kiek įmanoma, bet vis tiek susidarė dvi storos knygos.“

O nauji eilėraščiai gimsta sunkiai: „Kuo toliau, tuo sunkiau rašyti. Anksčiau rašydavau labai daug, net naktimis – kai nuomojau kambarį, laukdavau, kol užmigs buto šeimininkai. Jaunam tai buvo normalu“, – prisimena J. Strielkūnas.

Bus ar ne naujų eilėraščių, vertų apdovanojimų, kaip nutiko garsiajam „Lietuva“, už kurį paskirta S. Nėries kolūkio premija, skaitytojams visai nesvarbu, nes jų širdyse gyvena tekstai, kurie jau sukurti. Net prie kapų deklamuodavo „Nerašykit mano vardo, žmonės, parašykit, žmonės: Lietuva“…

Tai prisiminęs J. Strielkūnas vėl linksmai cituoja neužmirštamas frazes: „Buvau ką tik išleidęs antrą knygą „Vėjas rugiuos“ (1971 m.), kurioje išspausdintas eilėraštis „Lietuva“. Kai mane sveikino ir ant rankų į viršų mėtė, rusų poetas Davidas Samoilovas pasakė: „Toks jaunas, o jau visiems ant galvų lipa“…

Yra ir kitų, pasak poeto, „madingų“ jo eilėraščių, kurie įsirėžia žmonėms į atmintį, tampa mėgstami ir mylimi. Kadaise toks buvo „Aš namų neturiu, aš nemoku dainų“, o pastaruoju metu per susitikimus su skaitytojais poetas vis prašomas padeklamuoti „To neturi jauni“.

Poetas, stengdamasis rašyti už visus, kurie nieko neparašė, už savo protėvius, kurie buvo neraštingi, praėjus daugeliui metų nesitiki, kad jį skaitys, bet vieną kitą eilėraštį į antologiją įdės. Užmaršties nebus, kai „mūsų dvasios gyvens inkiluos“  (eilėraštis „Paukščių dangus“).

Parengė Rita Šemelytė

Šaltinis čia