Josifas Brodskis. Paskaita, gavus Nobelio premiją

1987 m. poetui Josifui Brodskiui „už visapusišką autorystę, alsuojančią minties aiškumu ir poetiniu intensyvumu“, buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Skelbiame poeto kalbą, pasakytą per premijos įteikimo ceremoniją. Tekstas publikuotas 1999 m. Tomo Venclovos ir Larisos Lempertienės sudarytoje knygoje „Josif Brodskij. Poetas ir proza“ (išleido „Baltos lankos“ ). Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis.

I

Asmeniui – privačiam ir šiam privatumui visą gyvenimą teikusiam pirmenybę kokio nors visuomeninio vaidmens atžvilgiu, žmogui, šios pirmenybės dėka nukeliavusiam gana toli ir būtent nuo tėvynės, nes geriau būti paskutiniu nevykėliu demokratijoje nei kankiniu ar minčių viešpačiu despotijoje, staiga atsidurti šioje tribūnoje — didis nejaukumas ir išbandymas.

Šis pojūtis sustiprėja ne tiek galvojant apie tuos, kurie čia stovėjo prieš mane, kiek prisimenant tuos, kuriuos ši garbė aplenkė, kas negalėjo, kaip sakoma, kreiptis urbi et orbi iš šios tribūnos, ir kurių bendras tylėjimas tarsi ieško ir neranda atgarsio jumyse.

Vienintelis dalykas, kuris atsidūrus tokioje padėtyje gali kelti nerimą, yra paprastas suvokimas, kad visų pirma dėl stilistinių priežasčių rašytojas negali kalbėti kito rašytojo vardu, ypač – poetas už kitą poetą; jeigu šioje tribūnoje būtų atsidūrę Osipas Mandeištamas, Marina Cvetajeva, Robertas Frostas, Anna Achmatava, W. H. Audenas, jie nejučiomis būtų kalbėję būtent patys už save ir tikriausiai būtų jautęsi šiek tiek nejaukiai.

Šie šešėliai mane glumina nuolatos, glumina mane jie ir šiandien. Bet kokiu atveju jie neskatina manęs gražbyliauti. Geriausiomis akimirkomis aš pats sau atrodau esąs tarsi suma – bet visados mažesnė, nei bet kuris iš jų atskirai. Nes būti už juos geresniam popieriuje neįmanoma; neįmanoma būti už juos geresniam gyvenime, ir būtent gyvenimai, kad ir kokie tragiški ir skaudūs būtų, verčia mane dažnai – matyt, dažniau nei derėtų – apgailestauti dėl laiko tėkmės. Jeigu pomirtinis pasaulis egzistuoja – o nesuteikti jiems amžinojo gyvenimo galimybės aš negaliu lygiai taip pat, kaip ir užmiršti apie jų egzistavimą šiame gyvenime, – jeigu anas pasaulis egzistuoja, tai jie, tikiuosi, atleis man už kokybę to, ką rengiuosi pasakyti: pagaliau mūsų profesija vertinama ne pagal elgesį tribūnoje.

Aš paminėjau tik penkis – tuos, kurių kūryba ir likimai man brangūs vien jau dėl to, kad jeigu jų nebūtų, kaip žmogus ir kaip rašytojas aš būčiau mažai ko vertas: galiausiai aš nestovėčiau šiandien čia. Jų, šių šešėlių – geriau: šviesos šaltinių? žibintų? žvaigždžių? – buvo, be abejo, daugiau nei penketas, ir kiekvienas iš jų gali pasmerkti absoliučiai nebylystei. Jų daug kiekvieno sąmoningo literato gyvenime: mano atveju šis skaičius padvigubėja tų dviejų kultūrų, kurioms aš likimo valia priklausau, dėka. Nepalengvina užduoties taip pat ir mintis apie bendraamžius ir abiejų šių kultūrų plunksnos brolius, apie poetus ir prozininkus, kurių sugebėjimus vertinu labiau nei savuosius ir kurie, atsidūrę šioje tribūnoje, jau seniai būtų ėmę kalbėti apie esmę, nes jie turi daugiau ką pasakyti pasauliui nei aš.

Tad leisiu sau keletą pastebėjimų – ko gero, nesklandžių, padrikų ir galinčių jus trikdyti nerišlumu. Vis dėlto laikas, skirtas man susikaupti, ir pati mano profesija, tikiuosi, bent jau šiek tiek apsaugos mane nuo priekaištų dėl chaotiškumo. Mano profesijos žmonės retai pretenduoja sistemingai mąstyti; blogiausiu atveju jie pretenduoja į sistemą, bet ir tai, kaip įprasta, būna pasiskolinta: iš aplinkos, iš visuomeninės santvarkos, iš filosofijos studijų brendimo amžiuje. Niekas menininko negali įtikinti atsitiktinumu priemonių, kuriomis jis naudojasi vieno ar kito – net ir nuolatinio – tikslo siekdamas, labiau nei pats kūrybinis procesas, kūrimo procesas. Eilės, Achmatovos žodžiais tariant, tikrai auga iš šiukšlių; prozos ištakos – ne ką tauresnės.

II

Jeigu menas ko nors ir moko (o menininką –pirmiausia), tai būtent žmogaus egzistavimo privatumo. Būdamas senesnė – ir labiau tiesioginė – privataus verslo forma, jis sąmoningai ar nesąmoningai skatina žmogaus individualumo, unikalumo, atskirumo pojūtį, – iš visuomeninio gyvulio paversdamas jj asmenybe. Daug kuo galima pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimais, mylimąja – bet ne, tarkime, Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu. Meno kūriniai, ypač literatūra ir būtent eilėraštis kreipiasi į žmogų tete-a-tete, užmezga su juo tiesioginius santykius, be tarpininkų. Dėl to ir nemėgsta apskritai meno, ypač literatūros ir būtent poezijos visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai;istorinės būtinybės skelbėjai. Nes ten, kur lankėsi menas, kur buvo perskaitytas eilėraštis, vietoj laukiamos santarvės ir vienybės jie randa abejingumą ir nesutarimus, vietoj ryžto veikti – nedėmesingumą ir bodėjimąsi. Kitaip tariant, į nuliukus, kuriais visuotinės gerovės rėmėjai ir masių viešpačiai taikosi manipuliuoti, menas įrašo „tašką, tašką ir kablelį su minusu“, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu.

Didysis Baratynskis, kalbėdamas apie savo Mūzą, charakterizavo ją kaip turinčią „nevisuotinės išraiškos veidą“. Šios nevisuotinės išraiškos įgijimas, matyt, ir yra individualaus egzistavimo prasmė, nes šiam nevisuotinumui mes esame paruošti tarsi jau genetiškai. Nesvarbu, žmogus yra rašytojas ar skaitytojas, jo užduotis pirmiausia nugyventi savo paties, o ne primestą ar nurodytą iš šalies, net ir labai tauriai atrodantį gyvenimą. Nes kiekvienam iš mūsų jis vienintelis, ir mes gerai žinome, kuo visa tai baigiasi.

Būtų apmaudu išeikvoti šią vienintelę galimybę kartojant svetimą išvaizdą, svetimą patirti, tautologijai – dar apmaudžiau, kad istorinės būtinybės skelbėjai, kurių sukurstytas žmogus su šia tautologija pasirengęs taikstytis, į karstą su juo nesiguls ir ačiū ne pasakys.

Kalba ir, manyčiau, literatūra – senesni, neišvengiami ir patvaresni dalykai nei bet kuri visuomenės santvarkos forma. Apmaudas, ironija arba abejingumas, vaizduojami literatūros, ir dažniausiai valstybės atžvilgiu, yra iš esmės reakcija pastovaus, tiksliau pasakius – amžino į tai, kas laikina, ribota. Bent jau nuo tada, kai valstybė leidžia sau kištis į literatūros reikalus, literatūra turi teisę kištis į valstybės reikalus. Politinė sistema, visuomenės santvarkos forma, kaip ir bet kokia sisterna apskritai, yra, anot apibrėžimo, praėjusio laiko forma, mėginanti primesti save esamajam (o dažnai ir būsimajam) laikui, ir žmogus, kurio profesija – kalba – paskutinis, galintis leisti sau tai užmiršti. Tikrasis pavojus rašytojui yra ne galimybė būti persekiojamam valstybės, o galimybė būti užhipnotizuotam jos, valstybės, monstriškų arba besikeičiančių į gera – bet visados laikinų – bruožų.

Valstybės filosofija, jos etika, nekalbant apie jos estetiką, visados „vakar“; kalba, literatūra – visados „šiandien“ ir dažnai, ypač vienokios ar kitokios politinės sistemos ortodoksalumo atveju – net ir „rytoj“. Vienas literatūros nuopelnų ir yra tas, kad ji padeda žmogui patikslinti savo egzistavimo laiką, išskirti save ir pirmtakų, ir bendraamžių minioje, išvengti tautologijos, t.y. lemties, dar žinomos garbingu „istorijos aukos“ vardu. Menas apskritai ir literatūra konkrečiai tuo ir nuostabi, tuo ir skiriasi nuo gyvenimo, kad visados vengia kartoti. Kasdieniame gyvenime jūs galite pasakoti tą patį anekdotą triskart ir prajuokinę tapti draugijos siela. Mene panaši elgesio forma vadinama „kliše“. Menas yra pabūklas be atošliaužos, ir jo raidą nulemia ne menininko individualybė, bet pačios medžiagos dinamika ir logika, ankstesniųjų priemonių likimas, reikalaujantis (arba siūlantis) kiekvieną sykį kokybiškai naują estetinį sprendimą. Turintis savo geneologiją, dinamiką, logiką ir ateitį menas ne sinonimiškas, o, geriausiu atveju, paralelus su istorija ir jo egzistavimo būdas yra kiekvieną sykį sukuriama nauja estetinė realybė. Štai kodėl jis dažnai atsiduria „progreso priešakyje“, priešaky istorijos, kurios pagrindinis instrumentas yra – ar nereikėtų mums patikslinti Marxo? – būtent klišė.

Dabar nepaprastai paplitusi nuomonė, kad rašytojas, ypač poetas, savo kūriniuose privalo vartoti gatvės kalbą, minios kalbą. Šios nuomonės tariamas demokratiškumas ir praktinė nauda rašytojui yra pliauškalai, bandymas padaryti meną, šiuo atveju – literatūrą pavaldžią istorijai. Tik jeigu mes nusprendėme, kad „sapiensui“ gana vystytis, literatūra gali kalbėti liaudies kalba. Bet kokia nauja estetinė realybė patikslina žmogaus etinę realybę. Nes estetika – etikos motina; sąvokos „gerai“ ir „blogai“ – visų pirma estetinės sąvokos, ankstesnės už „gėrio“ ir „blogio“ kategorijas. Etikoje „ne viskas leistina“ būtent todėl, kad „ne viskas leistina“ estetikoje, todėl, kad spalvų spektras ribotas. Kvailutis kūdikis, su verksmu atstumiantis nepažįstamąjį arba, atvirkščiai, prie jo besišliejantis, atstumia arba šliejasi instinktyviai estetiškai, o ne etiškai pasirinkdamas.

Estetinis pasirinkimas visuomet individualus, ir estetinis išgyvenimas – visuomet privatus išgyvenimas. Bet kokia nauja estetinė realybė ją išgyvenanti žmogų daro dar privatesniu asmeniu, ir šis privatumas, kartais įgaunantis literatūrinio (arba kokio nors kitokio) skonio formą, jau savaime gali tapti jei ne garantu, tai bent gynybos forma nuo pavergimo. Nes žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, mažiau imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai. Svarbu ne tai, kad dorybė negarantuoja, jog bus sukurtas šedevras, o tai, kad blogis, ypač politinis, visados blogas stilistas. Kuo turtingesnė individo estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis – nors galbūt ir ne laimingesnis.

Būtent šia, labiau taikomąja nei platoniškąja prasme reikėtų suprasti Dostojevskio pasakymą, kad „grožis gelbsti pasaulį“ arba Matthew Arnoldo posakį, kad „mus gelbsti poezija“. Pasaulio, ko gero, išgelbėti jau nepavyks, bet pavienį žmogų galima visados. Estetinė žmogaus nuovoka vystosi ganėtinai veržliai, nes, netgi aiškiai nesuvokdamas, kas jis yra ir kas jam iš tiesų būtina, žmogus dažniausiai instinktyviai žino, kas jam patinka ir kas jo netenkina. Antropologine prasme, kartoju, žmogus yra pirmiau estetinė būtybė, ne etinė. Todėl menas, ypač literatūra, ne antraeilis produktas, o visiškai atvirkščiai. Jei tai, kuo mes skiriamės nuo kitų gyvūną karalijos atstovų, yra kalba, tai literatūra ir ypač poezija, būdamos aukščiausia raštijos forma, yra, šiurkščiai tariant, mūsų rūšinis tikslas.

Man svetima idėja visuotinai mokyti eiliavimo ir kompozicijos; tačiau man nepriimtinas ir visuomenės skirstymas į inteligentiją ir visus likusiuosius. Moralės atžvilgiu šis skirstymas primena visuomenės suskirstymą į turtinguosius ir vargšus; ir jeigu socialinės nelygybės egzistavimą dar pateisina kažkokie grynai fiziniai, materialiniai motyvai, tai pateisinti intelektualinei nelygybei jie netinka. Ką jau ką, o lygybę šia prasme mums garantuoja gamta. Turiu omenyje ne išsilavinimą, o kalbos susiformavimą, kur menkiausias netikslumas gali lemti žmogaus neteisingą pasirinkimą. Literatūros egzistavimas numano esant egzistavimą literatūros lygmenyje – ir ne tiktai moraliai, bet ir leksiškai. Muzikos kūrinys žmogui dar palieka galimybę pasirinkti pasyvų klausytojo ir aktyvų atlikėjo vaidmenį, o literatūros – pasak Montalės, beviltiškai semantinio meno – kūrinys pasmerkia jį tik atlikėjo vaidmeniui.

Vaidinti šį vaidmenį žmogui, man rodos, derėtų dažniau, nei kokį nors kitą. Maža to, man atrodo, kad šis vaidmuo dėl populiacinio sprogimo ir su juo susijusios vis didėjančios visuomenės atomizacijos, t.y. nuolat didėjančios individo izoliacijos, tampa vis neišvengiamesnis. Aš nemanau, kad apie gyvenimą žinau daugiau, nei bet kuris kitas mano amžiaus žmogus, bet man atrodo, kad knyga kaip pašnekovas labiau patikima nei bičiulis arba mylimoji. Romanas arba eilėraštis – ne monologas, o rašytojo pokalbis su skaitytoju – pokalbis, kartoju, ypatingai privatus, izoliuojantis nuo visų kitų, jei norite – abipusiai mizantropiškas. Ir šio pokalbio metu rašytojas lygus skaitytojui, kaip, beje, ir atvirkščiai, ir visai nesvarbu, ar tai didis rašytojas, ar ne. Ši lygybė – sąmonės lygybė, ir ji žmogui lieka visą gyvenimą atminties pavidalu, miglotu ar aiškiu, ir anksčiau ar vėliau, tinkamai ar netinkamai, nulemia individo poelgį. Būtent tai aš ir turiu omenyje kalbėdamas apie atlikėjo vaidmenį, kuris visiškai natūralus, nes romanas arba eilėraštis yra abipusis rašytojo ir skaitytojo vienatvės produktas.

Mūsų rūšies istorijoje, „sapienso“ istorijoje knyga – antropologinis fenomenas, iš esmės prilygstantis ratui. Atsiradusi, kad mes žinotume ne tik savo ištakas, bet ir tai, ką šis „sapiensas“ sugeba, knyga yra patirties erdvėje perverčiamo puslapio greičiu judanti priemonė. Šis judėjimas, savo ruožtu, kaip ir bet koks kitas judėjimas, virsta bėgimu nuo bendrojo vardiklio, bėgimu nuo šio vardiklio bandymo nubrėžti mūsų širdžiai, mūsų sąmonei, mūsų vaizduotei ribą, anksčiau nepakildavusią virš juosmens. Šis bėgimas – bėgimas nevisuotinės veido išraiškos link, skaitiklio link, asmenybės, privatumo link. Kad ir pagal kieno atvaizdą ir panašumą mes būtumėm sukurti, mūsų jau penki milijardai, ir kitokios ateities, nei nubrėžė menas, žmogus neturi. Priešingu atveju mūsų laukia praeitis – visų pirma politinė, su visomis jos masinėmis policinėmis grožybėmis.

Bet kokiu atveju nuostata, kad apskritai menas ir ypač literatūra visuomenėje yra mažumos prerogatyva, man rodosi nesveika ir bauginanti. Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė,– bet neabejoju, kad jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytoją, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendhalį, Dickensą, Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra būtent žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis; ji, literatūra, yra patikimas priešnuodis – kad ir kokie jie būtų – esantys ar būsimi – bandymams totalitariai, masiškai spręsti žmogaus egzistavimo problemas. Blogiausiu atveju, kaip moralinio draudimo sistema ji kur kas efektingesnė nei viena ar kita tikėjimo sistema ar filosofinė doktrina.

Nes negali būti įstatymų, ginančių mus nuo mūsų pačių, nė vienas baudžiamasis kodeksas nenumato bausmės už nusikaltimą literatūrai. Ir iš šių nusikaltimų sunkiausi yra ne autorių persekiojimas, ne cenzūros suvaržymai ir panašūs, ne knygų deginimas. Egzistuoja sunkesnis nusikaltimas – panieka knygoms, jų neskaitymas. Už šį nusikaltimą žmogus moka visą savo gyvenimą: jeigu šį nusikaltimą įvykdo nacija – ji moka už tai savo istorija. Gyvendamas šalyje, kurioje gyvenu, aš pirmasis norėčiau patikėti, kad tarp žmogaus materialinė gerovė ir jo literatūrinis tamsumas susiję; vis dėlto nuo to mane sulaiko istorija šalies, kurioje aš gimiau ir užaugau. Nes, supaprastinta iki priežasties – pasekmės, iki grubios formulės, rusų tragedija – būtent tragedija visuomenės, kurioje literatūra tapo mažumos, garsiosios rusų inteligentijos prerogatyva.

Man nesinori plėsti šios temos, nesinori šio vakaro temdyti mintimis apie dešimčių milijonų žmonių gyvybes, pražudytas taip pat milijonų – nes tai, kas vyko Rusijoje pirmojoje XX amžiaus pusėje, vyko prieš automatinio šaunamojo ginklo įdiegimą – dėl triumfo politinės doktrinos, kurios negalia jau ir yra tai, kad ji reikalauja žmonių aukų, idant galėtų egzistuoti pati. Pasakysiu tik, kad – deja, ne iš patirties, o tiktai teoriškai – aš manau, jog žmogui, prisiskaičiusiam Dickenso, šauti į save panašų dėl bet kokios idėjos sunkiau, nei žmogui, Dickenso neskaičiusiam. Ir aš kalbu būtent apie Dickenso, Stendhalio, Dostojevskio, Flaubert’o, Balzaco, Melville’io ir t.t. skaitymą, t.y. literatūros, o ne rašto skaitymą – ne apie išsilavinimą. Juk raštingas, išsilavinęs žmogus, vienokį ar kitokį politinį traktatą perskaitęs, laisvai gali užmušti į save panašų ir tokiu būdu netgi patirti įsitikinimų žavesį. Leninas buvo raštingas, Stalinas buvo raštingas, Hitleris taip pat; Mao Zedungas – tas net eiles rašė. Jų aukų skaičius vis dėlto smarkiai viršija jų perskaitytų knygų sąrašą.

Vis dėlto, prieš pradedamas kalbėti apie poeziją, norėčiau pridurti, jog rusų patirtį būtų išmintinga vertinti kaip perspėjimą jau bent dėl to, kad socialinė Vakarų struktūra apskritai iki šiol analogiška tai, kuri egzistavo Rusijoje iki 1917-ųjų. (Būtent tuo, tarp kitko, paaiškinamas XIX amžiaus rusų psichologinio romano populiarumas Vakaruose ir palyginti nepopuliari šiuolaikinė rusų proza. Visuomeniniai santykiai, susiklostę Rusijoje XX amžiuje, skaitytojui, matyt, atrodo ne mažiau keisti nei personažų vardai, trukdantys jam su jais susitapatinti.) Vien tik, pavyzdžiui, politinių partijų 1917-ųjų Spalio perversmo išvakarėse Rusijoje buvo nė kiek ne mažiau nei yra dabar JAV arba Didžiojoje Britanijoje. Kitaip tariant, nešališkas žmogus galėtų pastebėti, kad tam tikra prasme XIX amžius Vakaruose dar tęsiasi. Rusijoje jis baigėsi; ir jeigu aš sakau, kad jis baigėsi tragedija, tai visų pirma dėl žmonių aukų skaičiaus, kurias lėmė įvykusi socialinė ir chronologinė permaina. Tikroje tragedijoje žūsta ne herojus – žūsta choras.

III

Nors žmogui, kurio gimtoji kalba – rusų, šnekos apie politinį blogį tokios pat natūralios kaip ir virškinimas, aš norėčiau dabar pakeisti temą. Kalbėjimo apie tai, kas akivaizdu, trūkumas tas, kad jis tvirkina sąmonę savo lengvumu, lengvai įgyjamu teisumo pojūčiu. Čia jo pagunda, iš prigimties panaši į pagundą socialinio reformatoriaus, kuris šį blogį sukuria. Šios pagundos suvokimas ir jos atmetimas tam tikru mastu atsakingi už daugelio mano bendraamžių likimus, nekalbant jau apie plunksnos brolius, atsakingi už literatūrą, jų plunksnos sukurtą. Ji, ši literatūra, nebuvo nei bėgimas nuo istorijos, nei atminties slopinimas, kaip gali pasirodyti iš šalies. „Kaip galima kurti muziką po Aušvico?“ – klausia Adorno, ir žmogus, išmanantis rusų istoriją, gali pakartoti tą patį klausimą, pakeitęs lagerio pavadinimą – pakartoti jį, ko gero, turėdamas dar didesnę teisę, nes žmonių, žuvusių stalininiuose lageriuose skaičius smarkiai viršija žuvusiųjų vokiečių lageriuose. „O kaip po Aušvico valgyti priešpiečius?“ – atsakė į tai amerikiečių poetas Markas Strandas. Karta, kuriai aš priklausau, vis dėlto sugebėjo sukurti šią muziką.

Ši karta – tai karta, gimusi būtent tada, kai Aušvico krematoriumai dirbo visu pajėgumu, kai Stalinas buvo savo dieviškos, absoliučios, rodos, pačios gamtos sankcionuotos valdžios zenite, karta, atėjusi į pasaulį tikriausiai tęsti to, kas teoriškai turėjo nutrūkti tuose krematoriumuose ir bevardžiuose bendruose stalininio archipelago kapuose. Kad ne viskas nutrūko – bent jau Rusijoje, – yra nemažas mano kartos nuopelnas, ir aš didžiuojuosi jai priklausąs nė kiek ne mažiau nei tuo, kad šiandien stoviu čia. Kad šiandien stoviu čia, yra šios kartos nuopelnų kultūrai pripažinimas; prisimindamas Mandelštamą pridurčiau – pasaulinei kultūrai. Žvelgdamas į praeitį galiu pasakyti, kad mes pradėjome tuščioje – tiksliau, bauginančioje savo ištuštėjimu vietoje ir kad labiau intuityviai nei sąmoningai siekėme būtent atkurti kultūros nenutrūkstamumo efektą, atstatyti jos formas ir tropus, užpildyti jos negausias išlikusias ir dažnai visiškai sukompromituotas formas mūsų asmeniniu, nauju arba mums taip atrodžiusiu, šiuolaikiniu turiniu.

Tikriausiai buvo kitas kelias – besitęsiančios deformacijos, šukių ir griuvėsių poetikos, minimalizmo, nutrūkusio alsavimo kelias. Jeigu mes jo atsisakėme, tai visai ne dėl to, kad jis mums pasirodė esąs savęs dramatizavimo kelias, arba dėl to, kad mes buvome ypač įkvėpti idėjos išsaugoti paveldėtą kilnumą mums žinornų kultūros formų, kurios mūsų sąmonėje buvo tapačios žmogaus orumo formoms. Mes jo atsisakėme todėl, kad iš tikrųjų rinkomės ne mes, o kultūra – ir šis pasirinkimas taip pat buvo estetinis, o ne moralinis. Žinoma, žmogui natūraliau samprotauti apie save ne kaip apie kultūros įrankį, o atvirkščiai, kaip apie jos kūrėją ir saugotoją, bet jeigu šiandien tvirtinu priešingai, tai ne todėl, kad yra tam tikro žavesio baigiantis XX šimtmečiui perfrazuoti Plotiną, Lordą Shaftesbury, Schellingą arba Novalj, bet todėl, kad kas jau kas, o poetas visados žino tai, kas šnekamojoje kalboje vadinama Mūzos balsu, iš tikrųjų yra kalbos diktatas; ne kalba yra jo instrumentas, o jis – kalbos priemonė jos egzistavimo tąsai. Kalba – net jeigu įsivaizduotumėm ją kaip kažkokią gyvą būtybę (kas būtų visai teisinga) etiškai pasirinkti nepajėgi.

Žmogus imasi kurti eilėraštį įvairiais sumetimais: kad užkariautų mylimosios širdį, kad nusakytų savo ir jį supančios tikrovės santykį, tebūnie tai peizažas arba valstybė, kad užfiksuotų dvasinę būseną, kuri jį tuo metu apėmusi, kad paliktų, – kaip jis tą akimirką galvoja – pėdsaką žemėje. Jis imasi tokios formos – eilėraščio – ko gero, skatinamas nesąmoningų mimetinių sumetimų: juodas vertikalus žodžių krešulys vidury balto popieriaus lapo, matyt, primena žmogui jo paties padėti pasaulyje, erdvės ir jo kūno proporcijas. Bet nepaisant tikslų, dėl kurių jis imasi plunksnos, ir nepaisant efekto, kurį sukelia tai, ką jo plunksna sukūrė, poveikio jo auditorijai, kad ir kokia ji didžiulė ar maža būtų, – staigi šio veiksmo pasekmė – tiesioginio sąlyčio su kalba pojūtis, tiksliau – staigus priklausomybės jai pojūtis, viskam, kas ja jau išsakyta, parašyta, realizuota.

Ši priklausomybė – absoliuti, despotiška, bet ji ir išlaisvina. Nes kalba, būdama visados vyresnė už rašytoją, dar turi milžiniškos išcentrinės energijos, suteikiančios jai jos laiko potencialą – t. y, tai, kas dar tik ateityje. Ir šį potencialą lemia ne ja kalbančios tautos dydis, nors tai taipogi, o ja kuriamo eilėraščio kokybė. Pakanka prisiminti antikinius graikų arba romėnų autorius, pakanka prisiminti Dantę. Pavyzdžiui, tai, kas šiandien kuriama rusiškai arba angliškai, garantuoja šių kalbų egzistavimą visą kitą tūkstantmetį. Poetas, kartoju, yra kalbos egzistavimo priemonė. Arba, kaip sakė didysis Audenas, jis – tas, kuo kalba gyva. Nebus manęs, šias eilutes rašančio, nebus jūsų, jas skaitančių, bet kalba, kuria jos parašytos ir kuria jūs jas skaitote, liks ne tik dėl to, kad kalba gyvena ilgiau už žmogų, bet ir todėl, kad ji atsparesnė mutacijai.

Rašantysis eilėraštį vis dėlto rašo jį ne dėl to, kad tikisi pomirtinės šlovės, nors jis dažnai viliasi, jog eilėraštis jį pergyvens, tegu neilgam. Rašantysis eilėraštį rašo jį dėl to, kad kalba jam pasako arba paprasčiausiai diktuoja kitą eilutę. Pradėdamas eilėraštį poetas dažniausiai nežino, kaip jis baigsis, ir kartais būna labai nustebintas to, kas išėjo, nes dažnai pavyksta geriau nei jis manė, dažnai jo mintis nuklysta toliau, nei jis tikėjosi. Tai ir yra ta akimirka, kai kalbos ateitis įsikiša į jo dabartį. Mes žinome, jog egzistuoja trys pažinimo būdai: analitinis, intuityvusis ir būdas, kuriuo naudojasi bibliniai pranašai, – tarpininkaujant apreiškimui. Poezija skiriasi nuo kitų literatūros formų tuo, kad ji naudojasi iš karto visais trimis (patrauklesnis antrasis ir trečiasis), nes visi trys yra kalboje; ir kartais vieno žodžio, vieno rimo dėka rašančiajam eilėraštį pavyksta atsidurti ten, kur iki jo dar niekas nebuvojo, – ir galbūt toliau, nei jis pats norėtų. Rašantysis eilėraštį rašo jį visų pirma dėl to, kad eiliavimas – milžiniškas sąmonės, mąstymo, pasaulėjautos greitiklis. Patyręs šį poveikį vieną sykį, žmogus jau negali atsisakyti pakartoti šios patirties, jis tampa priklausomas nuo šio proceso, kaip tampama priklausomu nuo narkotikų arba alkoholio. Žmogus, taip priklausantis nuo kalbos, manau, ir yra poetas.

Bernardinai.lt