Juozas Brazauskas. Vieno laiško pėdsakais

1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

2020.02.08 13:27

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo. Matyt, daugiau plušo fiziškai, nei ilsėjosi… Norėjo būti arčiau nuosavybės tvarkant formalumus, įdirbant žemę sodui ar daržui. „Ką žmogus darysi? Reikės turbūt liautis rašius“, – rezignavo 1937 m. liepos 14 d. laiške K. Bizauskui. Nė į vieną laišką iš K. Bizausko negavo atsakymo…

1938 m. J. Savickis toliau statėsi vilą Pietų Prancūzijoje, prieš tai įmokėjęs didesnes ar mažesnes sumas už sklypų apmatavimus, dujų, elektros, vandentiekio įvedimą, namo projektą. Sunku buvo neįsiskolinti ar neįkyrėti valdžiai nuolatiniais prašymais dengti vieną ar kitą išlaidą. Vilą pavadino „Ariogalos“ vardu. Mat iš ten kilęs, o ir užsieniečiams lengva ištarti.

Nenorėjo būti atšauktas į Kauną, tad, atskubėjęs čia, sutiko nuo 1938 m. būti perkeltas į Rygą. Matyt, diplomatas buvo per daug įsijautęs į asmeninius reikalus. Susitikimas Kaune klostėsi nemaloniai: „Nabju ja mordu“ („Duosiu į snukį“) ir panašiai burnojo K. Bizauskas ant J. Savickio.

Rašytojas labai pyko, kad, tiesioginiam viršininkui spaudžiant, buvo priverstas naująją žmoną Ingę Geisler-Savickienę, įsikūrusią pačioje pasiuntinybėje, laisvame sekretoriaus bute, iš jo iškeldinti ir išsiųsti net į Londoną kaip pažeidusią įstatymą: ne pilietei draudžiama gyventi valdiškose patalpose.

Administracijos departamento direktorius K. Bizauskas savo nepasitenkinimą Lietuvos atstovu Švedijoje įteigė Užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui, o pastarasis jį pasiuntė į Rygą tarsi už bausmę…

Jurgis su Inge ten persikėlė 1937 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. 1938 m. sausio 10 d. parašė ministrui Stasiui Lozoraičiui ataskaitą apie darbą naujoje vietoje – apie diplomatų korpusą, kurį rado atvykęs: „Vietos diplomatų tarpe įsivyravęs protokolas nėra vienas iš lengvųjų, – tapė aplinką tarsi objektyviai, iš tiesų pajuokdamas. – Visi vizitai yra darytini asmeniškai. Pasiuntinys eina sau, žmona sau. <…> lošimas bridžu užima čia labai svarbią vietą. Yra ponių, šiuo verslu užsiimančių nuo 11 valandos priešpiečiu ir taip toliau. Sutinkama čia žmonių, kurių pirmas klausimas: ar Tamsta loši bridžą? – Ne? O Ponia irgi ne… Ką gi darysi šitame mieste, jei bridžu nelošti! – atsiliepė von Schach, vokiečių pasiuntinys. Šitasai įprotis tikrai gula sunkia našta, kai vietos diplomatai gyvena vienos didelės šeimos gyvenimu. Nenoromis vienas antrą kaip ir kontroliuoja ir vienas apie antrą žino viską. Esama bridžo vakarų, bridžo priešpiečių ir bridžui rezervuotų dienų, tenka tik konstatuoti savo nemodernumą. Negeriu, nerūkau ir bridžo nelošiu.“

1951 m. rugpjūčio 1 d. laiške S. Lozoraičiui pareiškė: Rygoje „be jumoro juk neįmanoma“. Taip taikliai rašytojas apibūdino savo tuometę nuotaiką. Nuobodžiavo ir šaipėsi iš diplomatų neužimtumo. Būdamas energingas, dirbo sau mieliausią darbą – kultūros.

1938 m. balandžio 3 d. laiške bičiuliui P. Galaunei pasakojo: „Guliu ligoninėje. Šiandien sekmadienis ir lankoma valanda. Priešais mūsų palatą – bepročių namas, dėl mandagumo vadinamas nervų klinika.“ Už lango pavasaris. Diplomatui dar teks gulėti tris savaites. Reikėjo traukti dantis, operuoti liaukas. Žmona Ingė viena pati išvyko lankyti giminių. Liko vienas, norėjosi su kuo nors pasišnekėti, tad rašė P. Galaunei: „Kada pasikalbi su anuo pasauliui, tai gali būti atviresnis. <…> Man teko, širdies ančpuoliui ištikus, truputį šnektelėti.“ Nutarė bičiuliui išsakyti, kaip norėtų būti… laidojamas po mirties. Rašė tik jam vienam: „Pavasario niūrią dieną Savickį neša, gimnazistams, žioploms ir kitokiai publikai sustojus, į kapus.“ Atsiprašė už blevygojimą, bet taip gali kartą atsitikti: „Žioplos, nematę tuo momentu Kaune jokių padaužymų ar manifestantų gainiojimo, ar kitokių simpatiškų atrakcionų, godžiai ryja Savickio pakasynas. <…> Priešakyje „ištikimi“ draugai neša ordinus. Kapuose visokios komedijos ir kalbos. Dėl vienų tų kalbų nesinorėtum mirti. Taigi ir testamentiškai į Tave, Pauliau, prašymas, jeigu Tu savo fanaberiškais inkstais ir dešine atsiėmusia puse, ir viena drebančia kinka vis dėlto pergyventum mane, pasistorok, kad tų komedijų nebūtų kas link manęs. Žinoma, savo rimties prašymą galėčiau surašyti Tau daugiau pagrabiniu testamentaliu tonu, bet, manau, pakaks ir šito. Gale laiško tyčia pridėsiu aiškesnį parašą. Savo paskutine valia, kuri gali šiek tiek ir užtrukti, noriu, kad jokių pakasynų nebūtų. Gali būti trys alternatyvos.

Sekamą (ar paskutinį) šoką gausiu sodžiuje viešint, Pagausančiu vadinamu, ties Ariogala. Tenai visi mano mužikai (ir mužikelkos) – prieteliai, ten jokių korektyvų nereikia, stuktels keli grumstai į eglinę lentą, užvertus žmogų gimtąja žeme, pažlems ir šmurkštelės kelios personos. Žemės užžels. Pavasarį užsuks klebono kuri ožkapalaikė pagraibyti žalios nuo kapo žolės ir, maldama savo skanų mitalą ir kraipydama barzdelę, ištars pati sau: Uhu! Kaip skanu!, kol nebus nuvaryta nuo kapo kurio šleivo zakristijono. Arba ateis kas nors prieš dideles šventes iš namiškių (iš Pagausančio) pakapsnoti šviežio kapo ir kokių gėlių įdiegti. Žinau aš tas istorijas iš mažens, myliu jas, nes čia jokių sodžiaus idilijų nesudrumsčiama (išskyrus, jeigu per klaidą būtų pakviesti iš Kauno ypač „dideli ponai“, tuomet reiktų juos visus vyti. Jie visą mums ramybę sudrumstų…)

Pro sekundo. Staigi griešininko mirtis ištinka Mentone – į kurį varo mane daktarai ir į kurį aš veržiuosi visuomet pats visomis pastangomis, matyt, pažeistam kūnui taip reikalinga – tuomet irgi viskas aišku. Yra ten žemė, tokia derlinga, nors ir atrodo kaip koks mūsų patrupęs molis, dar kelios saujos kalkių žemės. Žemė ten brangi. Keli vynuogių augintojai palydi savo prietelių geru žodžiu ir nusišluosto prakaitą savo rudų, bronzinių kaktų <…> Dar žmonelė – vienišė, kuri man tiek gero padariusi, gal dar iš pirmos šeimos: du sūnūs. Tai ir viskas. Ir labai aišku.

Tertio. Blogiausia vis dėlto su tuo Kaunu. Tiek ten tų žioplų. Tų „ponų“. Ir tų pakvaišusių individumų, kuriuos tik gali išrutulioti toksai mažas, dabar teimąs kiek buržuazėti miestas kaip Kaunas. Nuo jų kaip tik ir noriu atsiginti ir savo persona neprisidėti prie jų. Jei būtų Kaune pakasynos, tai turėtų būti visai „privačios“, kokis dešimtis, jokiu būdu ne „protokoliškų“ ir ne ofc. žmonių, ir giminės. Ir basta. Kaip Jakšto (Adomas Jakštas, teologas, prelatas – J. B.) nelyginant. Mėgstu tvarką. Noriu, kad ir paskutinė kelionė būtų sutvarkyta tam tikru „stiliumi“. Užtat ir šis laiškas. Už jo įkyrumą probočyk, kitais sekmadieniais kartais būna dar įkyriau.

Norėčiau, kad neįtartum manęs: „kas čia „risavojimosi“, ar davatkėlė, siuvanti sau paskutinis marškinius į tolimą kelionę? Norėčiau, kad pažiūrėtum į mane kaip į graiką. Kaip į senovės graiką, maldaujantį savo dievų lengvos mirties. <…> Pagal daktarų patarimą, aš ateityje tegaliu tik „ilsėtis ir nieko nedirbti“. <…> Ypatingai „nervuotis“ ir nieko per daug prie širdies imti negalima. Net Urbšio (Juozo Urbšio, LR užsienio reikalų ministro – J. B.) kalambūrų, kurių jis pats dažnai negali suprasti, juos sufabrikavęs. Žodžiu, ramiai. <…>“

Kas toliau? Sunkūs negalavimai koncentruojasi tiek širdies (itin dideliuose) defektuose, tiek – inkstų. Rygos klimatas – nepalankus. Iki pensijos liko dar virš dviejų metų. Gaila sūnų be ničnieko palikti. Taigi, J. Savickis prašosi skiriamas į Vatikaną. Apsisprendė visomis priemonėmis gelbėtis iš nepatinkančios aplinkos…

Žmonos Ingės atvežtas į Mentoną, atsigavo, stebėdamas savyje vykstančius giluminius pokyčius. Svarbiausia – atsistojo kojomis ant žemės, kurią mylėjo. Bet juto, kad valdininkaus jau be entuziazmo („visos biurokratiškos baikos išdulkėjo“). Parašė ministrui prašymą iškelti iš Rygos į tinkamo klimato šalį. Gydytojai prognozavo gyventi 7 metus. Rygoje daugiau sirgo, nei dirbo. Iš tos nevilties ir gimė šis laiškas…

Užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pateikė keturis pasiūlymus: Briuselis, Maskva, Vatikanas ir Ženeva. Kartu su Inge nutarė keltis į Šveicariją, Ženevą. Dirbo Lietuvos atstovybėje prie Tautų Sąjungos. Kurį laiką net buvo išrinktas Rezoliucijų rengimo komisijos pirmininku. Taigi, sutiko keltis arčiau statomos sodybos. („Pradžioje užteks ir mažytės pašiūrės“, – juokavo. – Kuo bloga gyventi ir palapinėje?“) Klimatas ten buvo palankiausias jo sveikatai. Didžioji drama diplomatą ištiko 1939–1940 m., bet apie tai – atskira kalba.

Jurgis Savickis mirė 1952 m. gruodžio 22 d., palaidotas Pietų Prancūzijoje, Rokbriuno (Roquebrune) kapinėse, netoli Mentono.

LRTŠaltinis – „Nemunas“