Juozas Girnius. Tauta ir kraštas (I)

Žmogaus ryšys su tauta drauge yra ryšys su kraštu dėl to, kad kraštas yra vieta, kurioj tauta egzistuoja. Tautos santykis su kraštu atitinka žmogaus santykį su „vieta“. Būdamas kūninė būtybė, žmogus privalo erdvės, kurioje jis gali būti ir reikštis. O kadangi žmogus drauge yra dvasinė būtybė, savyje slepianti kūrybinę iniciatyvą, tai ne tik erdvėje paprastai užima vietą, kaip medžiaginiai kūnai, bet ir ją pripildo savo žmogiškosios, kūrybos. Pripildyta jo dvasios kūrinių, žmogaus gyvenamoji vieta jam tampa sava ir brangi. Kiekvienai tautai yra brangus tas kraštas, kuriame ji gyvena.

Tautos meilė savyje slepia ir krašto meilę. Niekas nėra abejingas savo kraštui, kas neiškreipia savyje vertybių pajautos. Ne pasaulis apskritai yra žmogaus vieta, o jo tautos gyvenamasai kraštas. Tik abstrakčiai, turėdami galvoje „apskritai žmogų“, galime jo tėvyne vadinti pasaulį. Bet „žmogus apskritai“ tėra loginė sąvoka. Visos sąvokos loginėje atotraukoje yra atsietos nuo konkrečios tikrovės, todėl ir „žmogus  apskritai“ nėra susijęs su jokiu atskiru kraštu. Šiuo „žmogaus apskritai“, o ne realaus žmogaus žvilgiu remiasi kosmopolitizmas, abejingumą kraštui paversdamas abejingumu tautai. Pakeisdamas realų žmogų logine abstrakcija, jis lieka utopiška svajonė. Iš antros pusės, kiekvienas utopizmas neišvengiamai eina drauge su ekstremizmu. Kosmopolitizme ekstremizmas iškyla tuo, kad „žmogus apskritai“ norimas paversti tokia „grynybe“, kuriai iš tiesų būtų vis tiek, kur ji bebūtų. Vienu atveju imama žmogų, lyg jis tebūtų kūninė būtybė. Antru atveju žmogus traktuojamas, lyg jis būtų bekūnė idėja.

Materialistinis kosmopolitizmas nuvertina tautą ir kraštą savo principu „kur gerai, ten ir tėvynė“. Jei žmogus būtų tik kūninė būtybė, kuriai gyventi būtų lygu išmisti, tarsi iš tikrųjų jam būtų vis tiek, kur išminta. Tačiau žmogus yra gyvas ne vien duona, ir jo tautos gyvenamas ar kraštas jam yra brangus ne vien dėl duonos. Kosmopolitinis principas „kur gerai, ten ir tėvynė“ nuvertina ne tik tautą bei kraštą, bet lygiai ir pati žmogų degraduoja į paprastą gyvūną.

Spiritualistinis kosmopolitizmas eina į priešingą kraštutinybę: jis nuvertina žmogaus ryši su gimtuoju kraštu dėl to, kad iš viso neteikia vertės niekam, kas kūniška, medžiagiška. Be abejo, jei žmogus galėtų išvirsti į „grynąją dvasią“, kosmopolitinė vizija savaime taptų  tikrove: „grynosioms dvasioms“ netenka  niekur  gimti! Tačiau ir patys kraštutiniausi spiritualistai ne kūno realybe abejojo, o tik jo nevertino, gėdijosi. Neoplatonizmo filosofas Plotinas tiek baisėjęsis kūnu, kad dėl to net savo tėvų gėdijęsis. Cituodamas jį, prancūzų  žydas  filosofas Julienas Benda panašiai kviečia gėdytis tautų [59]. Nėra ko svajoti žmogų tokį, kokio nėra. lr nėra ko nei savęs dėl kūno gėdytis, nei šią netikrą gėdą perkelti  tautai. Kūnui tenka  pozityvus vaidmuo mus įjungti į pasaulj. Ir tai, kas gimsta dvasinėse žmogaus gelmėse, negali būti kitaip realizuojama, kaip įkūnijant objektyviniu pavidalu medžiagoje. Net ir „išlaisvinus“ žmoniją nuo tautų, vis tiek žmogus liktų kūno „pavergtas“,  nes kiekvienas jo reiškimasis yra susijęs su medžiaga ir erdve.

Pascalio įspėjimas nepamiršti, kad žmogus nėra „nei angelas, nei gyvulys“, galioja ir šiuo atveju: jam reikia vietos, nes nėra angelas, bet jis nėra savo vietai abejingas, nes nėra gyvulys. Ta vieta, kurioj žmogus gyvena, jam nėra tik matematiškai išmatuojama erdvės dalis, bet sava vieta, pripildyta jo būties ir todėl žmogiškai (t.y. nebeišmatuojamai) brangi. Panašiai su vieta yra susiję ir kolektyvai. Nors juos grindžią žmogiškieji santykiai yra dvasinės prigimties, bet šių santykių objektyvavimas vyksta išorinėje tikrovėje. Pvz., meilė yra dvasinis aktas, kuriam nereikia erdvės, bet kada ji objektyvuojama šeimos sukūrimu, jai reikia savo erdvės – namų. Religinis santykis su Dievu taip pat yra dvasinis santykis, bet kada jis objektyvuojamas kultu, religinė bendruomenė virsta organizuota bažnyčia, turinčia teritoriškai ribotas parapijas ir maldos namus. Kiekvienas kolektyvas panašiai kuria institucijas, objektyvuojančias išorinėj tikrovėj tuos žmogiškuosius ryšius bei tikslus, kuriais jis remiasi. Tuo būdu kiekvienas visuomeninis susitelkimas ne tik vyksta erdvėj, bet ir ją pripildo žmogiškosios tikrovės. O kadangi visas dalines visuomenines grupes gaubia tauta, kaip „bendruomenių bendruomenė“, tai visos jos savo erdve turi atitinkamos tautos kraštą.

Tautos santykis su kraštu yra skirtingas nuo valstybės, kuri taip pat yra globalinio pobūdžio. Valstybei kraštas yra jos administruojama teritorija, kurioj ji vykdo savo autoritetą (valdžią), palaikydama tvarką ir kurdama teisę. Pačiu savo uždaviniu valstybė privalo turėti teritoriją su aiškiai atribotomis sienomis. Be teritorijos valstybė yra neįmanoma. Prarasti visą savo teritoriją valstybei reiškia faktiškai nustoti funkcionavus. Todėl valstybės apibrėžtis visada implikuoja teritoriją kaip būtiną valstybės „elementą“.

O, kaip pamename, anksčiau cituotose tautos apibrėžtyse nesutikome krašto žodžio. Formaliai tautos apibrėžčiai kraštas nepriklauso, nes tautą sudaro patys žmonės, o ne vieta, kur jie gyvena. Nors tauta turi savo gyvenamą kraštą, bet jos egzistencija nėra su kraštu nelygstamai susieta. Tauta nenustoja egzistavusi, iš vieno krašto persikeldama į kitą (plg. didįjį tautų kraustymąsi Europoje IV-VI a. po Kr.). Lygiai tauta neišnyksta ir išsisklaidžiusi iš savo krašto po svetimas žemes. Ypač akivaizdžiai tai liudija žydai, jau du tūkstančiai metų po visą pasauli išsisklaidę, bet dėl to nepraradę savo tautinės individualybės. Iš dalies tai liudija ir tokia klajoklė tauta, kaip čigonai, spėjamai iš Indijos atklydę Europon IX-X a. po Kr. ir lig šiol neišnykę, nors ir neturėdami savos religijos, kaip žydai. Bet ir vienoj vietoj gyvenančių tautų atveju negalima jų kraštų taip griežtai atriboti, kaip valstybių sienos yra atribotos. Pakraščiuose vienos tautos žmonės daugiau ar mažiau yra sumišę su kaimyninės tautos žmonėmis. Todėl tautų gyvenamų kraštų atribojimas lieka tik apytikris.

Nors kraštas nepriklauso tautos apibrėžčiai ir jo ribos nėra griežtai nustatomos, tačiau tauta yra glaudžiai susijusi su savo gyvenamuoju kraštu. Kraštas – tai tautos namai, šiam pastarajam žodžiui teikiant visą tą šilumą, kuri supa savuosius namus. Namai nėra tik pastatas gyventi, kaip fabrikas yra pastatas darbui. Tik pašaliniam žvilgiui namai tėra gyvenamasis pastatas. Tam, kuriam jie savi, reiškia erdvę, atribotą nuo pašalinių ir skirtą tiems, kuriuos sieja šeimos meilė. Šia prasme namai (vis vien, ar savi, ar numojami) vaizdingu posakiu teisingai vadinami šeimos židiniu: jie simbolizuoja bendrą gyvenimą su tais, kuriuos myliu ir kurių esu mylimas. Panašiai ir kraštas yra tautos židinys ta prasme, kad jis yra ne tik tautos gyvenama vieta, bet ir simbolizuoja šioj erdvėj viešpataujančią tautinio broliškumo dvasią. Kraštas tautai yra daugiau negu tik gyvenamieji plotai, kaip namai jų gyventojui yra daugiau negu tik gyvenamasis pastatas. Tautai jos kraštas yra tėvynė, kurioj ji susiformavo, gyvena ir augina jaunąsias kartas. Neatsitiktinai iš pradžių tauta ir buvo vadinama tėvyne, lotyniškai patria. Ir šiandien, kai jau tautos yra save „praregėjusios“, tėvynė dažnai vartojama tautos sinonimu. O patriotizmo žodžiu, formaliai reiškiančiu tėvynės meilę, faktiškai turima galvoj apskritai tautos meilė, kuri betgi apima ir tėvynės, gimtojo krašto, meilę.

Galime kraštą vadinti tėvyne dėl to, kad jis yra daugiau negu tik gamtinė erdvė bei žemė. Gamta nėra žmogui nei tėvynė, nei motina: K. Jasperso žodžiais, jei vieną kartą ji pasirodo lyg motina, keliančia pasitikėjimą, tai kitą momentą virsta velniu, keliančiu siaubą. Žmogišku pasauliu gamtinė aplinka virsta tik žmogaus veiklos pakeista. Žmogaus gyvenamas kraštas yra jau nebe plika gamta, o sužmoginta žemė. Kiekvienu savo žygiu žmogus humanizuoja žemę, suteikia jai žmogiškosios reikšmės: perplaukta upė, pramintas miškas ar užkoptas kalnas nebėra tie patys, nes, jie jau liudija žmogų. Šiuo žmogaus liudijimu gamtinės vietos tampa mums brangios. Ne todėl tos ar kitos vietos mums brangios, kad jos tokios ar kitokios gamtiniu atžvilgiu, o dėl to, kad vienaip ar kitaip yra susijusios su mumis, mūsų praeitimi. Todėl kiekviena vieta gali būti brangi, – ar pašaliniam žvilgiui yra patraukli, ar ne. Ir skurdžiausia vieta yra brangi tam, kurio ji tėviškė, kur skleidėsi vaikystė, brendo jaunystė ir kur jis išgyveno vienokius ar kitokius įvykius. Panašiai ir gimtasai kraštas yra lygiai brangi tėvynė, ar jo žemės derlingos, ar ne, ar jos gamtovaizdis įvairus, ar ne. Ne žemės turtai ir ne gamtos grožis daro kraštą brangų, o tai, kad jis sava tėvynė. Tėvyne kraštą perkeičia tautos istorija. Tauta susyja su tam tikru kraštu ne kitaip, kaip savo istorija, savo tame krašte pergyventu likimu.

Pereitame amžiuje plačiai įsigalėjęs determinizmas buvo išpopuliarinęs šūki, kad žmogus esąs gamtinės aplinkos produktas. Pagal jį nuosekliai ir tauta buvo laikoma krašto produktu. Iš tiesų yra ryšio tarp žmogaus ir gamtos, tarp tautos ir krašto. Tauta ir kraštas savotiškai atitinka vienas antrą. Tačiau tai nereiškia, kad šis atitikimas atspindi tik gamtos poveikį žmogui. Niekada žmogus nėra pasyviai veikiamas, nes visada pats yra veikėjas. Visose kalbose apie „aplinką“ paprastai pamirštama, kad labiau pats žmogus aplinką susiformuoja, negu aplinka žmogų nulemia. Aplinka žmogui kelia uždavinius, bet tik pats žmogus juos gali išspręsti. Toj pačioj palankioj gamtinėj aplinkoj viena tauta gali išlepti, o antra – suklestėti kūrybiniais žygiais. Atvirkščiai, toj pačioj skurdžioj aplinkoj viena tauta liks skursti, o antra, besigrumdama su skurdžia aplinka, ne tik šią aplinką pakeis, bet ir pati užsigrūdins.

Ne tauta yra krašto produktas, o greičiau patį kraštą galima laikyti tautos produktu. Tik žemo kultūrinio lygio kiltys gyvena mažai perkeistoj gamtoj, nepajėgdamos jai viešpatauti. Bet juo tauta toliau kultūriškai pažengia, juo labiau pavidalina gyvenamąjį kraštą savo techniniais ir apskritai kultūriniais žygiais. Žemės ūkio technika ir pramonės išplėtojimas, racionaliai tvarkomas miškų ūkis, sodybų tinklas ir miestai, elektrifikacijos sistema, keliai, perkasai ir uostai – visa tai padaro kraštą lyg kitą, palyginant su tuo, kas buvo ir būtų likęs be žmogaus. Net pačiai žemei žmogus suteikia skirtingą veidą. Ypačiai šiuo atžvilgiu būdinga Olandija: gamta ją paliko jūros plaunamu pelkynu, bet olandas iš šio pelkyno sukūrė sodą. Teisėtai nuo seno olandai didžiavosi, kad Dievas sukūrė jūrą, o jie krantus (Deus mare, Batavus litora fecit). Iš tiesų jie gali didžiuotis ne tik krantus sukūrę, bet ir pačią savo tėvynę. Neturėdama nei kalnų, nei kitų didingų gamtinio grožio reginių, Olandija yra graži tuo, kuo žmogus ją padarė: iš jūros atkariautais plotais, kraštą saugančiais pylimais, lygumas išvagojusiais perkasais, sodais ir gėlynais. Ne mažiau buvau nustebintas Olandijos grožio kaip Šveicarijos!

Kraštui priklauso ne tik žemė bei visa tai, kas betarpiškai su ja susiję. Lygiai kraštui priklauso ir dvasinė žmogaus kūryba, išorinėje tikrovėje išreikšta objektyviu pavidalu bei atitinkamomis institucijomis. Nei Italija, nei Prancūzija, nei Vokietija nebūtų tokie kraštai, kokie yra, be katedrų ir kitų architektūros paminklų, be meno muziejų, be operų, be universitetų, etc. Esame anksčiau teigę, kad pirminė kultūros vieta yra pačiame žmoguje. Tai tiesa, nes žmoguje įsižiebia visos kūrybinės idėjos. Tačiau, antra vertus, kiekvienai idėjai reikia isikūnyti pasaulyje vienu ar kitu pavidalu. Nėra dailės kūrinio, kol jis iš kūrėjo dvasios neperkeltas į drobę ar kitą medžiagą. Nėra filosofijos sistemos, kol ji nėra išreikšta veikalu. Žmoguje gimsta idėjos, bet tik pasaulyje jos įsikūnija. Ne tik techninė, bet lygiai ir dvasinė kultūra objektyvuojasi išoriniu civilizacijos pavidalu. Kadangi daugumai labiausiai į akis krinta techniniai laimėjimai, tai dažnai civilizacija vadinama tik techninė kultūra. Tačiau iš tiesų kiekviena kultūros lytis yra realizuojama ir išorinėj tikrovėj, ir todėl, kaip ypač pabrėžė mūsų S. Šalkauskis, civilizacijos žodis reiškia ne specialiai techninę kultūrą, o apskritai „kultūros objektyvaciją išviršinėmis išdavomis“. Šia prasme, Šalkauskio žodžiais, „civilizacija ir kultūra sudaro kūną ir sielą“ [60]. Kaip kultūros pirminė vieta yra pačiame žmoguje, taip civilizacijos – išorinėje tikrovėje. Tuo būtų kraštas yra ta vieta, kurioj tauta realizuoja savo tautinę civilizaciją, regimu būdu apreiškiančią jos kultūrą. Mokyklos bei universitetai, bibliotekos, muziejai, teatrai, viešieji paminklai etc. yra dargi reikšmingesnės krašto vietos negu gamtinių reginių vietos.

Konkrečiai kalbant, mūsų gimtojo krašto pavyzdžiu, Lietuva yra ne tik Nemunas, Dubysa ir Šventoji, Utenos ir Zarasų ar Telšių apylinkių ežerynai su kalvelėmis, Baltijos pajūris su Užmario kopomis, bet daresmingiau Trakų, Vilniaus ir kitos pilys, Vilniaus, Pažaislio ir kitos bažnyčios, Čiurlionio galerija, Karo muziejus, Valstybės teatras, abu universitetai su visomis kitomis mokyklomis etc. Net ir pačios gamtinės vietovės daro ispūdžio ne vien savo gamtiniu grožiu, bet ir savo ryšiu su istoriniais ivykiais, žymiais asmenimis, dailiosios literatūros kūriniais, legendomis, padavimais. Be Gedimino pilies tas kalnas, kuriame ji pastatyta, tebūtų paprasta kalva vaizdingoje vietoje, o 20,7 metrų kalvelė prie Palangos niekuo ypatingai akies netrauktų, jei legenda nebūtų jos padariusi Birutės kalnu. Liaudies legendos ir Maironio poema teikia ispūdžio Šatrijos kalnui. „Anykščių šilelis“ ir jo autoriaus vysk. A. Baranausko klėtelė neatsiejami nuo jo gimtinės. Vaižganto legenda mažylį jo gimtinės ežerėlį Alaušą padarė daug garsesnį už to paties vardo didžiulį ir gražų ežerą prie Sudeikių, mano tėviškės.

Taigi kraštas yra ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, nes jis ne tik gamtinė, bet ir žmogiškoji erdvė. Per amžius telkdamas tautos kartas bendram gyvenimui ir būdamas tautinės civilizacijos vieta, kraštas tampa istorinė tautos šventovė. Visa tautos istorija atsispindi krašte, ir kiekviena jo vieta vienaip ar antraip turi istorinės reikšmės. Jei ne žymiais mūšiais, tai bent darbo prakaitu kiekviena pėda nurodo praeitin. Poeto K. Bradūno žodžiais, pravertęs dobilienos plutą, artojas po ja randa tūkstančius pėdų: ,kiekvienoj vagoj senolių būta, neišplove jų nei laikas, nei vanduo“ (iš eilėraščio „Pėdos arimuos“ to paties vardo rinkinyje, 1944). Piliakalniai, pilkapiai ir kaimų kapinaitės, puošnios miestų ir kuklios kaimų bažnyčios, paminklai ir pastatai, pagaliau patys vietovių vardai liudija kraštą esant istorinę erdvę.

Ištrauka iš 1961 m. Juozo Girniaus knygos „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (Raštai, Vilnius: Mintis, 1995).

Šaltinis čia