Juozas Tumas-Vaižgantas: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“

Tarpukario sostinėje Kaune prezidentas Antanas Smetona būrė kultūros žmones prisidėti prie naujai atkurtos valstybės kūrimo. Pasikvietė ir savo bičiulį Juozą Tumą-Vaižgantą, kuriam buvo numatęs redaguoti žurnalą „Tauta”. Simboliška, nes Vaižgantas suredagavo ne tik žurnalą, bet ir pačią tautą.

LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos“ komanda lankėsi idėjinio Lietuvos nepriklausomybės akto signataro J. Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje, kuriame kiekvienas gali susipažinti ne tik su lietuvių tautinio atgimimo legenda, bet ir jos gyvenimu.

„Šiame bute J. Tumas-Vaižgantas gyveno beveik 13 metų. Visi daiktai, kuriuos šiandien lankytojai mato šiame muziejuje, surinkti iš įvairiausių Lietuvos vietų: kai kas atkeliavo iš Maironio muziejaus, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos mokslų akademijos ir net užsienio. Sovietmečiu šis butas buvo nuomojamas įvairiausiems žmonėms, šeimoms.

Greičiausiai jie net nežinojo, kad kažkada čia gyveno pats Vaižgantas, butas buvo labai apleistas. O juk šiame bute, ant išlikusios autentiškos sofos, susėdę šnekučiavosi tokie Lietuvos veikėjai kaip: Maironis, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, prezidentas Antanas Smetona ir kiti“, – apie žymųjį tautinio atgimimo veikėjo butą ir jo lankytojus pasakoja literatūrologas, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus vedėjas Remigijus Jakulevičius.

Spaudos draudimo metais įsitraukė į knygnešių veiklą

Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių dievas. Būtent jo vardu tėvai norėjo pavadinti Juozą Tumą, kuris gimė Anykščių rajone, Maleišių kaime, ūkininkų šeimoje. Tuo metu jau buvo uždrausta lietuviška spauda, tad Vaižgantas įsitraukė į knygnešių veiklą, platino draudžiamas knygas, rašė į pogrindinius leidinius. iš Vaižganto dukterėčios Barboros Mėginaitės atsiminimų: „Pas mus kaime žandarai darė kratą, ieškojo nelegalios literatūros, o mes buvom paslėpę tvarte. Kiaulės knygas iškniso ir vaikščioja įsikandę. Vos tik žandarai išėjo, žiūriu, kiaulės su knygomis. Tada Vaižgantas labai juokėsi ir sakė: „tai gražu, Lietuvoj net kiaulės draudžiamas knygas skaito“.“

Išskirtinė J. Tumo-Vaižganto muziejaus gyventoja – kanarėlė

Įdomu tai, kad J. Tumo-Vaižganto memorialiniame bute gyvena neįprasta muziejams viešnia – kanarėlė. Literatūrologas R. Jakulevičius pasakoja, kad toks pat paukštis gyveno ir kartu su Vaižgantu. „Kanarėlė čia yra todėl, kad Vaižgantas tokią pačią turėjo. Vaižgantas rašė, kad norėjo įsigyti radiją ar patefoną, bet įsigijo kanarėlę ir neapsiriko, mat ši giedojo taip gražiai, kaip Kauno solistai. Tokia pati geltona, graži kanarėlė skraidydavo po visą šį butą, taip pat išlikęs jos tikrasis narvelis. Kas lankėsi šiame bute, tas puikiai prisimena, kaip įėjus matydavo ant Vaižganto peties tupinčią kanarėlę“, – apie Vaižganto paukštį pasakoja muziejaus vedėjas.

Dar vienas Vaižganto draugas – šunelis vardu Kaukas, kuris ne tik palydėdavo į universitetą, bet sugrįžus namo atnešdavo šlepetes. Kaukui mirus, Vaižgantas laikraštyje išspausdino nekrologą: „1930-aisiais, naktį iš birželio trisdešimtosios į liepos pirmąją, Aleksoto gatvės 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų, – jo ainių liko daugybė“. Šunelio Kauko laidotuvių ceremoniją tuo metu atliko zokristininkas (zakristijonas – LRT.lt) Vladas Cibulskas.

Pamokslų susirinkdavo klausyti minios kauniečių

J. Tumas-Vaižgantas garsėjo savo liberaliomis pažiūromis, dalis vyresnių kunigų jį kritikavo, abejojo jo krikščioniškumu, skundė vyresnybei, tačiau klausytis jo pamokslų susirinkdavo ištisos minios kauniečių ir miesto svečių. Vytauto bažnyčią ypač pamėgo miesto inteligentija, kuriuos traukė ne tik Vaižganto asmenybė, bet ir garsiausių Kauno solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos ar Adelės Galaunienės atliekamos giesmės.

J. Tumo-Vaižganto muziejaus lankytojus neretai sudomina ne tik bute esantys autentiški vienos ryškiausių 20 amžiaus pirmos pusės asmenybių asmeniniai daiktai ir fotografijos, bet ir iš pirmo žvilgsnio nedidelė lova. Pasirodo, tai neturėtų būti keista, mat Vaižgantas buvo nedidelio ūgio. „Vaižgantas nebuvo didelis, jo ūgis – 1 metras 65 centimetrai. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu tai, kas yra širdyje“, – tikina R. Jakulevičius.

Dėl sąžiningo būdo įsiveldavo į skandalus

Vaižgantas, būdamas sąžiningo, tiesaus ir judraus būdo, neretai įsiveldavo į skandalus. Kartą Valstybės teatre viešai kreipėsi į prezidentą Aleksandrą Stulginskį, reikalaudamas iš kalėjimo paleisti Antaną Smetoną, už tai gavo parą arešto savo namuose. Jo bažnytinėje byloje taip pat buvo pilna skundų. Vaižgantas buvo kaltinamas dvasininkui draudžiamu lankymusi teatre, taip pat Šventojo Rašto menkinimu, lyginant jį su poezija.

„Kai Vaižgantas dirbo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, ten nebuvo zakristijos, todėl į šį jo butą ateidavo visi, kam reikėjo kunigo. Čia ateidavo poros, kurios norėdavo susituokti antrąjį kartą, ir Vaižgantas jas sutuokdavo. Ateidavo ir poros, netikinčios dievu – Vaižgantas vis tiek jas sutuokdavo sakydamas, kad geriau gyventi susituokus, o ne bet kaip“, – pasakoja J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas.

Paskutinius du savo gyvenimo mėnesius Vaižgantas praleido giminaičių Klimų viloje, Vaižganto gatvėje, Žaliakalnyje. Jam mirus, nuo pat šių namų iki Vytauto bažnyčios nusidriekė gedulinga eisena, ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žmonės susirinko atiduoti pagarbą kanauninkui J. Tumui-Vaižgantui.

„Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“

Pasak literatūrologo Remigijaus Jakulevičiaus, Vaižgantas turėjo ypatingą laimės formulę. „Ta laimės formulė, kurią Vaižgantas sakė daugybę kartų yra tokia: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“. Linkiu neapversti tos formulės ir neieškoti laimės sau tam, kad būtume laimingi. Ieškokime jos kitiems ir pamatysime, kaip laimė pas mus grįžta dešimteriopai“, – įsitikinęs J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas.

Laidos įrašas     LRT

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt