Jūratė Mičiulienė. Nesudeginti Žemaitės laiškai

Biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“ parašiusi Aldona Ruseckaitė atskleidė daug rašytojos paslapčių ir dramatiškų gyvenimo vingių, apie kuriuos iš mokyklinės programos nieko nežinota. Daugeliui ji iki šiol buvo tik paprasta kaimo moterėlė su skara, o jos kūryba atrodė visiška atgyvena.

 

Tačiau Vilniaus mažasis teatras pagal Žemaitės apsakymą „Marti“ neseniai pastatė aktualiai ir šiomis dienomis skambantį spektaklį (rež. Gabrielė Tuminaitė). O su rašytoja A. Ruseckaite kalbėjomės apie Žemaitės gyvenimą, kuris būtų vertas intriguojamo filmo. Pastaruoju metu iš naujo atsigręžus į Žemaitę akivaizdu, kad ji ir jos kūryba iki galo neįvertinta.

Įsigilinusi į Žemaitės gyvenimą, perskaičiusi jos slapčiausius laiškus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, Žemaitės literatūrinės premijos laureatė A. Ruseckaitė pažino ją kaip labai stiprią, temperamentingą moterį. Biografiniame romane „Žemaitės paslaptis“ mūsų literatūros klasikė Julija Žymantienė-Žemaitė (1845–1921) suspindi naujomis spalvomis.

Aldona Ruseckaitė: „Žemaitės ir Konstantino Petrausko meilės istorija mane įtikino, kad meilei amžius nesvarbus.“

„Aš apskritai žaviuosi XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios moterimis – Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaite), Gabriele Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda (Sofija ir Marija Ivanauskaitėmis) ir, žinoma, Žemaite, – prisipažino A. Ruseckaitė. – Moterų, vėliau tapusių klasikėmis, atėjimas į literatūrą yra originalus ir savitas. O Žemaite domėjausi jau seniai, apie ją ir Povilo Višinskio kūrybinius ryšius muziejuje skaitau paskaitas. Žaviuosi ir patriotiškai nusiteikusiu studentu P. Višinskiu. Studijuodama Žemaitės ir P. Višinskio vienas kitam rašytus laiškus aptikau ir meilės kupinus jos laiškus Konstantinui Petrauskui. Jie buvo išspausdinti 1957 metų Žemaitės Raštų VI tome.“

Kaip sakė A. Ruseckaitė, jeigu ne šis paviešinimas, jei laiškai šiuo metu gulėtų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve, gal ir ji nebūtų sau leidusi atskleisti jų turinio, nes rašydama savo mylimajam K. Petrauskui, Žemaitė visada prašydavo laiškus sudeginti, kad svetima akis nematytų: (mano grometas tuoj degink, būtinai reikalauju, nevalkiok prie savęs).

Lemtinga pažintis Puziniškio dvarelyje

Jos dramatiška meilės istorija prasidėjo, kai 1898 metais mirus vyrui Laurynui, visą ūkelį palikusi dukterims (ji užaugino 4 dukteris ir 2 sūnus, viena dukra mirė kūdikystėje), iškeliavo tarnauti į G. Petkevičaitės-Bitės dvarelį Puziniškyje (dabar Panevėžio rajonas). Ten slaugė senąjį Petkevičių. Puziniškio dvarelyje ji susipažino su ten ūkvedžiu dirbusiu K. Petrausku. „Jam tuo metu buvo 32, jai – apie 60 metų. Jie vienas kitam patiko, vienas kitą pamilo, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Kai 1909 metais mirė G. Petkevičaitės tėvas, kurį laiką Žemaitė su Konstantinu dar pagyveno Puziniškyje, o tada 1911 metais išvyko į Vilnių. Tuo metu ji jau buvo išleidusi knygelę, pažinojo to meto inteligentus – pažangų demokratinį jaunimą – G. Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, Joną Biliūną, P. Višinskį. Žemaitė labai norėjo įsitraukti į to meto kultūrinį gyvenimą.“

Jos mylimasis K. Petrauskas perėjo tarnauti į Karpio dvarą Joniškėlyje. Kaip pasakojo A. Ruseckaitė, Žemaitė iš Vilniaus į Joniškėlį Konstantinui rašė laiškus – jie labai gražūs, jausmingi, kupini rūpesčio dėl vienas kito, gausu ilgesio, bičiulystės ir meilės žodžių, atspindi jų sielų artumą. Iš viso yra išlikę apie 60 laiškų. A. Ruseckaitės įsitikinimu, laiškuose juntamas ir sielvartas, kad tarp jų toks amžiaus skirtumas ir kad jie neturi ateities. Ne kartą Žemaitė prašė Konstantino susirasti jauną žmoną, puikiai suprato, kad jam dar gyvenimas prieš akis. Konstantinas lyg ir pavyduliavo, kad Žemaitė Vilniuje smagiai leidžia laiką, kad gal ją kas ten pavilios. Žemaitė jam parašė: „Man, atmetęs kokį 50 metų, galėtumei prikišti atsimainymą ir užmiršimą, bet dabar tuščios kalbos…Kas paglemžė paskutinis širdį, tas ir liks visuomet.“ O norėdama dar labiau pabrėžti savo amžių pasirašė – Mylinti Bobutė.

„Konstantinas, matyt, jausdamas laiškų vertę, mat Žemaitė tada jau buvo išleidusi knygelę, nepaklausė, laiškų nesudegino, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Be to, laiškai turi ir išliekamąją vertę, nes Žemaitė aprašinėjo to meto Vilniaus kultūrinį gyvenimą, į kokius spektaklius ir parodas eina, kaip „Rūtos“ draugijoje vaidina jos komedijas.“

Žemaitė K. Petrauskui užsakydavo laikraščių (ji dirbo „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“), knygelių atsiųsdavo, o šis, jos paprašytas, pinigų batams ar milo naujam paltui. „Pavyzdžiui, kai 1913 metais trečią kartą buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai“, Konstantinas paprašė Žemaitės, kad nupirktų ir atsiųstų. Šlapelienės knygyne ji eilėraščių knygelę įsigijo ir išsiuntė į Joniškėlį, – sakė A. Ruseckaitė. – Man šių dviejų žmonių santykiai atrodė labai gražūs, jos pagrindu norėjosi parašyti romaną.“

„Skarele Žemaitė didžiavosi, siekė apginti šį tradicinį lietuvės moters galvos apdangalą, nebijojo pasirodyti esanti iš kaimo.“

Pašnekovės teigimu, iš Vilniaus rašytuose laiškuose Žemaitė pasakojo, kad mieste jai viskas gerai, daug renginių, pramogų, bet jis jai visada stovi akyse. Viename laiškų ji pasvarstė, kad būtų gerai rasti kokį dvarelį, kurį dviese galėtų prižiūrėti. Kviesdavo Konstantiną į Vilnių, nors kostiumo pasisiūti, bet taip jis ir neatvažiavo. Žemaitei į Joniškėlį atvykti buvo priežasčių – jos našlė dukra Juzė tarnavo tame pačiame dvarelyje kaip ir Konstantinas. O Juzės dukra Elzė Vilniuje gyveno pas močiutę, mokėsi siuvėjos amato.

Kartą iš Joniškėlio pasisvečiavusi pas mamą anūkė Elzė Žemaitei parvežė Konstantino perduotą siuntinuką. Jame – gražios nosinaitės ir žiedelis. Paskui Julija mylimajam parašė: „…kai žiedas ant piršto, o nosinis kišenėje, jaučiu vis greta turinti Tamstą, kiekvienoje valandoje matau, šneku, myliu, spaudžiu, glamonėju…“

Kaip prisipažino A. Ruseckaitė, ši meilės istorija ją seniai įtikino, kad meilei amžius nesvarbus. „Jie visada turėjo apie ką kalbėtis, – tikino pašnekovė. – Konstantinas buvo išprusęs ūkvedys, baigęs žemės ūkio mokyklą, bitininkystės kursus, pasimokęs Varšuvoje ir Gardine.“ Konstantino Žemaitei rašyti laiškai neišlikę, išskyrus vieną, paskutinį, rašytą jau prieš Žemaitės mirtį. Visus ankstesnius rašytoja degindavo. O jos laiškus išsaugojęs Konstantinas vėliau jai grąžino, kad pati sudegintų, bet ji to padaryti nesugebėjo. Per daug brangūs, per daug prisiminimų. Nuolat pati skaitydavo savo žodžius: „Mylinti, mylinti, mylinti… Bučiuoju, spaudžiu galvelę“…“Niekuomet nenutrūks tas ryšys“…“Skaitau kožną Tamstos litarėlę, prie širdies spaudžiu...“

Kai prieš mirtį, trečią kartą sunkiai susirgusi plaučių uždegimu Žemaitė savo Raštus ir visus kitus rankraščius paliko advokatui Andriui Bulotai, kurio šeimoje tuo metu gyveno, ten buvo ir ryšulėlis laiškų. Marijampolėje gyvenęs A. Bulota rankraščius saugojo 20 metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 metų rugpjūčio 16 dieną, jį ir jo žmoną žydaitę Aleksandrą hitlerininkai sušaudė Panerių miške. O iš jų namų kažkas viską surinko ir atidavė į valstybės saugomas institucijas. Taip ir išliko Žemaitės laiškai, leidžiantys pažinti slapčiausius jos jausmus.

Nuteista dėl teksto „Lietuvos žiniose“

Kaip pasakojo A. Ruseckaitė, su A. Bulota, kuriam prieš mirtį paliko rankraščius, Žemaitė susipažino atvykusi į Vilnių, apsigyveno jo šeimos bute dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Darbų Vilniuje netrūko – iš Rusijos atvažiavusią A. Bulotos žmoną žydaitę Aleksandrą mokė lietuvių kalbos, siuvo, adė, kasdien eidavo dirbti į „Lietuvos žinių“ laikraščio redakciją. Kartu dirbęs jos pažįstamas Jurgis Šaulys Žemaitę prikalbino tapti „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore. Žemaitė sutiko. Dirbant jai reikėjo viską derinti su carine rusų cenzūra. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1914 metais Žemaitė ir įkliuvo išspausdinusi J. Šaulio vedamąjį tekstą, pasirašytą kriptonimu, apie Rusijos dūmą. Cenzoriams tekstas nepatiko, liepė visą numerį sunaikinti, Žemaitę iškvietė pasiaiškinti. Ji, žinoma, autoriaus neišdavė, sakė, kad jau sena esanti ir nepamena, kas parašė.

Tuo metu ją cenzoriai paleido, tačiau metų pabaigoje, jau prasidėjus karui, vis dėlto nuteisė dviem savaitėms kalėti Lukiškėse. Bausmę turėjo atlikti 1915 metų gegužę. Kaip pasakojo A. Ruseckaitė, ji oriai atvyko atlikti bausmės. „Iš elgesio kalėjime Žemaitė man pasirodė kaip kieta, reikli, drąsi moteris, – teigė A. Ruseckaitė. – Kadangi ją maitino už 9 kapeikas kaip kriminalinę nusikaltėlę, o ne kaip politinę, kuriai priklausytų maistas už 20 kapeikų, Žemaitė piktinosi ir net badavo. Vėliau, atsėdėjusi dvi savaites iš carinių valdininkų išsireikalavo kompensaciją – skirtumą dėl prastesnio davinio – 1 rublį 54 kapeikas.“

Pasak A. Ruseckaitės, Žemaitė drąsi buvo iš paauglystės: tėvų paprašyta viena sėsdavo į vežimą ir į mišką veždavo 1863 metų sukilėliams maisto ar tvarsliavos.

Amerikoje tikėjosi išvysti sūnus

1915 metų vasarą į Vilnių atėjus vokiečiams Bulotos nusprendė per Minską trauktis į Sankt Peterburgą, o iš ten – laivu į Ameriką. Pasiūlė ir Žemaitei. Kadangi ji jau karo pradžioje buvo įsitraukusi į aukų karo pabėgėliams rinkimą, tikėjosi lėšų surinkti ir Amerikoje. Nors Žemaitė jau buvo pavargusi nuo rūpinimosi pabėgėliais, tuo metu turėjo 70 metų, buvo persirgusi sunkiu plaučių uždegimu, į Ameriką vykti sutiko. Kitą Altanto pusę pasiekė tik 1916 metų kovo mėnesį.

A. Ruseckaitės teigimu, Žemaitė dar turėjo ir viltį Amerikoje pamatyti du savo sūnus. Kazys, labai nesutardavęs su tėvu, taip pat bėgdamas nuo rekrūtų į Ameriką buvo emigravęs dar XIX amžiaus pabaigoje. Motina žinojo, kad iš pradžių jis dirbo geležies fabrike, o paskui dingo kaip į vandenį. „Julija manė, kad jai nuvykus į Ameriką, kai bus rengiami susitikimai, bus parašyta jos pavardė, gal ateis ir jos sūnus. Deja, jis neatsirado, – sakė A. Ruseckaitė. – Ji susitiko tik su kitu sūnumi Antanu, dirbusiu Amerikos lietuvių spaudoje. Pas jį Čikagoje motina pagyveno penkerius metus, o Bulotos į Lietuvą grįžo po metų, 1917-aisiais.“

Skarele ji didžiavosi

Nukentėjusiems nuo karo remti Amerikoje, lietuvių kolonijose, buvo surinkta nemažai pinigų. Ypač Žemaitė visus patraukdavo. Ji tuo metu jau buvo žinoma. Amerikos lietuvių spaudoje dirbęs sūnus buvo išspausdinęs ne vieną Žemaitės kūrinėlį. Pasak A. Ruseckaitės, kartą vienas amerikietis korespondentas lietuvių susibūrime pasirodžiusią Žemaitę pašaipiai aprašė: namų darbo drapanomis, gremėzdiškais batais, su skarele, bet be galo charizmatiška, sugebanti salę tai pravirkdyti, tai prajuokinti.

Žemaitė Amerikoje buvo aktyviai įsitraukusi į lietuvių moterų veiklą, ypač ją domino progresyvių moterų sambūris. Kai 1918 metais pasaulyje sustiprėjo bolševikinis judėjimas, progresyvaus judėjimo narės Amerikoje panoro dar labiau, jų nuomone, būti progresyvios – jungtis su bolševikais. Tada Žemaitė pasakė, kad jai ne pakeliui.

Tuo metu Žemaitę cenzoriai paleido, tačiau metų pabaigoje, jau prasidėjus karui, vis dėlto nuteisė dviem savaitėms kalėti Lukiškėse.

Nors dažnai Žemaitė sulaukdavo pašaipų dėl skarelės, ji tai suprato kaip būtiną lietuvės moters įvaizdžio dalį. „Amerikoje skarelių įsigijo daug ir labai puošnių. Suprantama, būtų galėjusi nusipirkti ir skrybėlaičių, tačiau ji liko ištikima savo įvaizdžiui, – kalbėjo A. Ruseckaitė. – Dar 1908 metais, kai su G. Petkevičaite-Bite buvo nuvykusi į moterų rašytojų suvažiavimą Sankt Peterburge, visos 800 suvažiavimo dalyvių buvo išsipuošusios skrybėlaitėmis, povo plunksnomis, briliantais, o ji nepabūgo pasirodyti esanti lietuvė iš kaimo.“ Pasak A. Ruseckaitės, Žemaitę buvo sunku prikalbėti nusirišti skarelę. Tokia ji yra tik keliose nuotraukose.

„Prieš lipant į laivą plaukti į Ameriką A. Bulotienė jai nupirko juodą gipiūrinį šalį, kad prašmatniame laivo restorane eidama vakarieniauti turėtų kuo apsigobti. Žemaitė buvo labai nepatenkinta, bet sutiko, – sakė pašnekovė. – Vakarieniaudama buvo kaip niekada pikta. Galop pasakė, kad jei ji per prasta eiti į restoraną su skarele, tai valgys kajutėje. Nuo to laiko į restoraną ėjo valgyti su skarele. Paskui Amerikoje ponios ginčijosi ir lažinosi, kuriai pavyks Julijai nurišti skarelę ir uždėti skrybėlę, tačiau joms nepavyko. Tuos ginčus išgirdusi Žemaitė pasakė, kad net jei ją pakviestų Amerikos prezidentas, ji ir pas jį nuvyktų ryšėdama skarelę.“

Pasak A. Ruseckaitės, skarele ji didžiavosi, siekė apginti šį tradicinį lietuvės moters galvos apdangalą. Ir tik keletą kartų Amerikoje kartu su progresyvaus judėjimo moterimis yra nusifotografavusi vienplaukė, bet be skrybėlaitės.

„Žemaitė tarsi siekė įrodyti, kad skarelė nereiškia vargo. Tai atskleidžia jos įsitikinimus, norą išlikti paprastai, nesuponėti, nesumiesčionėti blogąja prasme“, – aiškino A. Ruseckaitė. Viešėdama pas sūnų Žemaitė visąlaik ilgėjosi Lietuvos, bijojo, kad, jos žodžiais tariant, nepadžiautų Amerikoje kojenų. „Net buvo pasakiusi sūnui, kad jei netikėtai numirtų, nenori būti balzamuojama (nenoriu be žarnų į žemę gulti), – teigė pašnekovė. – Tiesa, aplankiusi krematoriumus sutiko mirties atveju būti sudeginta. Tik, žinoma, kad pelenai būtų parvežti į Lietuvą.“

Mylimajam linkėjo geresnės žmonos

Iš pradžių, per karo sumaištį, ryšio su Lietuva nebuvo, laiškai per Atlantą neplaukė, o į Ameriką Žemaitė buvo išvykusi su Konstantinu net neatsisveikinusi. Jos mylimasis susidraugavo su jos dukra Juze, su kuria tuose pačiuose dvaruose tarnavo. „Pirmiau piršosi jos dukrai aštuoniolikmetei Elzei, bet ji jau turėjo kavalierių ir į Konstantiną ranka numojo, – pasakojo A. Ruseckaitė. – O penkiasdešimtmetė, jau našle likusi Juzė seniai buvo įsimylėjusi dešimt metų jaunesnį K. Petrauską. Kai po karo paštas vėl pradėjo veikti, 1919 metais Žemaitė, dar būdama Amerikoje, gavo dukros Juzės laišką, kuriame ši pranešė, kad jai peršasi K. Petrauskas. Dukra, suprantama, apie mamos santykius su juo nieko nežinojo. Pranešdama naujieną pasiteiravo mamos nuomonės ir paklausė, ar parvešianti žiedus. Be abejo, Žemaitei tai buvo ir smūgis, ir nustebimas. Laiške dukrai ji parašė, kad K. Petrauskui geresnės žmonos linkėtų (juk esi dešimt metų vyresnė, na, bet jei įsimylėjot, tai ženykitės).“

Kai 1921 metais Žemaitė grįžo iš Amerikos ir parvežė jiems žiedus, dukra su Konstantinu jau buvo susituokę. Pirmiausia Žemaitė aplankė kitas savo dukras, išdalijo dovanas joms ir anūkams, o tada Panevėžyje, pernakvojusi pas G. Petkevičaitę-Bitę, parašė telegramą Juzės šeimai, kad ją pasiimtų iš Panevėžio. „Jos parsivežti atvyko vienas Konstantinas. Jie susitiko ilgai nesimatę, Panevėžyje praleido visą dieną, išsikalbėjo. Žemaitė pas Juzę ir Konstantiną pasisvečiavo keletą dienų. Tai žinomi faktai, tačiau kaip tuo metu turėjo jaustis Žemaitė, romane aš jau turiu sugalvoti, išmąstyti“, – teigė A. Ruseckaitė. Būtent šios viešnagės metu Konstantinas Julijai grąžino ir išsaugotus jos laiškus.

A. Ruseckaitė priminė, kad 1919 metais Žemaitė parašė apsakymą „Prakilni meilė“, kuriame vaizdavo studento ir vyresnio amžiaus ištekėjusios moters meilės istoriją. Daug kam lig šiol atrodė, kad tai užuomina į jos ir P. Višinskio santykius. Sunkiai sirgęs jos bičiulis, lietuvybės puoselėtojas, spaudos darbuotojas P. Višinskis mirė dar 1906 metais, būdamas tik 31 metų. Apie rašytojos ir K. Petrausko paslaptį ilgai nežinota.

Lzinios naujausias