Jūratė Sprindytė. Tamsiai mėlyni išdidumo žiedai

Literatūrologės habil. dr. Jūratės Sprindytės kalba pasakyta pagerbiant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto laureatą Romualdą Granauską už kūrybiškiausią 2013 m. knygą „Šventųjų gyvenimai“.

Lietuvių prozos unikumas Romualdas Granauskas šį kovą švęs 75-mečio sukaktį, bet premija už kūrybiškausią 2013 m. knygą paskirta ne kaip simbolinė dovana. Fantastiškas rašytojo ruduo – per dešimtmetį išleistos net aštuonios knygos, o novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ – išskirtinės kokybės. Vertintojus sužavėjo iš karto keli dalykai: katarsį kelianti naujoviška šventumo samprata, meistriškai įvaldytas novelės žanras, kūrybiškas žvilgsnis į pokarį, rašytojo kalbinis fundamentalizmas. Atrodo, kad lietuvių prozoje jau seniai išrašytos visos pokario istorijos, partizanai pagerbti, stribai pasmerkti, mokytojai ir kiti šviesuoliai užjausti, parodyta, kaip pasipriešinimo judėjimą visapusiškai rėmė kaimas. Bet R. Granauskas randa naujų būdų apie tą dramatišką laiką prabilti kitaip – per kasdienybės faktūrą, unikalias detales ir neįprastus personažus, kurie atlieka tylius žygdarbius patys to nė nežinodami.

Šviesiame pro memoria, skirtame poetui Jonui Strielkūnui ir savo kartai „Pasijos pagal Joną“ (naujausioje knygoje Išvarytieji, 2013) yra toks niūrus pastebėjimas: „būtume gimę dešimčia metų anksčiau – būtume išėję į mišką, dešimčia vėliau – nebūtume matę aikštėse pamestų, nebūtume regėję vežamų į Sibirą“. Todėl R. Granauskas sako: apie tai negali rašyti ramiai sau šaltinius studijuodamas, čia šaltinis – atmintis ir širdis. Nepaisant emocinio praeities krūvio, novelių pasakotojas santūrus, neutralus ir nedidaktiškas. Nepastebimi vargdieniai įtvirtina nelauktą šventumo sampratą – jų šventumas kyla iš kasdienio stoiškumo, nesąmoningo pasiaukojimo, tos aukos neheroizuojant, neišdidinant, nesakralinant. Tiesiog veikia etinis kodeksas kaip stovėjimas tiesos pusėje. Iš kur tokios tokios stiprios atramos, neklystama gėrio/blogio skirtis? Atsakymas aiškus – tarpukario mokykla, krikščioniškoji pasaulėjauta suformavo vertybinę vertikalę. Nežymūs pilkasermėgiai hamletiškai nedvejoja, spontaniškai renkasi garbingą laikyseną. Jų veiksmai, kančios, žūtis nieko nepakeičia – ką gali pakeisti mokytojos uždegta Vėlinių žvakė ant slapta pakastų partizanų kapo? („Šv. Mikalina“). Mokytoją suima okupacinė valdžia – išduoda kertėje stovintys žvyruoti, molini batai. Pasiaukojęs žmogus beveik nepastebimas, prapuola ir pasimiršta pokario sumaištyje. Bet ant tokių stoiškų žmonių laikėsi ir tebesilaiko pasaulis. O rašytojas pabrėžia, kad jam svarbiausia – kam, kodėl jis rašo, ką nori savo kūryba pasakyti.

Ne visi žino, kad savotišką jubiliejų švenčia ir R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“, kuri laikoma bene pačiu garbingiausiu ir meniškiausiu sovietmečio lietuvių prozos kūriniu. Parašyta brežnevizmo sutemose prieš 40 metų tuomet moderniu vidiniu monologu (apysakoje – tik 3 ilgi sakiniai), ji skiepijo genties ir individo orumo sampratą (sudeginamas paskutinis kuršių žynys neišsižadėjęs savo tiesos). Apysakoje žynio lūpomis ištartas įstabus sakinys apie genties, tautos savivertę: „galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“. Gal visa apysaka ir gimė dėl šio vieno sakinio, gudriai šypsosi rašytojas. Išdidumo žiedai tamsiai mėlynai žydėjo pokario metais, tauriai švytėjo per kovo 11-ąją, o šiandien ar nepablukę? Linkėdama mums visiems sargybinio dvasios, cituoju R. Granausko laureatinės kalbos pabaigą:

„[…] akyse man iškyla Stanislovo Kuzmos Sargybinio skulptūra Trakų gatvės kampinio namo nišoje. Jis ten stovi vienas, nors ir žino, kad jau nebeapgins miesto vartų. O praeivis pakelia akis aukštyn: ar tebėra ten, kur buvo?.. Praeiviui reikia žinoti.“

Šaltinis čia