Jūratė Šutaitė. Nijolė Miliauskaitė iš paraščių – bitlai ir mitologija

„Šią knygą skiriu „The Beatles“, kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą“ – tai žodžiai, vainikavę pirmąją Nijolės Miliauskaitės eilėraščių rinktinę, padovanotą mokyklai baigimo proga. Septintasis dešimtmetis. Ne, ji toli gražu ne viena iš bitlomanijos simboliu tapusių klykiančių merginų. Sovietmečiu Lietuvos pakraštyje, internate užaugusi N. Miliauskaitė bitlų įrašų veikiausiai gaudavo pasiklausyti tik slapčia gautų.

Poetė, literatūrologų statoma į vieną gretą su S. Nėrimi ir J. Vaičiūnaite – ryškiausiomis moterimis lietuvių lyrikoje. Ką apie ją pasižymėtume paraštėse? Gal visa jos kūryba – paraštės? Juk dažnas N. Miliauskaitės eilėraštis randamas greta pirkinių sąrašo, vaistažolių aprašymo ar raštelio namie likusiam vyrui, kaip ir ką pasišildyti.

Poetės vaikystė ir paauglystė išties prašosi atskiro žodžio. Nijolė gimė laukiama, tėvų aprūpinta bei mylima, tačiau greitai po trečiojo vaiko gimimo tėvas paliko šeimą. Motinai neliko kitos išeities kaip tik išsiųsti vaikus į internatą. Iš čia eilėraščiuose randame ir šiurkščią rytinę kėlimo komandą, vienodas rudas sukneles, rytais užšalusį vandenį prausykloje. Tačiau kita, šviesioji pusė taip pat yra juntama poetės ankstyvojoje patirtyje. Magiškas, kone ritualu tapęs momentas, kai močiutė vidurvasarį išneša vėdinti kuparo lobius – paklodes, nertas staltieses, savo rankomis austas drobes – ir pagalbon pasikviečia vyriausiąją iš anūkių, būsimą poetę. Jau vėliau, besimokydama paskutinėse gimnazijos klasėse, N. Miliauskaitė inicijuoja „Ketvirtąjį frontą“ – literatūrą pamėgusių, kūrybiškų ir skaitančių moksleivių sąjūdį, pasivadinusį pagal tarpukarinį „Trečiąjį frontą“. Šis gimnazistų būrys diskutuoja apie knygas, rengia literatūrinius vakarus ir leidžia įspūdingus sienlaikraščius – pačių iliustruotus, kelių metrų ilgumo, kurių su nekantrumu laukdavo visa mokykla. Žinoma, šiandien mokyklose turime plačiaekranius televizorius, multimediją ir kitus raiškos kelius, bet sovietmečio gimnazistų pavyzdys kalba apie tai, jog kalbėti, jei tik turi ką pasakyti ir nori, galima ir būtina, nesvarbu, kokias sąlygas tam beturėtum. Verta paminėti ir kasmetinę jų rengtą šventę „Pavasaris rudenį“. Jų metu moksleiviai apsisiaustę baltomis paklodėmis, nešini liepsnojančiais deglais aptemusiame mokyklos kieme skaitydavo savo ir kitų poeziją. Argi neįkvepia?

Grįžtant prie bitlų. N. Miliauskaitė dažniausiai tapatinama su trapumu, išpažintine poezija ir švelnumu. Dedikacija mokyklinio poezijos rinkinio priešlapyje to nepaneigia. Bitlai poetę atvedė į poetinę mitologinę Lietuvą. Ši revoliucinga, visus įmanomus populiarumo reitingus sumušusi grupė toli gražu savo vizitine kortele nelaikė lyriškumo, ką jau kalbėti apie sąsajas su mitologija. Tačiau iš jų dainų N. Miliauskaitė į savo ankstyvuosius eilėraščius perėmė tokius motyvus kaip žemuogių pievelė ar žmogus ant kalvos. Matyt, N. Miliauskaitė jautė, jog ir jos paaugliškai maištaujanti ir tuo pat metu lyriška pasaulėjauta atliepą randa populiariųjų bitlų dainose. Ir taip „The Beatles“ buvo sutapatinti su lietuviška mitologija. Juk kurso draugės prisimena, jog N. Miliauskaitei lietuvių mitologijos temos buvo be galo svarbios ir įdomios. Ir galbūt būtent dėl šios priežasties ji vengdavo romuviečių rengtų Rasų švenčių – nes jautė, jog mitai turi būti išgyventi, išjausti širdimi, į juos reikia žvelgti per savitą prizmę.

Nuotrauka iš www.culture.lt

Poezija. Vienas iš N. Miliauskaitės bendrakursių prasitaria: „ Tiesa, tais laikais visi lituanistiką studijavusieji buvo „pradedantieji literatai“, tačiau poetais tapo vienas kitas, o tikrų kūrybinių aukštumų iš viso mūsų kurso pasiekė tik viena Nijolė“. Jos neeilinį talentą pripažįsta daugelis, pabrėždami jautrumą, pastabumą, švelnų atidumą aplinkai kaip kūrybos šaltinį.

2001. N. Miliauskaitė jau sunkiai sirgdama ketvirtos stadijos krūties vėžiu vyksta atsiimti Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Įvertinti jos kūrybos vaisiai – keturios rinktinės, publikacijos spaudoje, ne sykį organizuoti „Poetiniai Druskininkų rudenys“.

Trapi, kukli ir drauge paslaptingai mylinti; Jericho rožė, kaip pasakytų J. Ivanauskaitė. Tokią poetę regi amžininkai ir tokią ją byloja eilės. Forma čia nėra atskiras veikėjas, diktuojantis turinį. Veikiau visa gyvenimo, buvimo moterimi patirtis, išeinanti iš N. Miliauskaitės lūpų, kuria kalbėjimą – nerimuotą, be skyrybos ženklų, plakantį jautria širdimi. Taiklūs R. Šilbajorio žodžiai – tai „poezija, kylanti iš daiktų buvimo“. Paraščių kūryba – kuriai medžiagos semtąsi iš kasdienybės, jos paraščių, rašyta visiems sumigus, kai aiškiausiai justi sielos labirintai.

Na, kad ir šis:

***
įsineši vidun kartu su malkų
glėbiu
ir šalto oro kvapą
ir sniego skonį

kaip šilta (atėjęs kas sako:
čia Dievas gyvena!)

visas kambarys užlietas saulės
tokios tirštos, tokios auksinės
gėlės
lyg būtų akyse paaugusios

muša laikrodis

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį „Zingerį“
mat lopo patalynę

už langų girdėti zylės

ir tau nerūpi
nei pamokos neparuoštos
nei sudrėkę pirštinės

vėl išleki į lauką

tu nežinai dar
kad šita popietė turėjo
amžinybės skonį

Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Bernardinai.lt