Jurga Tumasonytė. Kodėl Poetinis Druskininkų ruduo „nebe toks“?

Trisdešimtmečiai rašytojai paprastai jau pažįsta kitus rašytojus, būna išleidę knygų, kaip kiti jų kartos žmonės, domisi buto paskola, pratinasi keisti atžalų sauskelnes ir vis rečiau sėdi kavinėse iki aušros. Tokio amžiaus literatūriniai festivaliai elgiasi truputį kitaip – juos kažkas vis iš naujo arba pirmą kartą įsimyli,  apšneka, giria, kritikuoja arba net nužudo. „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ irgi turėtų degti ausys – ta proga apie jį ir kalbamės su Mariumi Buroku, Erika Drungyte, Greta Ambrazaite, Olita Dautartaite bei Mantu Balakausku.

Jurga Tumasonytė

Tekstai Kodel Poetinis Druskininku ruduo 01

Kada pirmą kartą dalyvavote PDR?

Marius Burokas: Pirmąkart dalyvavau gal 1997 m.? Antrame kurse, jei neklystu. Tranzavom su mergina iki Druskininkų, nakvojom kažkur su miegmaišiais. Važiavau ne skaityti ar dalyvauti, šiaip apsižiūrėti. Jau vėliau esam ten darę visokių nesąmonių – performansą „Žuvies valgymas“ su Tomu S. Butkumi ir Mykolu Katkumi: valgėm skumbrę nuo laikraščio ant grindų (ji turbūt turėjo simbolizuoti pūvančią lietuvių literatūrą), o Slombas važinėjosi aplink mus po salę dviračiu (sulaužyta parišta ranka). Nuo tada važinėjau kasmet. Pamenu kitais, 1998 metais, skaitymai vykdavo buvusiame kino teatre „Aidas“ (dabar ten „Maxima“ – simboliška), įsidrąsinau prieiti prie Alvydo Šlepiko ir paprašyti, kad įdėtų mano tekstų į „Literatūrą ir meną“. Jis sutiko, bet su sąlyga kad pasirūpinsiu trim girtais lenkų poetais. Teko eiti su jais gerti degtinės ir klausytis dainų. Ir taip toliau. Esu nuo tada praleidęs gal tik 3-4 festivalius. Tai beveik veteranas jaučiuosi.

Erika Drungytė: Tiksliai nepamenu, kada į Druskininkus nuvykau pirmą kartą, gal 1997 m. Bet tai buvo puikūs laikai. Daugybės žmonių, su kuriais ten teko bičiuliautis, jau nebėra. Važinėjau kasmet, turbūt nė vieno PDR nesu praleidusi.

Greta Ambrazaitė: Pirmą sykį PDR buvau 2012 m. Atvažiavau tikslingai – pažiūrėti jaunųjų skaitymų. Mane ir keletą bendrakursių atvykti įnirtingai ragino naujieji filologyno bendramoksliai, jaunieji poetai Simonas Bernotas ir Dominykas Norkūnas. Sakė, kad bus labai linksma – „eilėraščiai, vynas, tūsas, davai atvarykit“ ir taip toliau. Iš pradžių nepatikėjau, kad taip bus, bet buvo. Atsimenu, po to apie PDR parašiau straipsnelį, kurį ketinau nusiųsti universiteto laikraščiui. Nuo to laiko festivalio stengiuosi nepraleisti. Nebuvau tik 2014-ųjų PDR. Bet ir tais metais jaunųjų skaitymų transliaciją stebėjau internetu ir iš Ispanijos sirgau už Mindaugą Kirką. Poeto palaikymo komanda tada įsiamžino terasoje su Mindaugą palaikančiu plakatu bei popieriniais šokėjų kutais, juokingi prisiminimai. Kaip dalyvė pirmą kartą skaičiau 2015 m., o šiemet į PDR važiuosiu jau aštuntą kartą.

Olita Dautartaitė: „Poetinis Druskininkų ruduo“ brangus reiškinys mano gyvenime. Džiaugsmas pasinerti į prisiminimų jūrą – paklibinti ir pakirbinti atmintį. Pirmą kartą dalyvavau 1999 m. Nijolės Miliauskaitės Jotvingės vainikavime. Tuo metu vaidinau Šiaulių dramos teatre. Paprašiau administracijos, kad nepaskirtų man spektaklio ir Šiauliai-Druskininkai autobusu švilpiau į literatūros bei poetų sukūrį, spalio lapams šiugždant po kojom. Visus anuos garbiuosius literatūros žmones žinojau, daugelį pažinojau. Ir nemažą jaunųjų (dabartės jau visokios šlovės ir atžymėjimų sulaukusių). Praleidau, aišku, ne savo noru, gal tik 5. Tad 17 štukų buvau.

Mantas Balakauskas:
Pirmą kartą buvau, berods, 2010 m. vieną vakarą, paklausyti jaunųjų skaitymų. O nuo 2011 m. dalyvauju be pertrūkių.

Pamenu, kad kai lankiausi PDR prieš 8 metus, ten užsukusi fotografė su nusivylimu atsiduso, kad jaunoji karta nebemoka linksmintis – seniau būta įspūdingų šėlionių, o dabar visi ramūs ir nuobodūs. Kaip jūsų patiriamas festivalis keitėsi per tuos metus, kai jame dalyvavote? Kokie didžiausi džiaugsmai ir nusivylimai lydėjo per tuos metus lankantis PDR?

Mantas Balakauskas:
Įdomu ką minėtoji fotografė turi omenyje sakydama „nebemoka linksmintis?“ Negeria be jokio saiko? Ar iš savęs yra ramesni ir tiek? Toks nusivylimas patenka į bendrą katilą „koks jaunimas blogas, lyginant su senimu“. Jei norisi įspūdingų šėlionių, savaitgaliais visada galima užsukti į kokį nors barą. Ten šėlionės nesustabdomos. Ko tikrai trūksta, tai daugiau žaismės. Gal jos mažiau, nes PDR vis labiau tampa asmeniškų susitikimų vieta? Gal jaunoji karta apsčiai prisižaidžia kitu metu ? O gal visos tos nesustabdomos šėlionės mitas, gal jų niekad nebuvo daugiau, nei dabar.

Pats jokių didesnių nusivylimų nepatyriau. PDR savo kokybe daugiau ar mažiau banguoja. Priėjau išvados, kad PDR-ą reikia susikurti patiems ir pats esi PDR-o kokybės matas. Žinoma, daugiau energijos įneša nauji žmonės. Bet jų visada rastis negali. Gal norėtųsi rimtesnių diskusijų kurios iš tiesų būtų diskusijos, o ne nuomonių išsakymas ir ramus temos uždarymas. Tiesa, pasigendu žmonių atklystančių iš išorės. Jų lyg ir mažėja su kiekvienu PDR-u. Gal tas asmeniškumas juos išstumia, nes jie nesijaučia savo vietoje? Toks didelės giminės balius, kai jautiesi penktos eilės giminaitis. Kai iš tiesų šventė turėtų būti visų ir visiems.

Marius Burokas: Na, nežinau ar visi tokie jau ramūs ir nuobodūs – užtenka užeiti į „Širdelės“ bokštelį naktį. Gal anksčiau būdavo daugiau gertynių – kartais visai beprotiškų (poetė Ilzė Butkutė yra iškritusi iš bokštelio pro langą – laimei, užsikabino už stogo), naktinių žygių (esam naktį ėję ieškoti pas vietines bobutes pilstuko (radom, bjauraus, neskanaus – jį vėliau atėmė Parulskis) arba su amžinatilsį latvių poetu Pėteriu Brūveriu – brendžio).

Šiaip anksčiau būdavo daugiau linksmo chaoso ir improvizacijos (irgi dažniausiai chaotiškos) Nesakau, anaiptol, kad PDR-as išsikvėpė – jis dabar geriau sustyguotas, geriau girdimi įvairių kartų ir stilių poetų balsai, daugiau dėmesio užsieniečiams. Kita vertus, aš pats tada buvau gerokai jaunesnis, tad ir nesąmonių patyriau daugiau. Jaunųjų ir improvizuoti skaitymai seniau būdavo gana rimtas išbandymas – skaitantiems reikėdavo iškęsti kandžias „Širdelėje“ sėdinčių kolegų pastabas: „Kokį čia šūdą skaitai?“ – būdavo viena nekalčiausių.

Džiaugsmai, manau, visada tie patys – naujos pažintys (tiek su lietuvių, tiek su užsienio autoriais), gera poezija, pokalbiai, bendrystė. Tokie nenusibostantys džiaugsmai. Bandžiau prisiminti kokį nors didelį nusivylimą, bet nepajėgiau.

Erika Drungytė: Aš nežinau, ar galima apkaltinti vyresnius žmones prisiminimų iškraipymu. Juk įprasta mestelėti – buvot jauni, todėl viskas kitaip atrodė, kalta nostalgija, o ne objektyvios priežastys… Tačiau iš tiesų viskas buvo kitaip. Net pati atmosfera šalyje dar buvo visai kitokia. PDR mums reiškė artimo kontakto festivalį. Ne „Poezijos pavasarį“, kuriame dalyvauji kaip kviestinis svečias, nuvyksti kur, paskaitai, tave „pagerbia“ gėlėmis ir plojimais, išvyksti. Druskininkuose tris dienas vienoje vietoje vieni su kitais sugyvendavo poetai. Be jokių pompų, oficiozinių reikalų, gražių kostiumų ir liaudies kapelų. Tie apsikabinimai, susikabinimai, susiklausymai, susidainavimai, susigėrimai, susišokimai – viskas virsdavo vientisa tiršta mase, kurioje jauteisi savas, artimas, saugus, pakylėtas, pakurstytas… Jaunimas, klasikai, žymiausieji ir tik pradedantys, profesoriai, studentai – nesvarbu, visi drauge be jokių nuostatų, be jokių susiskaldymų, „nelošė“ jokia politinė, lytinė, amžiaus, rasinė, tautinė korta, jokios simpatijos/antipatijos… Jausdavais kaip viename ūžiančiam avilyje, kuriame motinėlės vaidmenį atliko Kornelijus Platelis, bet visos bitės buvo laisvos siūlyt idėjas, iniciatyvas, įjungti į veiksmus kolegas. Žodžiu, toks poetų Vudstokas. Ir kuo labiau festivaliui ėmė rūpėti svečiai iš užsienio, kuo daugiau radosi oficialumo, ekranų, atstumų, kuo labiau mažėjo tiesioginio kontakto, balso, susispietimo, o visus jungdavusius bendrabūvio renginius-akcijas-judesius ėmė keisti ramūs pasisėdėjimai, kuo daugiau plėtėsi legendinės „Širdelės“ erdvė, perskėlusi tą avilį pusiau, tuo viskas greičiau ėmė virsti nebe „mūsų“ renginiu, o tiesiog renginiu, kurį kažkas daro, į kurį gali atvažiuoti, pasėdėti be galo rimtai atrodančioje konferencijoje, poetų skaitymuose, kuriuose neliko vietos šiltiems jų pristatymams, neliko laiko vertimų skaitymams… Kavinėje kažkokie mandagūs ir susiskirstę prie staliukų žmonės, kurie žino, kaip elgtis… Gali būti, kad mes nematome, kaip jaunieji diskutuoja apie poeziją ir filosofiją, kaip klausosi savosios gildijos kitų narių šnekų ir pasisakymų, kaip kartu visos kartos parūko ir išgeria, pašoka ir apsikabina, juokauja ir bučiuojasi, atvirai myli vieni kitus… Bet anksčiau visi viską matė ir dalyvavo, nes spiečius nebuvo pasidalijęs į atskiras korių lentynėles. Man labiausiai trūksta šito jausmo, vienijančio, lydančio, solidarizuojančio… Manau, kad ne man vienai. Tai geriausiai įrodo renginys M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kuriame visi susigrūdę, bet laimingi klauso ir skaito savo ir kito poeto eilėraštį, kuriame yra paplepėjimo, juoko, akių, rankų kontakto, darnaus kvėpavimo. Ričardas Šileika ir Dainius Gintalas daro tai, ką anksčiau darydavo daugybė poetų, galėdavusių vesti įvairius skaitymų ar renginių vakarus.

Greta Ambrazaitė:
Nepasakyčiau, kad festivalis būtų ženkliai pasikeitęs savo esme, nors, regis, tapo kiek oficialesnis. Ne kartą girdėjau liūdnų atodūsių, kad baigėsi linksmieji PDR laikai. Jaunesni dalyviai, pavyzdžiui, mano bendraamžiai, negali su tuo tapatintis, juolab palyginti ir įvertinti, kas yra „nebe taip“. Bet tas kartojimas, kaip nebemokam linksmintis, keistas. Tipinis praeities išaukštinimas. Žinoma, pasikeitė ne tik žmonės, bet ir „objektyvūs faktoriai“: anas laikmetis buvo mažiau suaugęs su virtualybe, apskritai mažiau vizualizuotas – manau, net ir šitai norint galima susieti su padidėjusiu santūrumu. Bet kas tos „įspūdingos šėlionės“? Jaunoji karta neprivalo pateisinti anachronistinių lūkesčių. Man asmeniškai PDR pirmiausia yra pašnekesiai, svaigus dalijimasis, pasiilgti žmonės ir šventinė nuotaika, tad festivalio įspūdingumas, matyt, būtent tokiu būdu ir pasireiškia. Džiaugsmas kasmet sutampa su penktadieniu, įlipimu į autobusą, dažniausiai ten ir prasideda. O nusivylimų didesnių nepatyriau. Įsimintiniausi metai man buvo 2017 ir 2018.

Olita Dautartaitė: Tą festivalių kaitą vargu, ar galėsiu kažkaip nuosekliai įvardinti. Gaila, neturiu čia, Kalifornijos kalnuose, PDR almanachų, kad pavartyčiau ir geriau prisiminčiau. Tad kalbėsiu kažkiek padrikai, gerai? Kiek pamenu, daugelis mano lankytųjų PDR daug metų nebuvo išėję į tarptautinius vandenis. Atrodė, užtenka savų poetų, poezijos skaitytojų, vedančiųjų, šposautojų. Poezija buvo stipri ir grandų, ir tik prasikalusių. Kornelijus Platelis – viršininkas, pirmininkas, kūnas ir kraujas. Konferencijų temos sustyguotos, pranešėjai įdomūs. Poetai ir poezijos skaitytojai sulioduoti. Važinėjome į mokyklas susitikimams po Dzūkiją su moksleiviais ir mokytojais, atverdami eilėraščių gijas. Atskriedavo iš Rygos poetai Skujeneks (jis, beje, buvo vienas pirmųjų PDR laureatų) , Brūveris, praėjusių metų laureatai. Būdavom ir esame apgyvendinami, maitinami sanatorijoj „Draugystė“. Jai ilgiausius metus vadovavo Zenonas Streikus. Žmogus, mylintis literatūrą, kultūrą, kūrėjus, nesvietiškai atlaidus mielai ir, dažnai ne tokia elegantiškai, mūsų bohemai. Visada su mumis ir PDR dailininkas Andrius Moisiejus, fotografas archyvaras – Gintaras Žilys. Įdomios buvo kiekvieniems metams skirtos stichijos –  oras, žemė, ugnis, vanduo. Šmaikščiausios humoristinės formos, vietos, atlikimas. Drąsiai puldavom visa galva ir visu kūnu kartu su kitais vaidylomis į bendrą išpildymo režisūrą, jausdami improvizacijos nepakartojamą saldumą. Sumanymas vertinti, atrenkant anoniminių eilėraščių –  rimtų, nerimtų, ar padiktuotos temos nugalėtojus irgi puikus, iki šių dienų išlikęs dalykas.  Vertina „žiauri žiuri“. Ypač laukdavom netikėtų pavardžių arba vis tų pačių. Vieną sykį į tą žiaurią komisiją Bronys Savukynas pakvietė ir mane. Ypač laukdavom iškilmingo Jotvingių premijos įteikimo vakaro, poezijos skaitymų, laudacijų. Nakties vakaro vyniniam paradui vadovaudavo smagūs, šmaikštūs –  Algirdas Kunčinas, Liudvikas Jakimavičius, Alvydas Šlepikas… Jų žavus humoras liedavosi kaip iš gausybės rago.  Išstodavau su lėle beždžione Agota, ar dideliu mediniu kažkieno išdrožtu Buratinu. Jėginiai A.A. Jonyno, Gintaro Patacko, Aido Marčėno, Vlado Braziūno, Kęstučio Navako tų dienų bei naktų rimuoti tekstai versdavo iš koto ir didžiausius rimtuolius…

Pamažu PDR atėjo laikas tapti tarptautiniu festivaliu. Kuo toliau, tuo labiau. Susipažinome su pasaulio poetais ir jų tekstais. Įdomu, reikalinga. Krauni sau kitokios kraitelės literatūrą. Visokios. Kiekvienam pagal literatūrinę klausą ir skonį. Bet, mano manymu, jos per daug. Kartais kurį nors poetinį spalį mažai tekdavo išgirsti lietuvių kūrėjų poetinių tekstų. Pasigesdavom. Laukdavom savųjų. Su metais buvo leidžiama skaityti ir visai „žaliems“. Jiems skiriama nemaža laiko kamerinėj auditorijoj. Pristatydavo savo rašinėjimus kas tik norėdavo ir užsiregistruodavo. Retai išgirsdavom ką nors gaivaus. Daug visiško briedo. Dabar daug metų vyksta teminės konferencijos su temai vadovaujančiais ir turinčiais (?) bei norinčiais ką pasakyti, išgvildenti. Mano galva, nepretenduojančia į jokius apibendrinimus, dažnokai tų konferencijų dalyviai nelabai galintys sudominti, nerti į gylį, bebraidžiojantys po miltus apie malūną…Žinoma, būta ir stiprių.

Vienas iš daugelio kelerių metų mėgiamų renginių – M.K.Čiurlionio galerijos mažutėje salikėje savo ir mylimo poeto eilėraščių skaitymai prie fortepijono, apmėtyto klevo lapais ir pilnu krepšiu skaniausių rudeninių obuolių. Paskaitom ir gaunam po obuolaitį. Labai miela.

Nusivylimų nedaug. Dabar jų visiškai neprisimenu, o ir nenoriu prisiminti. Džiaugsmų marios. Nuo PDR vėliavos pakėlimo iki lauktų ir nelauktų susitikimų. Perskaitai programą, žiūri, ar girdėsi gerą poeziją, mylimus poetus. Ar pabendrausi su pernai, užpernai susipažintais svečiais iš užsienio. Ar susieisi su Kajoku, Bleizgiu, Gintu, kuris „Joja vienas“, Rudžiansku, Zelčiūte, Tautvyda…? Ar atvažiuos Bertranas, jaunasis Platelis, su šiaurės lietuvaite, Agne Žagrakalyte iš Belgijos? Rūta Jonuškienė iš Škotijos? Ar bus autentiškas mielų atvežtų dalykėlių aukcionas… Ar būsiu įtraukta į poezijos skaitymus? Kokius ypatingus „niekus“ pateiks Šileika, kokios bus dailės, foto parodos? Ar dainuosim, šoksim, siausim? Nes PDR-e neegzistuoja metai. Šėlk kaip nori, su kuo nori, be ko nori…

Ar galite palyginti PDR kitų jūsų lankytų festivalių kontekste?

Marius Burokas:
Na, PDR-as – kamerinis, nedidelis festivalis, kuriame stengiamasi išvengti iškilmingumo ir pompastikos, visokių oficialių kalbų ir nuobodžių vietinių šokių ir dainų ansamblių pasirodymų nuo kurių kartais kenčia panašūs festivaliai (ypač Rytų Europoje). Žinoma, duoklė tam atiduodama baigiamajame apdovanojimų vakare, bet čia jau neišvengiamas dalykas.

Greta Ambrazaitė: PDR-as išsiskiria laisva dvasia. Jei Pėdėeras būtų žmogus, jo prototipas būtų pankas inteligentas. Raudona skiauterė, dailus kostiumas, išlyginti marškiniai ir lietaus nublizginti kerzai (ruduo!), nostalgiška muzika ausinėse.

Erika Drungytė: Yra festivaliai, kuriuose tu dalyvauji kaip neutralus svečias, ir yra festivaliai, kuriuos tu kuri pats – savo buvimu, bendravimu, pasisakymais, naktinėjimais, apsikabinimais, džiaugsmu, atmosferos įelektrinimu. Gal artimiausias buvusiam anų laikų PDR-ui yra „Literatūrinė Panevėžio žiema“. Bet jeigu jos organizavimą perims tie, kas žino, kaip turi būti, ir ji, manau, išsikvėps, taps vienašališka. Apie pasaulį kalbėti neverta, tu ten visada būsi tik tolimas svečias.

Olita Dautartaitė: Man kiekvienas poezijos, literatūros festivalis patinka. Įdomu per Pavasarius važinėti su būriu per Lietuvą. Gera skaityti Aisčio, Salomėjos Nėries vardo premijų skyrimuose, Rūtos Staliliūnaitės tėviškėje, Grušo kiemelyje, Kauno karo muziejaus kiemelyje, Maironio premijos vainikavime… Ta visa gal dešimties dienų Poezijos skraidanti paukštė po šalį nuskaidrina miestus miestelius, kaimelius, žmones, jų ir mūsų kiek suaižėjusią dvasią. Panevėžio poetinė žiema su nepailstama Elvyra Pažemeckaite kameriškesnė, glaustenė. Su savo krašto atmintinais literatūros žmonėmis, rudų lapių premijomis, skrybėlėmis. Viskas žavu.

Nereikia lyginti. Kiekvienas festivalis savitas ir reikalingas. Druskininkuose šalia rimtų, svarių dalykų – įvairaus meninio žanro pateikimų. Akys ir širdis gali džiaugtis rudeniu, prisisotinti susitikimais, gera ir prasta poezija.

Mantas Balakauskas: Kad aš mažai tuose festivaliuose dalyvavęs. Tad nesiimsiu per daug lyginti. Poezijos Pavasaris skirtas eiti pas skaitytojus, o PDR-as skirtas, kad jie patys ateitų pas rašytojus.

Kavinė „Širdelė“ nukabinėta senomis nuotraukomis iš laikų, kai klasikai dar buvo gyvi, o vidutinio amžiaus rašytojai – jaunuoliai. Kokias patirtas ar nepatirtas nostalgijas jums kelia PDR?

Marius Burokas:
Nežinau, ar buvo PDR-e ko nors nepatirto per tiek metų. Patirta turbūt beveik viskas, ką įmanoma tokiuose festivaliuose patirti. Ypatingos nostalgijos nejaučiu – juk PDR-as tęsiasi, jis gyvas, pasipildo naujais autoriais (nors ir ne taip greitai, kaip galėtų). Štai jeigu festivalio neliktų – būtų liūdna, nes jis kaip kasmetinis poetų bendrystės patvirtinimas, bičiulių susitikimas.
Šiek tiek gaila, kad PDR-e nebesilanko arba itin retai lankosi nemažai poetų – trūksta Sigito Parulskio, Aido Marčėno, Liudviko Jakimavičiaus, dar keleto kitų. Trūksta arba trūks ir išėjusių: Kęstučio Navako, Jurgio Kunčino, Manto Gimžausko (niekas nebedaro pamišėliškų performansų).

Greta Ambrazaitė:
Gražios nuotraukos ir poetai gražūs, bet nejaučiu ryškaus sentimento laikams, kuriuose nebuvau. Daugelį dalykų, žinoma, žiūrėdama į nuotraukas gali pajusti. Kad faina jiems buvo rūkyti viduj. Kad laikas nesutramdomas. Kad kai kurie stipriai pasikeitė. Pavyzdžiui, atrodo neatpažįstamai surimtėję. Kad viskas keista – kiek daug žavių atsitiktinumų nutikę!

Olita Dautartaitė: Nostalgijas PDR-as kelia ir kels. Buvau su beveik visais Dangopi išėjusiais poetais ir jų poezija. Su labai mylimais iš arti ir iš toliau. Ypačiai skauda dėl pusnyse amžiams užmigusio Stasio Stacevičiaus, su kuriuo daug laužų kūrenta Merkinės miškuose… Per anksti save nualinusio kauniečio Kęstučio Navako. Pritariu anai išsitariusiai fotografei. Taip, seniau būta įspūdingų šėlionių, dainų, kažkokių smagių pokštų ir šiaip pasisėdėjimų. Manau, kad mes ir Anieji mokėjom labiau linksmintis, džiaugtis vieni kitais, nors ir paėmę vieną kitą lyšną taurelę. Dabarties karta gal neįdomūs nei kitiems, nei patys sau? Mažu, tokia epocha paėjo? O gal gi mes, senoliai, nebepataikom į mostį? Nežinau.

Mantas Balakauskas: Manau, kad iš esmės jis toks pat. Skiriasi tik žmonės ir jų atmintyje išlikę įvykiai. Gal dabar dėl renginių pertekliaus festivalis labiau fragmentuotas. Visi turi savo grupeles ir nišas ir iki PDR-o neatkeliauja. O nostalgijos paprastos. Norėtųsi neturėti jokių didesnių atsakomybių ir tiesiog pasilinksminti. Bet vis rečiau, tai pavyksta padaryti.

O gal geriau pradėti naują puslapį ir kitą festivalį, nebesilaikyti to paties formato?

Greta Ambrazaitė: Festivalyje viskas atrodo savo vietose. Norisi, kad pagrindinės tradicijos išliktų, tad į naujus PDR-o puslapius verčiau žiūrėti kaip į tos pačios knygos tęsinį (lankstumas šeštadienio diskotekos garso takelyje būtų pliusas). Apskritai festivalio formatas pasiteisina, o PDR-o yra reikšmingas, laukiamas ir aktualus.

Olita Dautartaitė: Manyčiau, jog nereikia naujo puslapio, nes šiame daug gero. Ir kito PDR-o nereikia. O jums, galvotiems ir plačios vaizduotės, susirinkti, pasitarti ir keisti kažką, kas atgyveno, kas ne taip beįdomu, kas… Lietuva tradicijų šalis. Man patinka tradicijos.

Erika Drungytė: Žinote, mano galva, senojo formato neliko. Tik kai kurie fragmentai. Todėl „laikymasis“ irgi tik formalus – struktūra, tradicinė dienotvarkė, veiksmo vieta, prizai. Norėčiau, kad kažkas galbūt kokioj provincijoj imtų rengti jaukų, savitą, keistą, netikėtą festivalį be jokio „svarbių“ žmonių įsikišimo, be jokių „savų“ ir „svetimų“, be jokių „žinojimų“, kas privalo laimėti kokį apdovanojimą.

Mantas Balakauskas:
Kaip nugriauti miestą ir pradėti statyti iš naujo? Tradicijoms ir atmosferai susiformuoti reikia daug laiko. Man to laiko, įtariu, jau nepakaktų. Tad aš lieku ištikimas PDR-ininkas. Bet jei atsirastų dar daugiau iniciatyvų aš visada už jas. Reikia mokytis vieniems iš kitų. Reikia statyti miestus ir į juos keliauti karavanais.

Marius Burokas: Didžiausia daugumos, kurie skundžiasi, kad festivalis „nebe toks“ problema ta, kad jie patys jau „nebe tokie“ – paseno, surimtėjo, išblaivėjo, metė rašyti ar pan. Problema dažniausiai ne festivalyje, o kaip sakė Rolandas Paksas, „mūsyse“.

Nemanau, kad reikia panaikinti arba griauti tai, kas ir taip neblogai veikia. Formatas kol kas geras, tik festivalis ūgtelėjo tiek renginių, tiek dalyvių skaičiumi ir kartais jam Druskininkuose ankštoka. Bandoma plėstis į Vilnių, Kauną, išsibarstyti laike. Manau, šiuo metu festivalis priėjo eilinę ieškojimų ir pokyčių atkarpą, jis vis dar vystosi – žiūrėsim, kas iš to išeis. Kita bėda – nedidelis vietinių susidomėjimas festivaliu. Nors nuolatinių lankytojų yra, o ir per apdovanojimų vakarą salė būna pilna.

Mus užklupęs karantinas visus viešus susibūrimus buvo laikinai sustabdęs. Ar pasiilgote literatūrinių renginių? O gal kaip tik atėjo suvokimas, kad jų esama gerokai per daug?

Erika Drungytė: Labai pasiilgau. Nieko nėra per daug. Negali būti per daug poezijos ar tapybos. Per daug gali būti tik nenatūralumo, darymo iš reikalo, pagal planus, projektus, pagal atsiskaitymus, pagal rėmėjus… Žmonės pasiilgsta žmonių, pabuvimo, pokalbių. Negalima pasiilgti tik tų dalykų, kurie daromi pagal dokumento raidę, įspraudžiami į sekundžių tikslumą, į reglamentą, į ekraną, į virtualų atstumą.

Olita Dautartaitė: Literatūrinių renginių bais pasiilgau. Trokšte trokštu. Žmonių taipogi. Ne per daug, ne per daug jų. Tiek puikių salų salelių literatūrai – muziejų, bibliotekų,vkiemelių, visokių prieigų – tebūnie.

Mantas Balakauskas: Man literatūrinių renginių jau senokai per daug, tad dažnai laikausi atokiau. Per karantiną ir nuolatines keliones labiau nei renginių pasiilgau bičiulių ir bendraminčių, su kuriais galima būtų pasidalinti savo atradimais ir praradimais.

Greta Ambrazaitė: Renginių pasiilgau, nors anksčiau nebuvau aktyvi jų lankytoja. Kol vasara, labiausiai norisi lauko, šviežio oro. Skaitymų kavinių terasose. Taip pat artėja „Poezijos pavasaris“, neteks nuobodžiauti.

Marius Burokas: Nepasiilgau, tiesą sakant. Galbūt dėl to, kad žinojau – jie tik atidėti ir anksčiau ar vėliau įvyks. Ta pauzė, tikiuosi, buvo naudinga visiems. Galbūt renginių tikrai buvo per daug – karuselė sukosi kaip pašėlusi. Jai sustojus, buvo gera proga išlipti ir apsidairyti (o ir galvos svaigulį nuo savo svarbos pagydyti).

Jei įsivaizduotume festivalį, atliepiantį visus jūsų lūkesčius, koks jis būtų?

Mantas Balakauskas: Kad visi esantys rastų, tai ko ieško. Bet taip nebūna. Tad jaučiuosi ramus. Jaučiuos savo vietoj. Ir tiek.

Marius Burokas: Jau buvo tokių festivalių (nors gal juos labiau vertėtų vadinti įvykiais – jie vienkartiniai), kuriuose neturėjau garbės dalyvauti, bet baisiai norėčiau ir juose dalyvavusiems truputį pavydžiu: kažkada buvo rašytojų plaukimas laivu po įvairius Baltijos šalių uostus arba kelionė traukiniu po Europą, trukusi kelias savaites. Štai tokiame renginyje sudalyvauti norėčiau.
O šiaip festivaliai visur daugmaž vienodi – skiriasi gal tik pompastiškumo kiekiu. Paskutinis tikrai smagus ir geras festivalis, kuriame dalyvavau vyko Atėnuose – Athens 5th World Poetry Festival.
Geras jis ir tuo, kad palieka daug erdvės ir laisvės pačiam autoriui – gali vienas paklajoti po miestą, dienotvarkė neperkrauta renginiais, tavęs niekas įkyriai neprižiūri – tokie festivaliai idealiausi.

Erika Drungytė: Toks ir būtų, kaip pirmieji PDR. Man svarbiausia, kad žmonės jungtųsi, o ne skaldytųsi. Kad palaikytų vieni kitus. Kad atleistų, neteistų, nebūtų santykių, o svarbiausia – vertinimų ir apdovanojimų – pagal įsitikinimus, pažiūras. Į kūrybines gildijas negalima įleisti asmeniškumų viruso. Ambicijų, arogancijos, paniekos, puikybės. Juo labiau – apkalbų, užkulisių. Jau geriau į atlapus kibti, išsikalbėti, išsirėkti ar susipykti, nei dėvėti tas kaukes. Tiesą sakant, ką į jas iškvepi, tą ir įkvepi atgal, misdamas pats savimi. Gali išprotaut ką tik nori, gali sukalt kokias nori lentynėles, bet šildys ne tai, ką atlikai, užsidirbai, laimėjai ar kiek įsipaminklinai. O festivaliai, vakarai, renginiai turėtų siekti bendruomenės kūrimo ir palaikymo. Rašo, tapo, komponuoja kiekvienas pats, bet valgo visi drauge.

Olita Dautartaitė: Mano lūkesčiai ne taip jau dideli. Visų pirma – gera poezija. Gal mažiau užsienio..? Metų tema. Smagu būtų sugalvoti vaidinimų. Buvo Šėpos teatras. Sueiliuotas naujomis aktualijomis. Opera. Iš anksto atsiųsti tekstai. Režisavo, berods, Šlepikas. Anas gabus ant daug ko vaikinas. Gal kažką panašaus sumislykit. Gi jūsų jaunos galvos. Pasišaukit Artūrą Valionį, Alvydą Šlepiką ir jaunų su galinga vaizduote. Pačios žinot, kas ten jūsuose fantazuotuojai, vaizduotojos, tramdytojai, styguotojos. O nuomonių bus įvairių. Jei rasite, ką geriau, bus geriau. Jei nelabai, bus gaila „dienų tų auksinių, sidabro naktų‘‘… Paleiskite, jei jums taip rodytųsi. Ieškokite naujo, taip vadinamo, formato. Man reikia kiek pertvarkyto senojo. Aš dėkojau ir dėkoju už galimybę būti Druskininkuose spalio pirmosios savaitės savaitgalyje. Anuose PDR-uose. Kaip himne: „PDR PDR, nėr geriau, kaip PDR!”

pdr-logo