Jurgita Jačėnaitė. Kodėl dabar pats laikas skaityti A. Škėmą

„Izaokas“ – vienas paskutinių Antano Škėmos (1911–1961) parašytų kūrinių, kuriame su skausmu ir ironija persvarstomas kerštas, laisvė, kaltė.
Šių metų rudenį pagal šią apysaką Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, kalbėsiantis, kaip filmo kūrėjai žada, apie lietuvių tapatybės susiformavimą.



Antanas Škėma – rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius, modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje.

„Izaokas“ – vienas paskutinių Antano Škėmos (1911–1961) parašytų kūrinių, kuriame su skausmu ir ironija persvarstomas kerštas, laisvė, kaltė.

Šių metų rudenį pagal šią apysaką Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, kalbėsiantis, kaip filmo kūrėjai žada, apie lietuvių tapatybės susiformavimą.

J. Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakos apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių „Lietūkio“ garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Šis filmas yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.

Apysakos rankraštį rašytojas A. Škėma 1961-ųjų rugsėjį atsivežė į „Santaros–Šviesos“ suvažiavimą: „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis“, – sakė A. Škėma, „Izaoką“ patikėdamas Vytautui Kavoliui. Rugsėjo 11-ąją, grįždamas iš „Santaros–Šviesos“ suvažiavimo, rašytojas žuvo automobilio katastrofoje.

Vilniaus knygų mugėje „Izaoko“ – ir atskirai išleisto kaip knyga, ir rugsėjį tuo pat pavadinimu pasirodysiančio filmo proga – leidykla „Odilė“ surengė diskusiją, kurioje dalyvavo kultūros istorikas DARIUS KUOLYS, literatūros tyrinėtoja VIKTORIJA DAUJOTYTĖ ir filosofas, šio filmo scenarijaus autorius NERIJUS MILERIUS.

V. Daujotytė: A. Škėma šiuo metu mums būtiniausias

Prof. V. Daujotytės manymu, A. Škėmos „Izaoką“ kaip niekada aktualu skaityti laikais, kai grasinama mūsų tikrovei. Pasak jos, visų pirma reikia suvokti dimensiją, kurią mums siūlo mūsų ryškiausi klasikai, tarp jų – Antanas Škėma, taip pat tai – kaip visa tai pasieks mokyklą – per mokytojus, per profesorius, per auditorijas, per kiną.

„Turėjau galvoje šitą daugiasluoksnę visuomenės sąmonės struktūrą – ne tiesiogiai atkišti, įvesti, priversti, o būtent kurti tą ypatingą atmosferą, kurioje šie dalykai tarsi savaime pasiekiami, – kalbėjo prof. V. Daujotytė. – Todėl teigiamai žiūriu į filmo kūrimą. Nemanau ir nematau, kad tai būtų inscenizacija. Inscenizacijai šis kūrinys tikrai visiškai netinkamas. Jis duoda idėją, matymą, žvilgsnio trajektoriją, jis išlaisvina sąmonę, leidžia fantazuoti, kurti vaizdinius ir eiti tuo keliu, kuriuo einama šioje apysakoje. Čia matau didžiausią šio kūrinio reikšmę. Viena vertus, jis stoja kaip tik laiku priešais mūsų tikrovės baiminimą, saldinimą – jis gina tikrovės daugiaplotmiškumą, daugiadimensiškumą, – taip kalbėdamas apie tai, kad dažnai mūsų sapnai ir mūsų tikrovė keičiasi vietomis, kad tikrovė, kurią laikome tikra, staiga pasitraukia nuo mūsų ir iškyla dar didesnė tikrovė, kurios iš tiesų negalime nei paliesti, nei patikrinti daiktais. Bet ji ima mus tikrinti ir koreguoti.“

Kalbėdama apie J. Matulevičiaus filmo „Izaokas“ peržengiamas ribas, V. Daujotytė sakė, kad kuo daugiau ribų peržengiama – tuo daugiau jų atsiveria.

„Tikrovė neturi ribos, kurią būtų galima peržengti, – tvirtino ji. – Todėl A. Škėma mums šiuo metu yra pats būtiniausias, nes dar niekada taip grėsmingai kaip dabar pasaulis, įskaitant mus visus, nenaikino savo tikrovės. Viena vertus, ji ardoma vadinamosiomis dekonstrukcijomis, kita vertus – saldinama ir sacharininama.“

Todėl, pasak prof. V. Daujotytės, dabar tikrai reikia skaityti A. Škėmą.


Kadras iš rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“.

Būtinas atvirumas skaudžiai patirčiai

Kultūros istorikas D. Kuolys, svarstydamas, kodėl A. Škėmos „Izaokas“ yra aktualus būtent dabar, teigė, kad tai autentiškas, gelminis lietuvių tekstas apie vieną skaudžiausių žmonių, tautos, valstybės patirčių. Be to, jis, pasak D. Kuolio, yra grynas savo pirminėmis intencijomis, neapsunkintas jokiais kultūriniais, kitokiais sumetimais, kurie nežinia kaip apauga šiais laikais kiekvieną, kad ir skaudžiausią, reiškinį.

„Mums yra būtinas atvirumas šiai skaudžiai patirčiai, – Knygų mugės renginyje teigė D. Kuolys. – Mes turime ją patirti iš kitos sąmonės perspektyvos – ne tik kaip iš visiškai tiesioginio sąlyčio, bet ir žvelgdami iš intelektualinės, moralinės perspektyvos. Tai žaizda, kuri yra neatveriama, todėl vis labiau traumuoja, vis labiau prislegia, vis labiau tolsta nuo savo pirminių skaudžiausių išgyvenimų.“

D. Kuolys, po daug metų vėl skaitydamas A. Škėmos „Izaoko“ tekstą, prisipažino kėlęs klausimą, kas būtų, jeigu šio teksto mes neturėtume, jeigu negalėtume matyti, kas ir kaip iš tiesų įvyksta žmogaus sąmonėje, kokiu būdu nusikaltimas ima pereiti į universalųjį, susisiekti su bendraisiais žmonijos patirties dalykais.

D. Kuolio manymu, kuris, beje, ir pasiūlė A. Škėmos „Izaoką“ išleisti atskira knyga (nors šis kūrinys randamas rašytojo raštuose), mes, lietuviai, turime knygų, kurias skaityti būtina, nors labai sunku.

„A. Škėmos „Izaokas“ yra jo paskutinė knyga, paženklinta, kaip profesorė V. Daujotytė yra sakiusi, paskutinio kūrinio stigma visoje A. Škėmos kūryboje, – kalbėjo kultūros istorikas. – A. Škėma šį kūrinį įteikė Vytautui Kavoliui 1961-ųjų rudenį „Santaros–Šviesos“ suvažiavime, pasakydamas: gal jūs žinosite, ką su šita mano knygele daryti. Ir po kelių dienų grįždamas iš ten katastrofoje žuvo.“

A. Škėmos „Izaokas“, pridūrė D. Kuolys, yra neskaitytas jaunimo – jis tai matantis, nes dėstantis universitete: „Iškritęs iš mūsų akiračio. Ir dėl to manau, kad A. Škėmos „Izaoką“ mes turėtume skaityti kaip atskirą lietuvišką knygą, nes jis kalba kaip liudininkas. Iš rašytojų, kalbančių apie Holokaustą, šiandien turime ir Sigitą Parulskį, ir kitus autorius, bet A. Škėma reikšmingas tuo, kad byloja kaip tų laikų liudininkas, kaip pats sukilėlis.“

D. Kuolio manymu, A. Škėma liudija tikrovę, kuri šiandien netelpa į mūsų išgrynintus naratyvus. „Kas nutiko su mūsų visuomene – mes skelbiame hibridinius karus ir tai, kad mums reikalingi išgryninti naratyvai, suprimityvinta, supaprastinta tikrovė. Bet labai dažnai ta tikrovė yra tokia drastiška, tokia dramatiška, tokia sudėtinga, kad į jokį išgrynintą naratyvą netelpa“, – knygos ir filmo pristatyme teigė kultūros istorikas.

Jo manymu, A. Škėmos „Izaokas“ kaip tik šią mūsų išgrynintą tikrovę griauna, žeidžia, iš jos juokiasi – pašėlusiai, ciniškai.

„A. Škėma kalba apie kerštą. Ir mūsų broliai žydai, ir mes patys keršto temos vengiame, – kalbėjo D. Kuolys. – A. Škėma kalba apie kerštą. Apie keršto absurdą, keršto kančią, ir kalba labai skaudžiai.“

Kultūros istoriko įsitikinimu, mūsų glaistomai, režisuojamai, gryninamai tikrovei A. Škėma ypač reikalingas, kad nesubanalėtume, kad neatsidurtume primityvioje lėkštumoje, kurioje šiandien gyventi mums siūlo įvaizdžių kūrėjai, viešųjų ryšių specialistai, politikai.

„Mes turime gyventi laisvą, sotų, sudėtingą gyvenimą, ir A. Škėma tokį gyvenimą mums grąžina“, – teigė D. Kuolys.

Bernardinai.lt