Jurgita Žana Raškevičiūtė. Kino juostos apie Jurgį Savickį belaukiant

1922-ieji. Tarpukario Lietuva gyvena nacionalinės kultūros ir literatūros kūrimo patosu, iš kurio radosi nemaža solidžių dabartinės klasikos kūrinių. Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“, ir – Kazio Binkio sutelktų avangardistų keturvėjininkų manifestas „Keturių vėjų pranašas“.

Intensyviai persikloja tradicija ir modernumas, romi klasikinė refleksija ir avangardinis maištas. Tai metai, kai šiaudinėj pastogėj ima pūsti keturi vėjai ir vienas kitas jos šiaudas ima liepsnoti ar bent jau smilkti. „Tarytum lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštelėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink. Tai buvo „Šventadienio sonetai“ ir „Ties aukštu sostu“, tai buvo Vakarų Europa“, – taip apie 1922 ir 1928 metais pasirodžiusius Jurgio Savickio novelių rinkinius atsiliepė poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Kaip ši modernios architektūros linija atsirado iš pažiūros sodietiškame lietuviškos literatūros kraštovaizdyje?

Ją įbrėžė lietuvių novelistikos modernizuotojas, dabar – daugiau mokyklos vadovėliuose gyvenantis klasikas, nugyvenęs kino juostos vertą gyvenimą. Savickis priklauso tarpukario tikrovei, kurios pagrindinis herojus populiariojoje sąmonėje – iš kaimo kilęs, miesto nuvargintas, todėl iš idealizuotos kaimo kultūros įkvėpimo besisemiantis autorius. Kaimo adoratorių aura, simbolizuojama Žemaitės skaros mazgelio, gaubia mūsų literatūrą iki šiol, o neretai verčia ja bodėtis ir ieškoti alternatyvų. Dar daugiau – bodėtis lietuvių literatūros kaimietiškumu yra kone gero tono ženklas.

Jurgis Savickis labai savitai savu gyvenimu realizavo kaimietiškumo ir miestiškumo „diskusiją“.

Bet: didžiuma to meto autorių, sukūrusių tokį nacionalinį veikėjo tipą ir kultūrinės savivokos modelį, ne vienerius metus praleido skirtingose užsienio šalyse, studijavo carinės Rusijos ir Vakarų universitetuose, o tokį veikėjo tipą kūrė tikslingai: daugiau iš nostalgijos ir rūpesčio dėl tautinės kultūros, nei iš savo provincialumo, kaip kartais gali atrodyti. Be to – galima pridėti, kad rašytojus turime tokius, kokius juos patys sukuriame iš kartos į kartą perduodamas klišes paniekinamai kartodami. Štai ta pati Žemaitės skarelė mums simbolizuoja jos kaimietiškumą ir uždarumą, bet retas kuris žinome, kad tai buvo Žemaitės sąmoningos laikysenos, pažiūrų ir netgi protesto išraiška, demonstruojama tiek tarptautiniuose moterų suvažiavimuose, tiek ir Amerikoje, kurioje ji ne vienerius metus gyveno. Jurgis Savickis labai savitai savu gyvenimu realizavo kaimietiškumo ir miestiškumo „diskusiją“.

„Ūkininkas, ilgai viešėjęs mieste“ – taip Antrojo pasaulinio karo metų dienoraštyje „Žemė dega“ savo tapatumą apibrėžia autorius. Ir išties miestuose Savickis viešėjo daug ir įvairiuose. Gimęs Pagausančio dvare prie Ariogalos, mokėsi Maskvoje, profesionalaus ūkininko karjeros siekė Peterburge aukštuosiuose žemės ūkio kursuose, juos metęs mokėsi dailės Maskvoje ir Krokuvoje, kol galų gale Savickio ieškojimus esmingai pakreipė Pirmasis pasaulinis karas.

Savickis įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą, 1915 metais buvo išsiųstas į Daniją rūpintis lietuvių belaisviais, o vėliau paskirtas atstovauti jau nepriklausomai Lietuvai Skandinavijos ir Šiaurės šalyse. Skirtingais laikotarpiais gyveno Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje. Per visą savo brandų gyvenimą Lietuvoje Savickis praleidovos kelerius metus, kai trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje su šeima – Peterburgo veidrodžių pirklio dukra gražuole Ida Trakiner ir dviem sūnumis Algirdu ir Augustinu – parvyko gyventi į Kauną. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir vadovavo Valstybės teatrui, tačiau netrukus vėl išvyko atstovauti Lietuvai į Skandinaviją. Pirmoji Savickio šeima pamažu iširo ir po kiek laiko diplomatas vedė savo sekretorę jauną gražuolę danę Ingę Geisler.

„Ūkininkas, ilgai viešėjęs mieste“ – taip Antrojo pasaulinio karo metų dienoraštyje „Žemė dega“ savo tapatumą apibrėžia autorius.

Atrodo, kad vienas esminių Savickio gyvenimo bruožų – mobilumas ir nuolatinė gyvenimo formų paieška, skirtingos vietos jį įkvėpdavo vis kitaip gyventi. Tokie patys yra ir jo kūrybos veikėjai: dažniausiai tai „paribių“ gyventojai ar marginalai, neturintys nuolatinės savo vietos, neįleidę šaknų, todėl – keisti ir pažeidžiami. Kurortuose, neaiškių šalių miestuose ir miesteliuose, kartais –Lietuvos kaime; užeigose, viešbučiuose, kartais – namuose, gyvena prostitutės, nerūpestingi dendžiai ir avantiūristai, vagys, kartais – vaikai. Jie gyvena tarsi atlikdami jiems stipresniųjų režisierių priskirtas arba pačių susikurtas „roles“ (Savickis nepavartotų žodžio „vaidmuo“), kurių atlikimą pasakotojas stebi iš distancijos, tokią pačią poziciją užimti siūlydamas ir savo skaitytojui.

Kaip esmingai keičiasi Savickio žvilgsnis į tai, ką vaizduoja, mums gali atskleisti vienas pavyzdys. Visi esama apverkę Jono Biliūno Brisių. Verkiame šuns, kurį pasenusį nušauna šeimininkas, nes apsakymo autorius mums sukuria gailesčio ir užuojautos kupiną žvilgsnį. Savickio novelės „Adastra“ veikėjas ūkininkas Dalba apimtas permainų ryžto, „kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti“, nutaria atsikratyti šuns: gražiai nusiskutęs šventadienio rytą susiruošia į miestelį, pakeliui ketindamas paskandinti šunį eketėje. Tačiau ūkininkui nepasiseka ir skandindamas šunį pats įkrenta vandenin. Čia novelės veiksmas pasisuka dramatiška linkme, labai palankia sukurti įsijautimo ir graudulio atmosferą – pasmerktas šuo išgelbsti savo šeimininką, o pastarasis, šoko ištiktas, gailisi ir ketina tapti geresniu žmogumi. Suvaikšto į miestą, grįždamas namo prisimena pradėtą darbą ir – paskandina jį iš eketės ištraukusį šunį. Grįžta namo. Šviesioj ir šiltoj troboj sėda valgyti.

Savickis nieko nekalba apie jo sąžinę, nevertina – tik ironiškomis pastabomis nurodęs vertinimo kryptį moralines problemas siūlo svarstyti pačiam skaitytojui, jis yra rašęs, kad jam nesinori žmogaus sielą gnaibyti. Tai tiesa: Savickis sukuria moraliai įtemptą situaciją, o „gnaibymąsi“ palieka mums patiems – kiekvienam pagal galimybes. Palyginę Biliūno Brisių ir Savickio bevardį šunį, galime nuvokti, kuria kryptim Savickis keitė lietuvių prozos pasakojimą.

Žaidimas ir ironija – raktiniai žodžiai, kalbant apie Jurgį Savickį. Žaidimas savo personažais ir jų likimais, žaidimas ir nuosavame gyvenime, skirtingus jo etapus įgyvendinant tarsi geras šachmatų partijas. Nebūtinai – laimint, bet nevengiant ekstravagantiškų ar nenuspėjamų ėjimų, ko gera – dažniausiai derindamas žirgo ir rikio duetą. Gyvenimas su trimis moterimis, skirtingų amplua realizacija (nuo dailininko iki sodininko), domėjimasis įvairiomis meno, kultūros sritimis.

Platus mostas, vieniša laikysena, neskrupulingas, atsainus požiūris į pinigus ir žmonių nuomones, polinkis staigiai rinktis labiau vertinant momento grakštumą ir teatriškumą, nei pasirinkimo praktiškumą ar reikalingumą. Šiuos bruožus liudija pati Savickio gyvenimo istorija ir išlikę anekdotai.

Vienas jų – važiuoja Lietuvoje vasarojantis Savickis su savo broliu kažkur per gimtuosius laukus ir pamato gražų žemės plotą. Jį nusiperka. Vėliau jau svečiuose kraštuose reziduojančiam Savickiui brolis rašo klausdamas, ką gi su ta žeme daryti? Savickis atrašo – „nežinau“. Turėjo tokių sklypų nemaža, kaip ir keletą namų skirtingose Lietuvos miestuose. Jis galėjo iki panagių derėtis su samdomu darbininku dėl sumos, o paskui ištraukti iš kišenės saują banknotų ir paduoti juos neskaičiavęs. Jis galėjo pakabinti ant šakos naują kostiumą ir pasislėpęs stebėti, kaip į jį reaguos praeinantis kaimietis. Galima nujausti, kad platus mostas lėmė tai, kad Savickis visą gyvenimą turėjo skolų: neatsižvelgiant į tai, ar buvo tėvų paramos dėl savo radikalių sprendimų netekęs dailės studentas Krokuvoje, ar Lietuvos diplomatas Helsinkyje. „Suomijoje Jurgis pinigus išsileisdavo iki kapeikos, ateidavo skolintis iš manęs. Paskui atneša, ir daugiau dar. Sakydavo: tebus, kol prireiks“, – pasakoja Savickių vaikų auklė Helsinkyje.

„Tėvas domėjosi viskuo. Jis buvo ne tik dailininkas, rašytojas. Jis buvo ir politikas. Politikas, žvelgiantis į pasaulį menininko akimis“, – teigia Augustinas Savickas. Ko gera, visa tai lėmė tiek plačią Jurgio Savickio gyvenimo geografiją, tiek labai savitą paskutinę jo gyvenimo partiją. Savickis buvo geras diplomatas: jis dėjo daug pastangų populiarinti lietuvių kultūrą, megzti kultūrinius šalių ryšius, buvo aristokratas, mokėjęs daug kalbų ir gebėjęs derėtis, susikalbėti. Tačiau jam stigo atidos diplomatiškai buičiai (jos stygių bent kiek lėmė ir polinkis į prabangą) – nuolat kentėjo turėdamas atsiskaityti už dideles išlaidas. Galop Savickis buvo „pažemintas“ pareigose ir paskirtas į Rygą, iš kurios jam pavyko ištrūkti gavus paskyrimą nuolatiniu delegatu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Paskyrimas gautas Antrojo pasaulinio karo pradžios metais.

Karo metų dienoraštis rodo, kad visa, ką darydavo Savickis, darydavo su aistra.

Du pasauliniai karai, du lemtingi gyvenimo posūkiai. Pirmasis karas nubrėžė esminę gyvenimo kryptį, antrasis – gyvenimą tarsi užtvenkė, uždarė. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Savickis liko diplomatu be valstybės ir, žinoma, be lėšų. Jis apsigyveno dar darbo Skandinavijoje laikotarpiu Pietų Prancūzijoje pasistatydintoje viloje ir – iš diplomato tapo sodininku. Karo metų dienoraštis rodo, kad visa, ką darydavo Savickis, darydavo su aistra. Į daržininkystę ir sodininkystę jis pasinėrė visiškai – dienoraštyje, ko gera, daugiau dėmesio tenka ne pasaulį apėmusio karo aktualijoms, bet kurios nors rožės auginimo ypatumams ar pasisamdytų italų darbininkų charakterio savitumui.

Vila tapo ne vien priebėga staiga statuso netekusiam Savickiui, bet ir pragyvenimo šaltiniu: auginami produktai maitino šeimą ir leido užsidirbti būtinų lėšų, nors Ingės Savickienės liudijimu Savickio negebėjimas tvarkyti finansų juos klampino į vis didesnes skolas. Dienoraštis veikiausiai rodo ir tam tikrą reakcijos būdą į ištikusią katastrofą, savotišką bėgimą: gyvendamas su antrąją žmona, su kuria augino jų abiejų įsūnį italų berniuką Seržą, Savickis neturėjo žinių apie pirmąją savo šeimą, likusią karo apimtoje Lietuvoje, dėl to labai išgyveno.

Savickio šeimos istorija kaip maža dalelė gali reprezentuoti tai, kas ištiko daugybę XX amžiau vidurio katastrofas išgyvenusių šeimų. Vyresnysis sūnus dailininkas Algirdas išėjo paskui savo žmoną į getą ir ten ją gindamas žuvo. Abiejų Savickio vaikų motina pirmoji žmona žydė Ida, ištrūkusi iš geto, bet neatlaikiusi bėgimo, slapstymosi įtampos, vokiečiams jau traukiantis iš Lietuvos, – pasikorė. Jaunesnysis sūnus Augustinas, nors ir sunkiai, išsigelbėjo pasitraukęs į sovietinę Rusiją, tarnaudamas vadinamajame darbo batalione. Augustino gyvenimas – tarsi kompensacija už ankstyvą brolio mirtį. Nugyveno turiningus 93 metus ir mirė sulaukęs Lietuvos dailės patriarcho statuso.

Gimęs netoli Ariogalos, Savickis ir mirė Ariogaloje – taip rašytojas vadino savo vilą Prancūzijoje. Mirė įgyvendinęs paskutinį – sodininko amplua. „Jis ieškojo savo žalios tylos: Lietuvos. Toli nuo Lietuvos, svetimame krašte. Ieškojo tėvas tos žalios tylos ir Kaprio saloje, ir Afrikos oazėse, ir čia – svetingoje Prancūzijoje, tėviškai priglaudusioje ne vieną pakeleivį iš Lietuvos. Tėvas mylėjo Prancūziją kaip seserį, bet Lietuva jam visuomet buvo motina“, – rašo savo atsiminimų knygoje „Žalia tyla“ Augustinas Savickas.

15min.naujas