Jurgita Žemaitytė. Kodėl nemylime savo kalbos?

Net visai su istorija nedraugaujantys lietuviai kasdien su ja susiduria. Kur? Kalboje. Mūsų kalba yra unikali, seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės ypatybių. Tačiau mes patys kažkodėl jos nemylime, vis prigalvodami, kaip įterpti į lietuvių kalbą užsienietiškų žodžių.

Štai jaunoji karta šiandien pyksta, kai juos užkalbina rusiškai. Jie šios kalbos nesupranta, mokyklose nebesimoko. Ir jeigu kokia tetulė gatvėje laužyta lietuvių kalba su rusiškais įterpiniais ko nors paklaus, jaunuolis supykęs neatsakys. Tačiau patys jie elgiasi taip pat. Prieš porą savaičių teatre nugirstas jaunuolių pokalbis: „O ką tu vaistinėje darai? Aš konsultantas, stumdau papildus ir kremus. Tai arba rusėms močiutėms sakau nipanimaju arba jau konsultuoju fo ryl. O ką tu veiki? Aš švedų serialą režisuoju. Oho, tai čia jau bijond dryms. Jo, faina, pažįstu Meškėlą ir Milių, o Ivanauskas feisbuke su gimtadieniu ant lentos parašė. Oho, tai aš čia su selebriti atėjau!“. Taip kalba į teatrą atėję du jaunuoliai, neabejotinai, kultūros ištroškę. Tik vaidindami labai kultūringus, pamiršo, kaip svarbu kultūringai kalbėti. Ir tokie pokalbiai šiandien skamba visur, ne tik neformalioje aplinkoje. Tiksliau, ne skamba, o ausį rėžia.

Pikta, kaip lengvai mes patys griauname tai, ką turime gražaus ir unikalaus. O juk turėtume kalba didžiuotis. Į Vilnių rudenį suvažiavę studentai stengiasi neišsiduoti iš kokio krašto atvyko, gėdydamiesi kalbėti tarmiškai, nors visai neturėtų to daryti. Tarmės yra kalbos puošmena. Smagu girdėti, kai žemaičiai rokuojas nepažįstamais mums žodžiais ar dzūkai linksmus šposus pasakoja. Keleri metai praeis ir absolventai bus primiršę senuosius žodžius. Sugrįžę į kaimą pas močiutę kalbės jau pramanyta, maišyta, neaiškia kalba. Mokėti kalbas yra gerai, tik kiekvieną iš jų reikia gerbti. Ypač savo gimtąją. Ypač tokią ypatingą, kaip mūsų.

Respublika