Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Tarmė – nekintantis, stabilus, įgimtas, su krauju gaunamas ankščiausias kalbinis įgūdis. Archajinis palikimas nekinta laike, yra griežtai „pririštas” prie vietos ir joje gyvenančių žmonių – taip sukuriamas uždaras arealas, bendruomenė, kalbanti tik jai suprantama specifine kalba.


Tradicijos tęstinumui būtinas perdavimas, bet koks įprastas uždaro arealo gyvenimo rutinos sutrikdymas (pvz. emigracija) įveda savo taisykles ir sąlygoja tradicijos nykimą („Baba, ar tu turi čikenų?” – klausia iš Londono grįžęs anūkėlis savo močiutę Vaitkūnų kaime, Kaišiadorių rajone).

Tradicijos stabilumas ir uždarumas sąlygoja saugumą, tačiau praranda savo galimybę išlikti prieš kitimą ir globalumą.

PERFORMANSO APRAŠAS
Moteris, dėvinti lietuvišką tautinį kostiumą, stovi judrioje, darbingoje statybų aplinkoje. Dirbantys statybininkai nekreipia dėmesio į statišką figūrą. Girdisi grąžtų, plaktukų garsai.
Atsiveria langų angos sienose. Cemento dulkės ir grubūs įrankiai. Tačiau moteris tautiniu kostiumu išlieka stabili ir nesitraukia.
Tradicija (moteris) – stabili. Laikas (statybos) – kintantis dydis. Atsidūrę vienoje erdvėje jie iliustruoja amžinas, tarpusavyje nuolat konfrontuojančias vertybes.

IDĖJA IR ATLIKIMAS: Jurga Juodytė
OPERATORIUS: Jurga Juodytė, Genė Juodienė
MONTAŽAS, GARSAS: Jurga Juodytė, Virgis Malčius