Ką lengviau paaiškinti čekui – lietuvių kalbos gramatiką ar tai, dėl ko sielojasi Granauskas?

Atsakymą į klausimą, ką lengviau paaiškinti čekui – lietuvių kalbos gramatiką ar tai, dėl ko sielojasi Romualdas Granauskas, žino Vaidas Šeferis. Su abiem užduotimis kasdieniame darbe susiduriantis literatas džiaugiasi, kad tai daryti apskritai tenka – su Lietuva mažai ką bendro turinčiame Brno atsiranda studentų, dėl skirtingų priežasčių panorusių tapti lietuvių kalbos ir literatūros žinovais.

Pašnekovą sunku pavadinti emigrantu, nors biografinės aplinkybės į tai tarsi nurodo. Iš Lietuvos tęsti studijų į Austriją dr. V. Šeferis išvyko 1999 m., persikėlęs į Čekiją profesines šaknis įleido Brno, svečioje šalyje sutiko būsimąją žmoną, o jųdviejų vaikai šiandien kalba ir lietuviškai, ir čekiškai. „Ieškojau galimybių likti ir pasitaikė kaip aklai vištai grūdas“, – prisimena pašnekovas.

Retas kuris emigrantas gyvena Donelaičiu, Kunčinu, Krėve ar Radvilavičiūte, o universitete dirbantis literatas su šių autorių kūriniais dar ir pažindina čekus. Visgi Lietuvos ilgesio tai nenumalšina, sako pašnekovas.

Prisijaukinti lietuvių rašytoją

Masaryko universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas – už ilgo pareigybių aprašo esama ir ne trumpesnės asmeninės istorijos, prasidėjusios 2003-aisiais. Nuo tada V. Šeferis pradėjo dirbti lektoriumi antrame pagal dydį Čekijos universitete.

Plačiame Baltistikos studijų lauke, pašnekovas sako, finistika ir lituanistika išsiskiria kaip paklausiausios kryptys – iš apytikriai 50-ies fakulteto studentų pastarąją pasirinkusių yra apie 12. Kai kuriuos šis pasirinkimas baigus bakalauro studijas nuveda iki magistrantūros studijų. Kodėl pasiskirstymas toks, ir pačiam dėstytojui atsakyti sunku.

„Studentus pas mus atveda priežasčių kompleksas, nėra vienos, nėra vieno aiškinimo. Pirmas ir simpatiškiausias atvejis, kai studentas ateina, nes jis buvęs Lietuvoje arba turi pažįstamų lietuvių arba kaip nors kitaip jam šalis ir kultūra yra simpatiškos. Būna, kad dar gimnazijoje būdami jie per sportą, turizmą ar kitu keliu susipažįsta ir nutaria giliau domėtis.

Yra labai geri studentai tie, kurie renkasi lietuvių kalbą, nes nori studijuoti kažką egzotiško – tai, kas nesiūloma gimnazijose. Jie nori intelektualiai išsiskirti iš bendraamžių, kai šie studijuoja anglų kalbą. Atsiranda ir tokių kalbos gurmanų. Gana didelė studentų dalis ateina be aiškios motyvacijos, dairydamiesi, kokia pasiūla, kokie dėstytojai, kokios stojimo sąlygos. Ateina be aiškios motyvacijos, bet labai greitai pritampa“, – LRT.lt pasakojo V. Šeferis.

Ir dar viena studentų kategorija, pašnekovo teigimu, ateina ieškodama lengvų kelių įstoti į universitetą – abiturientams užtenka išlaikyti bendrųjų gabumų egzaminą, mat taikyti specializuotą atranką tiems, kurie su baltistika nėra susidūrę, nebūtų prasminga.

Kas lietuvių literatūroje labiausiai patraukia tuos, kurių susidūrimas visgi neatsitiktinis, kas sudomina čekus ir rezonuoja su jauno europiečio mąstysena? V. Šeferis atsako, kad lietuvių autorių kūrinių prisijaukinimą lemia tai, kiek lengva perprasti jų kalbą – ar kūrinys prieinamas čekiškai, o jei tik lietuviškai, tuomet kiek laiko ir pastangų užtenka jam atrakinti.

„Jeigu bandai duoti, pavyzdžiui, Algį Grybauską, Sigitą Gedą, jau nekalbant apie senąją literatūrą, Kristijoną Donelaitį, tai matai, kad vargšai stengiasi, stengiasi, bet nesupranta, kas tame tekste vyksta. Todėl natūraliai pakrypstame į prozą, o proza studentams patinka – gana noriai skaitomas Saulius Tomas Kondrotas, ypač trumpesni apsakymai, novelės, studentams patinka Jurgio Kunčino „Tūla“, skaito Vincą Krėvę.

Kadangi yra menkai susidūrę, jų skonis formuojamas pagal mūsų literatūrinę programą, o skaitome klasikus: Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Žemaitę, iš moderniųjų – Giedrą Radvilavičiūtę, Undinę Radzevičiūtę, Eugenijų Ališanką“, – sako pašnekovas.

Skaitytojus užkabina Sigito Parulskio, Tomo Venclovos, Neringos Abrutytės, Sauliaus Šaltenio, Romualdo Granausko kūryba. „Tiesa, jiems sunku suvokti, kaip nuolatos žmonės Granausko kūryboje kenčia, kaip viskas blogai, dėl ko jis sielojasi, bet reikia atskirti dokumentinį literatūros lygmenį ir rašytojo intenciją, studentams tenka aiškinti, kodėl Granauskas renkasi būtent tokias pasakojimo strategijas“, – priduria V. Šeferis.

Apskritai Čekijoje dalis lietuviškų kūrinių anksčiau domino kaip disidentinės minties pavyzdžiai, o dabar, teigia pašnekovas, veikia kitos motyvacijos. Vis dėlto sudominti, sako, tebeturime kuo.

„Nelaistoma kalba nudžiūva“

Nors pats sako nesijaučiantis nuo Lietuvos nutolęs, V. Šeferis gerai supranta, su kokiu iššūkiu susiduria užsienyje vaikus auginantys lietuviai emigrantai. Dvi pašnekovo dukros – 8-erių ir 5-erių – kalba ir čekiškai, ir lietuviškai, vis dėlto Brno, kitaip negu Prahoje, nėra lietuvių bendruomenės, todėl už namų sienų su lietuvių kalba nesusiduriama.

„Mūsų vaikai yra dvikalbiai, su kuo konkrečiu metu šnekasi, tą kalbą ir pasirenka – aš namuose kalbu vien lietuviškai ir su žmona, ir su vaikais, o žmona vien čekiškai. Vienas žmogus, viena kalba – tai yra toks gerai žinomas vaikų kalbinės edukacijos principas. Kol kas sekasi neblogai, dukros kalba gražiai lietuviškai, džiugina mane, bet reikia daug energijos investuoti į tai, kad kalba būtų gyva“, – sako V. Šeferis.

Mišrių šeimų aplink daug, mokykloje, kurią lanko dukros, yra ir prancūzakalbių, ukrainiečių, slovakų vaikų. Edukacinė sistema Čekijoje sureguliuota taip, kad dvikalbystė yra laikoma įprastu dalyku, sako V. Šeferis, bet be kasdienio įdirbio – skaitymo, bendravimo – tai būtų nieko verta. „Reikia nepamiršti, kad kalba yra gyvas daiktas, nelaistoma ji nudžiūva“, – teigia jis.

Literatas sako, kad gyvenimas užsienyje pakoregavo požiūrį į kalbą ir jos reguliavimo politiką, kuri Lietuvoje neretai susilaukia priekaištų. „Manau, kad žmones erzina ne vertybinė orientacija – niekas nesiginčytų turbūt, kad gimtoji kalba yra vertybė, – o tam tikros galios kompetencijos, suteiktos Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ar Lietuvių kalbos inspekcijai. Šios institucijos turi mechanizmų, kaip įsiterpti į oficialiąją kalbinę raišką, ir tai turbūt erzina“, – atkreipia dėmesį V. Šeferis. Jo manymu, čekų patirtis šiuo atžvilgiu visgi gali būti pamokanti.

„Anksčiau aš buvau gana radikaliai nusiteikęs prieš kokį nors kalbos reguliavimą, o dabar vis labiau matau tuos pavojus, kurie kyla, kai su kalba susiję procesai šiuolaikiniame pasaulyje laikomi nereikšmingais. Ir aš kalbu apie labai kasdienes patirtis.

Aš dirbu Čekijoje, mano studentų dauguma yra čekai, studijų pradžioje jie daug darbų – referatų, analizių – turi pateikti man čekų kalba. Ir situacija yra tokia, kad aš, lietuvis, taisau klaidas jų tekstuose, – taip galima nustekenti kalbą, kai ji yra visiškai liberali, kai jos pakankamai nemokoma. Kadangi mano dukros lanko mokyklą, žinau, kaip ji yra dėstoma nuosekliai, pagrindai sudedami tvirtai, vadinasi, pradinio išsilavinimo fazėje viskas yra gerai. Kalbinės kompetencijos prastėti pradeda išsiveržus iš mokyklos, kai niekas nebesaugo.

Aš niekada nestudijavau čekų kalbos, išmokau ją intuityviai, bet matau, kad čekų daromos rašybos klaidos yra aiškios. Kodėl taip yra? Todėl, kad čekų kalbos politika yra labai liberali, kalbėk, kaip nori, yra tik patariamosios institucijos, nėra jokių reguliuojančių mechanizmų – Mokslų akademija turi tik patariamosios institucijos statusą“, – dėsto pašnekovas.

V. Šeferis, rodos, dalydamasis patirtimi perspėja, bet kol kas nėra linkęs per daug nerimauti – visgi lietuvių kalba, literatūra atranda kuklius, šiek tiek jau pramintus kelius į Vakarus, o vienas tokių veda per Čekiją. Reikšmingas to pavyzdys čia buvo J. Kunčino „Tūlos“ leidimas, pristatytas Prahoje ir Brno.

Tai, sako pašnekovas, iš tikrųjų nemažas literatūrinis įvykis. Ar jo paties kelias pasisuks atgal į Lietuvą, V. Šeferis kol kas nežino. Grįžti norėtųsi, bet kol kas tai veikiau sentimentalūs pamąstymai, ne konkretūs planai.

Parengė LRT