Ką literatūrologai veikia vasaromis?

Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieiti be žmonos. Taip pat kultūriškai įsišaknijęs stereotipas, kad intensyvų adrenalino potroškį jaučiantis vairuotojas rinksis BMW markę ir dažnai išdykaus tarp eismo juostų nerodydamas posūkio signalo. Sykiu neginčijimai įrodyta, kad literatūrologams reikia salų. Literatūros salų. Tokio vasarinio akademinio seminaro – pažintinės ir pramoginės stovyklos, prasidėjusios praėjusį antradienį ir trukusios tris dienas.

Vasaros dienos dar sugrįš, bet niekada nebebus taip tvanku ir tuščia Milano gatvėse kaip tą antradienį. Tą antradienį Vilnijos krašte, prie Merkio, įsikūrusioje sodyboje irgi buvo tvanku, o „Literatūros salas“ rengiančio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus Mindaugo Kvietkausko įvadinį žodį vis papildė gurgiantis dangaus skrandis – neramaus griaustinio kontrapunktas. „Literatų bendruomenė, literatų bendrija atranda savo pačios motyvaciją, savo tikslą, kodėl turi rinktis neformaliai – ir ne dėl to, kad kas nors būtų nurodęs, o kad mums patiems reikia“, – sakė stovyklos lyderis, ir negali jam nepritarti. Užtat žmogui iš šalies gali būti keblu suprasti, kodėl literatūros tyrėjai ir studentai aukoja lengvabūdišką vasaros laiką steigdami improvizuotas auditorijas ir sodybos kluone ar dvaro rūmuose, kad darytų daugmaž tą patį, ką daro universitetuose – skaitytų pranešimus ir diskutuotų apie dvarą kaip „archyvą“, aptartų lietuvių skaitymą pramogai daugiau kaip prieš šimtą metų arba smulkiai knebinėtų litvakų rašytojo Chaimo Grades romaną „Mano mamos šabai“. Jiems to reikia. Netgi vasaromis, parduotomis akademinei minčiai.

"Literatūros salos"

„Literatūros salos“© M. Gailiaus nuotr.

Būna užsiėmimų, išganingų užėjus dvasios negandai. Taip ir tokios stovyklos – jos išganingos ir praturtinančios jeigu ne dvasią, tai žinių aruodą, ir suteikiančios dar nebūtinai aiškaus kontūro perspektyvą (pavyzdžiui, profesinę). Tiesa, ne vien šios vienuoliktosios „Literatūros salos“ suburia profesionalių skaitytojų bendruomenę anapus auditorijos, išvilioja į gamtą, į rimtą, bet ne tokį formalų formatą – juk neseniai praėjo ir tradiciniai išvažiuojamieji seminarai „Baltos lankos“ ir „Santara-Šviesa“, o dar kalendoriuje raudonai pažymėta „Šiaurės vasara“ rugpjūtį Biržuose ir „Užuovėjos“ rugsėjį Nidoje. Šias akademines stovyklas norisi lyginti su populiariu forumu, vadinamuoju Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimu, įvykusiu liepą Prienų rajone. Nors šio festivalio programos pompastika ir grandiozinė užmačia žada svaigų pažintinį nuotykį, atidžiau pasiklausius diskusijų ir forumų lieka vien tolimas pažinimo aidas – naujų idėjų bemaž neišauga iš nederlingo hipodromo smėlio. Nes ten nepasakoma nieko naujo, ko nebūtum girdėjęs per radiją ar skaitęs ataskaitoje. Žmonės susirenka pakartoti tai, ką ir taip žino. Akademinėse stovyklose – priešingai. Šit „Literatūros salose“ dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė charizmatiškai pristatė grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio foto-auto-biografiją, įspūdingą šio didiko nuotraukų archyvą ir tyrimą, originalią interpretaciją, kuri žadina vaizduotę ir kviečia mintimis iš kadrų rekonstruoti XIX amžiaus aukštuomenės psichologinį portretą ir buities įpročius. Kartais tenka pavartyti žurnalo „Žmonės“ puslapius – fotoreportažus iš renginių, ieškant pažįstamų veidų, bet šiuolaikinio elito papročių ištaiga nublanksta prieš mokslinę žiūrą į grafo archyvą, kurstančią didesnį smalsumą negu paskutiniai „posh“ puslapiai. Tik pamanyk: vienas seminaras prasmingesnis už metinę „Žmonių“ prenumeratą!

"Literatūros salos"

„Literatūros salos“ © M. Gailiaus nuotr.

Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje. Žinoma. Literatūrologų užsiėmimai vasaromis žmogui iš šalies gali atrodyti ne tik neprasmingi, bet net beviltiški. Šimtąjį vėl kartą skaityti, skaityti ir iš atmimties cituoti Thomo Stearnso Elioto poemą „Bevaisė žemė“ – tai juk bemaž tas pat, manytum, kaip šimtą kartų grįžti namo patikrinti, ar išjungei lygintuvą. Bet, va, literatai ir skaito, ir kaskart cituoja iš atminties. Per šią tradicinę stovyklos dalį literatūrologei Neringai Butnoriūtei vos akimirksnį įstrigus atmintyje skaitant Aido Marčėno eilėraštį, ji kaipmat sulaukė „salės pagalbos“ – strofą užbaigė poetas Mindaugas Nastaravičius. Savaime suprantama, iš atminties. Ir netrukus švytuoklė grįžo jam pačiam: Mindaugui pradėjus, kaip sakydavome mokykloje, deklamuoti Janio Elsbergo eilėraštį:

suprask mane kaip nori,
norėk manęs kaip supranti
šiandieną sunku kalbėti,

ir vos sekundę stabtelėjus pasirausti atmintyje, Neringa iš ano verandos galo kad atitars kuo raiškiausiai užbaigdama ketureilį: „man labai dreba tavo rankos“! Ir jokios režisūros! Tarp skaitymų įsivyraujantys tylos tarpai prisipildo išgirsto teksto svorio ir tuomet kelias minutes pusšimčio žmonių draugijoje negali būti gražesnės muzikos už svirplių orkestrą šalimais garbaus amžiaus eglyno. Ir vis dėlto ne cikadų giesmė ir sausų žolių šnaresys pavymui poezijos brydės sąmonėje labiausiai pakeri, o ta stebuklinga eruditų lūpomis tariamų tekstų gyvybė – netikėtas turtas, tik tau atitikęs.

"Literatūros salos"

„Literatūros salos“ © M. Gailiaus nuotr.

Atvažiavęs į kurortinį miestelį šalies vakaruose, pirmiausia rengiausi nueiti prie jūros ir nusikirpti nagus. Atvažiavęs į Vilniją pirmiausia ketinau protestuoti prieš kūno dehidrataciją murktelėdamas į Merkį, bet ištaikiau momentą tik baigiantis stovyklai, kai vėl sugrįžo griaustinis, savo pusbroliu škvalu paskandinęs Kauną, kai Šalčininkų rajonas per tyrėjų pasiūlytą programą ir sykiu praktinį mokslinės medžiagos patikrinimą ekskursijoje tapo artimas lyg pirmojo aukšto kaimynas, į kurį visada gali kreiptis varškėčiams pritrūkusio kiaušinio ar kokios cigaretės, kai neliko jokių „jie“ ir „našė“, kai susitaikei su kartais erzinančiu kai kurių dalyvių įpročiu skaityti iš lapų ir tik norėtum palinkėti kitais metais šiame vasaros seminare sąmoningai padaryti taip, kaip apie Virginią Woolf pasakojusi studentė Dovilė Arlikevičiūtė, kuomet pranešimo pabaigoje ėmusi ne skaityti, o pasakoti, pati pagyvėjo, o šviesios akys, įkrautos pažinimo ir noro dalytis šiuo pažinimu entuziazmo, kreipė dažniau į auditoriją nei konspektą – daug ko dar norėtum palinkėti būsim literatūrologui ir šios apžvalgos skaitytojui, ir sau, net jeigu tai būtų vos ketureilis ar, vadovaujantis salietės Aistės Kučinskienės sudaryto „Literatūros salų“ protų mūšio klausimu, vos vienas pirmasis romano sakinys, kuriais paramstyta buvo ir kiekviena šio jau visiškai baigiamo teksto pastraipa:

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“;
Patrick Modiano „Povestuvinė kelionė“;
Viktor Pelevin „Snuff“;
Kurt Vonnegut „Titano sirenos“;
Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“.

"Literatūros salos"

„Literatūros salos“ © M. Gailiaus nuotr.

Marijus Gailius
Delfi