„Kai rausvom strėlėm prapliupo rytas…“ Broniui Krivickui – 95

Lapkričio 17 dieną buvo lemta gimti dviem labai skirtingų likimų ir atskirais istorijos laikmečiais visiškai prieštaringai vertintiems poetams- Salomėjai Nėriai (g. 1904 m.) ir Broniui Krivickui (g. 1919 m.). Šiandien rastųsi tokių, kuriems net paminėti šias dvi asmenybes greta viena kitos atrodytų šventvagiška… nors kiekvienas išgyveno savo tragišką likimą, kuris nė vienam nebuvo dosnus.

Pilėnų tėvūnijos partizanai. Iš kairės Alfonsas Valentėlis, Bronius Krivickas, Stepas Giedrikas.  Apie 1951 m.

Pilėnų tėvūnijos partizanai. Iš kairės Alfonsas Valentėlis, Bronius Krivickas, Stepas Giedrikas. Apie 1951 m.

Karo audrų blaškyta, į Lietuvą pargrįžusi buvusių plunksnos brolių paniekos sulaukusi Salomėja Nėris sunkios ligos pakirsta paliko šį pasaulį stumdama nuo savęs sovietinės cenzūros išprievartautą paskutinįjį savo eilėraščių rinkinį, turėjusį vadintis „Prie didelio kelio…“, kuris tikruoju savo pavidalu buvo išleistas tik 1995 m., tačiau daugelio sąmonėje šis leidinys poetės jau nebereabilitavo. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ji daugeliui tapo tik tautos išdavike, „Stalino saulės“ nešėja, nubraukiant visą jos kūrybinį palikimą ir net nebebandant gilintis, koks svoris išties buvo užgulęs ant trapių, prieštaravimų draskomos moters pečių… Tad minint 110-ąsias poetės gimimo metines ne vienas piktinosi, kodėl ji iš viso prisimenama, už ką jai tokia garbė…

Biržų gimnazijos mokinys  Bronius Krivickas (1919–1952 09 21) savo tėvų miškelyje

Broniaus (Bronislovo) Krivicko likimas visiškai priešingas. Vienas gabiausių V. Mačernio kartos literatų, eiliuoti ir rašyti apie literatūrą pradėjęs dar besimokydamas Biržų gimnazijoje, Bronius Krivickas studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete (Vilnius tada priklausė Lenkijai) iš Kazio Bradūno perėmė žurnalo „Ateitis“ redaktoriaus vairą, savo noveles spausdino „Studentų dienose“, „Darbininke“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“, buvo aktyvus, tvirtą ir gana griežtą nuomonę turintis literatūrinių diskusijų dalyvis, literatūros interpretuotojas.
Vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių ir atkūrus senąją Alma Mater, universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje mokslus tęsiantis B. Krivickas tapo aktyviu B. Sruogos teatro seminaro lankytoju, ėmėsi ir teatro kritiko, spektaklių recenzento plunksnos. Gabaus jaunuolio ateitis buvo piešiama pačiomis ryškiausiomis ir gražiausiomis spalvomis, jeigu ne užgriuvusi bolševikinė okupacija, po jos iš paskos – II pasaulinis karas ir dar baisesnis pokaris. Istoriniai įvykiai, sulaužę B. Krivicko likimą ir pasmerkę poetą pusšimčiui metų paniekai, pažeminimui ir užmarščiai.

B. Krivicko satyros "Po Stalino saule" rankraštis, P. Bazaro išsaugotas medžio pliauskoje

Iš užmaršties poeto vardas pradėtas kelti tik prasidėjus atgimimui. 1999 m. (poeto aštuoniasdešimtosios gimimo metinės) Broniaus Krivicko raštus parengęs ir išleidęs Virgilijus Gasiliūnas rašo: „Praėjo dešimtmetis nuo tada, kai Broniaus Krivicko vardas vėl imtas viešai minėti Lietuvoje… Ką būtų galima pasakyti iš esmės apie Broniaus Krivicko kūrybą palydint susitikiman su ja pačia? Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką – jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir gyvybės kaina“.

BKrivicko_ rankrastis-2
Į brandžiausių eilėraščių puslapius sugulė jo paties – miško brolio – išgyvenimai ir patirtys, jo bendraminčių kovotojų paveikslai, likimai, žmonių, likusių be namų, be šeimų ir artimųjų šalia, nuolat persekiojamų, „medžiojamų“, žiauriai kankinamų, niekinamų, fiziškai ir dvasiškai laužomų, bet besistengiančių nepalūžti, pasirinkusių laisvę. „O mano broliai, jūs, vilties nustoję, / Neviltyje pasisemiat jėgos. / Savų dienų saulėlydy sustoję, / Atkaklūs kaunatės lig pabaigos…“ – vienos gražiausių eilučių, skirtų bendražygiams eilėraštyje „Ginklo broliai“.
To paties eilėraščio kitame posme jau piešiama žiauri tuometės Lietuvos realybė (eilėraštis rašytas 1946 m): „O visame krašte vien šermenys ir raudos. / Gaisrų liepsnoj paskendę jūs namai. / Vergijon tremiamų meldimai skaudūs. / Ir priešmirtiniai kankinių klyksmai.“ Į šias eilutes sugulė ir tragiškas Broniaus Krivicko šeimos likimas, kiekviena posmo eilutė – baisių Krivickų šeimos gyvenimo puslapių atspindys… O juk iš Pasvalio rajono Pervalkų kaimo į Biržų kraštą Antanas ir Ona (Čingaitė) Krivickai savo gausią šeimyną (augo trys dukterys ir penki sūnūs) atsivežė į 80 ha ūkį prie Suosto, norėdami, kad visiems vaikams duonos užtektų, kad visi gerai gyventų. Sunkiai dirbdami bankui paskolą atidavė, tačiau tėvams vaikų laime džiaugtis nebuvo lemta… Pats jauniausias Poviliukas mirė vos sulaukęs trejų metukų, 1930 m. jį palaidojo Suosto bažnyčios šventoriuje. Po dešimtmečio šeimą vėl sukrėtė tragedija: mokydamas vokietuką vairuot traktorių (kaip pasakojo sesuo Ona), 23 metų brolis Antanas sėdėjo ant sparno, važiuodamas per duobę mirtinai susižalojo, Bauskės gydytojai sveikatos sugrąžint nebeįstengė. Palaidojo artimieji Antaną Suoste šalia Poviliuko (vėliau sesuo guodėsi, kad gal ir geriau šitaip, bent jau kapas žinomas, gali aplankyti, o būtų išėjęs į mišką, žuvęs, pakastas kur kaip šuo…).
Tačiau šios nelaimės tebuvo šeimą užgriūvančios tragedijų virtinės pradžia. 1944 m. besitraukiant vokiečiams fronto linija įstrigo ties Biržais, miestas pakaitomis ėjo iš vienų rankų į kitas. Krivickų sodyba stovėjo šalia Biržų–Skaistkalnės kelio, tad buvo uždegta ne kartą, paskutinįsyk vokiečiai atsitraukdami sudegino beveik visą ūkį, liko tik klėtis ir dar vienas kitas smulkus statinėlis.

Broniaus brolis Jonas 1951 m.

Bronius Krivickas 1943 m. vasarį dar spėjo gauti lituanisto diplomą, jau kovo mėnesį universiteto veikla buvo sustabdyta, o ir Vilniuje gyventi darėsi nebesaugu, vienas po kito į Vokietiją riedėjo traukiniai su vežamais darbams (ir ne tik…) mūsų tautiečiais. 1944 metų vasarą Bronius glaudėsi pas seserį Oną Mačėnienę, gyvenusią Pasvalio krašte, kurios vyras Benediktas išriedėjo į Sibirą pirmuoju ešalonu 1941 m. birželį ir jau nebegrįžo, o ją, kaip pati pasakojo, nuo tremtinės lemties tuokart išgelbėjo vieno berniuko perspėjimas, kad už dviejų dienų ją išvešią – moteris susirinkusi vaikus ir išbėgusi. Kančių kelius praėjusi besiblaškydama su vaikais, žmonės priglausti nenorėję, bijoję…
Ištekėjusi jau buvo ir sesuo Veronika, o broliai Jonas ir Juozas bei sesuo Stasė vis dar dirbo kartu su tėvais ūkyje.
1944 m. rugpjūtį sovietų kariuomenė išstūmė vokiečius iš Lietuvos teritorijos. Artėjo mokslo metų pradžia, o Biržų gimnazijai labai trūko mokytojų, tad Broniui pavyko išvengti priverstinio paėmimo į sovietinę kariuomenę, nuo spalio 1-os jis ėmė mokytojauti Biržų gimnazijoje. Ūkyje dirbusiems broliams tebuvo du keliai: tapti armijos išvaduotojos kariais arba trauktis į mišką… Jonas ir Juozas pasirinko pastarąjį. Netruko prie brolių prisijungti ir Bronius, gimnazijoje mokytojavęs vos keturis su puse mėnesio: 1945 m. vasario 28 d. įsakymu nuo kovo 1-os dienos atleistas iš pareigų kaip neatvykstantis į darbą. Į mišką Bronius pasitraukė gavęs šaukimą prisistatyti saugumui aštuntą valandą vakaro, tuokart supratęs, kad tokiu laiku ten nuėjęs atgal nebesugrįšiąs. Nė vienas nesugrįždavo…

Medžio pliauska, kurioje išsaugotas B.Krivicko eilėraštis

Pirmasis iš brolių Tylinavos miške žuvo jaunylis Juozas, jam skirtos Broniaus eilutės: „Buvo saulė netoli laidos. / Jam šešėliai švelnūs ant kaktos. / Paspaudimas rankos tvirtos. / Ir toks liūdnas balsas nuojautos: / Niekad niekados / Jis daugiau tau rankos nepaduos. / Išsipildė mano mintys tos… Duodu žodį priesaikos šventos / Neatleisti priešui niekados, / Kol širdis man plakti nenustos. / Niekad, niekados…“ Jo jaunas šaulio uniformos pridengtas kūnas, žaizdos krauju sutepta trispalve prie širdies, kartu su kitų partizanų lavonais buvo numestas Biržuose, o vėliau pakastas Vytauto gatvės gale esančiose žvyrduobėse.
Netrukus, vieną sekmadienį, saugumiečiai suėmė „banditų“ tėvą Antaną Krivicką, motina suėmimo išvengė tik todėl, kad tuo metu nebuvo namuose, tačiau po dviejų dienų grįžusi sodybvietėje rado tik išdegusią dykynę – tą patį sekmadienį stribai dūmais paleido likusius sodybos pastatus. Tyliai sėdinčią ant akmens tarp degėsių ją atrado kaimynė B. Armonienė. Anot jos, vargšė moteriškė niekuo nesiskundė, tik nenustojo kartojusi: „mano vargšai vaikeliai, mano vyreli…“, niekaip nesisekė kaimynei jos nuraminti. Paskui O. Krivickienė prisiglaudė pas dukrą Veroniką Mikelinskienę, kuri, manoma, buvo palikta kaip jaukas susekti partizanus brolius. Jos dokumentai buvę paimti, kas tris paras ji turėdavusi registruotis NKVD štabe Saločiuose.
Antanas Krivickas, išlaikytas keletą mėnesių Biržuose saugumiečių kalėjime, buvo paleistas, ir tai sukėlė jo kaimynų įtarimus, kad jis gali būti palūžęs, užverbuotas, tad vargšą žmogų, likusį be pastogės ir nežinantį, kur eiti, visi vijo pro duris, jo vengė. Krivickų buvusi kaimynė pasakojo, jog sutiktas kitas kaimynas Novostroikoje su ašaromis akyse pasakojo, kaip jam suspausdavo širdį, kad užtrenkdavo Krivickui duris… Kaip jam buvo skaudu, kada sužinojo, jog jį patį veža į Sibirą: jei tik būtų žinojęs, kad bet kokiu atveju jo tokia lemtis laukia, būtų bent ranką vargšui kaimynui ištiesęs, nieko baisiau jau nebegalėję nutikti…
Išties Antanui Krivickui kankinamam kalėjime pakriko protas, su juo sunku bebūdavę susikalbėti, tik neišsyk kaimynai tai suprato. B. Armonienė pasakoja ir apie A. Krivicko žūtį, neva jis rastas negyvas sušalęs ant vieškelio, tačiau, anot dukros Veronikos, jis mirė giminaičių namuose 1947 m. žiemą, o po mėnesio Anapilin iškeliavo ir Ona Krivickienė, po to, kai kartu su dukra Stase kuriam laikui buvo areštuotos saugumiečių, kalintos ir kankintos iš pradžių Saločiuose, po to Biržuose. B. Krivicko motiną laidojant Kyburių kapeliuose (Pasvalio rajone), iki pat kapinių ir atgal Krivickų šeimos narius lydėjo ginkluoti stribai. Dukrą Stasę ištrėmė į Sibirą, iš kur ji pati negrįžo. Palaikai sugrąžinti ir paguldyti šalia motinos tik 1991 m. Veronikos vis dar nelietė, tikėjosi, kad ją lankydami broliai vis tik įklius… Tik 1952 m. jai buvo sugrąžinti dokumentai, nors persekiojimas ir kratos ilgai dar nesiliovė.
Bronius Krivickas 1947–1948 m. dažnai apsistodavo pas žmones, nenuklysdamas toli nuo buvusių savo namų, miške daugiausiai būdavo vasarą, stengdavosi kelt partizanų dvasią savo eilėraščiais. 1948 m. Suosto bažnyčioje kunigas jį slapta sutuokė su Smilgiuose mokytoja dirbti pradėjusia buvusia gimnaziste Maryte Ziemelyte, tačiau džiaugtis šeimynine laime Bronius negalėjo, turėjo trauktis į Biržų girią ir intensyviai kurdamas, versdamas iš vokiečių kalbos Goethės eilėraščius, jau turėjo intensyviai įsitraukti ir į kovotojų gretas, partizanų gretoms smarkiai mažėjant, B. Krivickas netgi tapo likusios grupelės vado pavaduotoju, už kurio galvą buvo siūloma 5000 rublių premija… O nuo 1952 m. B. Krivickas dargi imasi redaguoti slaptus partizanų leidinius („Aukštaičių kova“, „Laisvės“ kova“).
Nė vienas iš brolių Krivickų iš miško nebeparėjo… 1952 m. žuvo Bronius, neturėjęs galimybės užauginti savo sūnaus, o 1953 m., bunkeryje apsuptas su Povilu Dagiu ir Emilija Lujaniene, žuvo ir paskutinysis iš brolių trejeto – Jonas…

B.Krivicko Vyčio Kryžiaus ordinas

1999-ųjų vasario 16 d. vienintelei gyvai Broniaus Krivicko seseriai Veronikai Mikelinskienei įteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, kuriuo buvo įvertinti Broniaus Krivicko nuopelnai valstybei.
Krivickų šeimos tragedija… O kiek jų buvo – šeimų, išvarytų iš savo namų, sistemos sulaužytų, padalintų į priešingas barikadų puses, išbarstytų po Sibiro lagerius, niekada nebesusiėjusių į krūvą ir ilgus metus giliai slėpusių tragiškus savo šeimos istorijos puslapius nuo vaikų…
Mūsų muziejuje vienoje ekspozicinių salių buvo pabandyta atskleisti žiaurų II pasaulinio karo ir dar baisesnį pokario laikmetį. Šiemet sumanyta šią ekspoziciją praplėsti, aprėpiant visą sovietmečio laikmetį. Žinant, kad visa istorija negali sutilpti vienos muziejaus salės ekspozicinėse spintose, sumanyta dalį informacijos pateikti moderniomis šiandieninėmis priemonėmis. Lietuvos kultūros tarybos, iš dalies parėmusios muziejaus projektą, dėka, jau 2015 m. pradžioje pakviesime biržiečius į atnaujintą ekspoziciją, kur lankytojai galės susėsti prie interaktyvaus stalo, kurio pagalba galės vartyti biržiečių šeimų, patyrusių pokario represijas, istoriją. Tų šeimų istorija – mūsų visų istorija…

Eksponatai saugomi Biržų muziejuje
Edita Landsbergienė

Šaltinis čia