Kaip komunistai persekiojo lituanistus

„Nuo ko galima jau šiandien pradėti? Absoliučiai atsisakyti melo visur“, – tai Meilės Lukšienės žodžiai pasakyti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Šiais žodžiais Meilė Lukšienė stengėsi vadovautis ir savo gyvenime, pavyzdžiui, vadovaudama Vilniaus universiteto (tuo metu – „Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto“) Lietuvių literatūros katedrai. Jos ir kitų tuo metu katedroje dirbusių mokslininkų drąsiam pasipriešinimui sovietinei ideologijai ir tarybų valdžios persekiojimui skirta nauja virtuali Lietuvos centrinio valstybės archyvo paroda.


Vilniaus valstybinio universiteto lietuvių literatūros katedros dėstytoja Meilė Lukšienė su profesoriumi Vincu Mykolaičiu-Putinu ir studentais lituanistais.Antroje eilėje iš kairės: 7. V. Mykolaitis-Putinas, 9. M. Lukšienė. Vilnius. [1950 m.] Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

 


Vilniaus valstybinio universiteto lietuvių literatūros katedros dėstytoja Meilė Lukšienė. [1950 m.]. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Sovietinėje Lietuvoje literatūra buvo viena iš labiausia valdžios ideologiškai kontroliuojamų ir politiškai prižiūrimų kultūros sričių. Lietuvos komunistų partija (LKP) siekė įsprausti literatūrą į komunistinės ideologijos rėmus ir panaudoti ją skiepijant visuomenei komunistines vertybes. Literatūros teorijoje ir kritikoje diegta vulgaraus sociologizmo doktrina ir marksistine metodologija, partiškumo ir klasiniu principu grindžiama lietuvių literatūros palikimo interpretacija, kūrinių vertinimo pagal politinius ir ideologinius kriterijus bei atitikimą socialistiniam realizmui schema. Nutraukus kultūros paveldo tęstinumą, iš apyvartos pašalinta ideologiškai kenksminga, „nacionalistinė“ literatūra, drausta kūrybos formų įvairovė. Visgi lietuvių literatūros lauke gyvavo kultūros tradicija, palaikiusi tautinių bei estetinių vertybių sklaidą ir oponavusi oficialiai literatūros doktrinai.


Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Lietuvos komunistų partijos pirminės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo protokolo ištraukos apie universiteto lietuvių literatūros katedros veiklos kritiką. 1957 m. gruodžio 26 d. Lietuvos ypatingasis archyvas

Vienas iš lietuvių kultūrinio tapatumo išsaugojimo židinių buvo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Lietuvių literatūros katedra. XX a. 6-ajame dešimtmetyje čia susitelkė rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino mokiniai, plačios kultūrinės erudicijos lituanistai: jau minėta Katedros vedėja Meilė Lukšienė, dėstytojai Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Adolfas Sprindis ir kiti, kurie rūpinosi tautinės kultūros gyvastimi ir tęstinumu, studentų estetiniu lavinimu ir jų kūrybiškumo ugdymu. Jie atmetė vulgaraus sociologizmo doktriną, marksistinę metodologiją ir komunistinės ideologijos schemas. Atsisakę klasiniu ir partiniu principu vertinti literatūros faktus, jie bandė įtvirtinti literatūros estetinės prigimties koncepciją, literatūros kūrinio, kaip pirmiausia estetinio reiškinio, vertinimo principą, gynė estetinių formų įvairovę ir kūrėjo saviraiškos laisvę.


Vilniaus valstybinio universiteto lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė su Lietuvos SSR mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriumi Kostu Korsaku ir IV kurso studentais lituanistais. Antroje eilėje stovi iš kairės: 8. K. Korsakas, 10. M. Lukšienė. Vilnius. 1953 m. birželio 16 d. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

1956 m. LKP vadovybei sunerimus dėl visuomenės antisovietinių nuotaikų, komunistų akiratyje atsidūrė ir Universiteto Lietuvių literatūros katedra – „nacionalistinių idėjų ir koncepcijų skleidėja“. Prasidėjo organizuotas puolimas prieš Katedrą, užsitęsęs penkerius metus ir virtęs stambiausia politinio susidorojimo akcija sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo lauke. 1957–1961 m. buvo vykdomi nuolatiniai Katedros dėstytojų darbo tikrinimai ir klaidų demaskavimai, organizuota įnirtinga kritika spaudoje ir įvairiuose susirinkimuose.

1959 m. kovo 23 d. LKP CK biuras palankiai įvertino Katedros triuškinimą, pritarė M. Lukšienės bei kitų dėstytojų pašalinimui iš Universiteto ir suteikė naują impulsą persekiojimui. Paakinti LKP vadovybės, komunistai išvystė platų  puolimą prieš Katedrą ir joje surengė „kadrų valymą“. Politinis susidorojimas su Katedra kultūros lauke buvo pateiktas kaip komunistų ideologinės kovos su buržuaziniu nacionalizmu, nemarksistine literatūros koncepcija ir metodologija akcija, Universiteto partinės organizacijos politinio budrumo atvejis.


Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto lietuvos komunistų partijos pirminės organizacijos susirinkimo protokolo ištraukos apie komunistinės ideologijos nesilaikymą universiteto Lietuvių literatūros katedroje. 1958 m. gegužės 7 d. Lietuvos ypatingasis archyvas

Politinį susidorojimą su Katedra nulėmė keletas priežasčių. Dėstytojų estetinė koncepcija, literatūros samprata ir mokslinio tyrimo metodai prieštaravo vulgaraus sociologizmo doktrinai ir marksistinei metodologijai. LKP tai suvokė kaip buržuazinės ideologijos, estetizmo teorijos ir objektyvistinės metodologijos apraišką, marksistinio literatūros supratimo reviziją. LKP įnirtingos ideologinės kovos su vieningos srovės teorija ir buržuaziniu kultūros palikimu kontekste Katedros pastangos plėtoti tarpukario Lietuvos literatūros mokslo tradiciją, perimti ir išvystyti lietuvių literatūros paveldą vertintos kaip buržuazinis nacionalizmas ir klasinio-partinio požiūrio į kultūros palikimą revizija. Ypač nerimauta dėl Katedros kultūrinės įtakos pasekmių: kad iš komunistų ideologinės kontrolės išsprūdusi Katedra taps lietuvybės ir kultūrinio oponavimo režimui židiniu.


Meilė Lukšienė su Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto studentais. Vilnius. [1958 m.] Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių biblioteka, RS, f. 391-688, l. 4.

Visgi LKP nepavyko M. Lukšienės ir jos bendraminčių pasukti oficialios literatūros doktrinos linkme ir įsprausti juos į komunistinės ideologijos rėmus. Katedroje likę dirbti V. Mykolaičio-Putino mokiniai išsaugojo tautinės kultūros tęstinumo tradiciją, vystė lituanistikos mokslą, išugdė gabių lituanistų kartą. Iš Universiteto atleistos dėstytojos M. Lukšienė, V. Zaborskaitė ir I. Kostkevičiūtė režimo leistinumo ribose tęsė mokslinius tyrimus, plėtojo savo  koncepcijas ir padėjo šiuolaikinio literatūros mokslo bei estetikos pagrindus. Tautinio atgimimo metais jos įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo sąjūdį, parengė tautinės mokyklos koncepciją, atkūrus Nepriklausomybę dalyvavo švietimo reformoje.

Parengta pagal Lietuvos ypatingojo archyvo informaciją

Bernardinai.lt