Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti poetos Kęstučio Navako (1964–2020) kūrybos laiku. Apie šią išskirtinę asmenybę galima kalbėti iš įvairių kampų, mąstant apie jį kaip populiarų, žinomą kūrėją, knygų redaktorių, charizmatišką ir neatkartojamą kultūros žmogų, kolekcionierių, estetą. Šioje publikacijoje to padaryti nepavyktų, todėl paliekame galimybę skaityti tekstus – poeto redakcijai siųstą kūrybą, jo interviu ir susipažinti su tuo, kas apie jo įvairialypę kūrybą per visą šį laiką rašyta.

Prasidėjus antrajam tūkstantmečiui išleidžiamos svarbiausios Navako poezijos knygos „Atspėtos fleitos“, ilgainiui mezgasi poetinės trilogijos „100du“, „Net ne“ ir „Šeši šeši“, kurios stebina ir tebejaudina užaštrinta poetine klausa ir nemenkėjančia menine verte. Jį imame pažinoti kaip realaus knygyno „Septynios vienatvės“ ir spaudintos knygų „Etažerės“ valdytoją, kaip rašytoją, eseistikoje smagiai suskliaudusį pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio (Kauno) kultūros įvykius ir charakterį „Gero gyvenimo kronikose“, vėliau prisidėjusį prie eseistikos bangos knygomis „Du lagaminai sniego“, „Begarsis skambutis“, vertusio daugiausia vokiečių poeziją ir ją pavertusio meilės epistolikos dalimi, šmaikščiųjų feljetonų, knygų vaikams ir intertekstualių romanų „Vyno kopija“, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ autorių.

Iš publikacijų „Metuose“ galima atpažinti Navako kūrybos eigą: jis dviem bangomis skelbė eilėraščius (iki „Atspėtų fleitų“ ir po jų) ir visada pateikdavo apgalvotas skirtingo žanro publikacijas. Taip pat Navako knygos svarstytos ir beveik visos jos sulaukė profesionalaus svarstymo.
Tad tegu kalba įvairūs balsai ir poezija.

MrekomenduojaMETAI, 2020 02 22