Kalbininkas Aldonas Pupkis: „Išnykti kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis“

Pastaruoju metu girdėti įvairių dabartinės lietuvių kalbos padėties vertinimų. Vieni sako, jog ji – susinama, menkinama, tampa interneto folkloro auka, kiti – priešingai – teigia, kad ji pernelyg konservatyvi kaip, tarkime, albanų ar suomių, kuriose tarptautinių žodžių nėra, jie pakeičiami tautiniais naujadarais.

Apie lietuvių kalbą, jos dabartį ir ateities perspektyvas bei anekdotines situacijas su doc. dr. ALDONU PUPKIU kalbasi MINDAUGAS PELECKIS.

Kaip apibūdintumėte dabartinę lietuvių kalbos padėtį? Ar kalba gyvėja, ar – priešingai – merdėja? Turiu galvoje svetimžodžius, internetinį ir kitokį žargoną, santrumpas (pvz., nzn vietoj nežinau) ir kitokius reiškinius, kurie pastarąjį dešimtmetį tapo itin aktualūs.

Tai labai sunkus ir įvairialypis klausimas. Norint į jį bent iš dalies atsakyti, reikia turėti galvoje sudėtingą visos lietuvių kalbos ir bendrinės kalbos istoriją, jos atėjimą į šių dienų gyvenimą. Neužmirškime, kad daugelį amžių mūsų tauta gyveno prie išnykimo slenksčio, taigi toks pat pavojus nuolat tykojo ir pačios kalbos. Šiandien galima pasakyti, kad bent artimiausiais dešimtmečiais išnykti nei tautai, nei kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis, kritinė jos masė. Bet net ir tada, jeigu pati valstybė išliks kaip institucija, lietuvių kalbą, kaip valstybinę, turėtų ginti šalies Konstitucija ir Valstybinės kalbos įstatymas. Jau daug kartų studentams ir kitiems klausytojams esu sakęs, kad, mano nuomone, ir po pusės amžiaus Lietuvoje kalbėsime lietuviškai, nesvarbu, kokios odos spalvos dauguma būsime.

Vis dėlto norėtųsi, kad ta kalba ir ateityje būtų išsaugojusi savo stuburą, kad liktų kiek archajiškas jos pobūdis, ypač su savo žodingumu ir skambumu, bet svarbiausia, kad ji būtų pajėgi kūrybiškai priimti visas neišvengiamas naujoves ir gebėtų funkcionuoti savo pačios gyvybinėmis jėgomis. Kitaip sakant, ateities kartoms reikėtų stengtis puoselėti gebėjimą ir galias atsinaujinti savo pačios jėgomis ir daugiau kliautis savo vidiniais ištekliais.

Neturėtume pamiršti, kad lietuvių kalba, kaip ir daugelis kitų mažesnių tautų kalbų, išgyvena nuolatinę įtampą, susidurdama su kiekvienų istorinių pokyčių iššūkiais, yra jautresnė visokioms kitų kalbų įtakoms, ir gebėjimas su tuo tvarkytis daug lemia tų kalbų raidą. Su iššūkiais anksčiau lietuvių kalba visada gana sėkmingai susidorodavo. Ir dabar, nepaisant globalizacijos, naujųjų technologijų sukeltų sunkumų, lietuvių kalba neiškrypsta iš savo istorinio raidos kelio ir sėkmingai eina į ateitį. Taigi tikrai ji ne merdėja.

Vis dėlto nemaža naujovių, atsirandančių vartosenoje, ne vienam kelia nerimą, kiti net pasiryžę šaukti tautą į kovą prieš kalbos marinimą, trečius ima noras liberalizuoti visą kalbos politiką taip, kaip elgiamasi kai kur užsienyje, kur kalbos tradicijos visai nepanašios į mūsiškes. Bet pirma derėtų pakalbėti apie Jūsų minimus konkrečius dalykus.

Pirma, su svetimžodžiais, man rodos, gana sėkmingai tvarkomasi. Pagrindines grėsmes jau esame atlaikę, tarsi nusistatę jų vertinimo strategiją. Išleista keletas mokslo tiriamųjų darbų apie svetimžodžių atėjimo kelius, jų funkcionavimo būdus lietuvių kalboje, santykius su lietuviška leksika ir kt. Visai sėkmingai sukūrėme palyginti lietuvišką kompiuterinę terminiją, pasiūlyta daug kitų mokslo, technikos, paslaugų ir kitų sričių terminų. Tačiau neaiškių, neišspręstų klausimų dar yra daug, juolab kad svetimžodžiai (čia reikėtų pridėti ir anglakalbes citatas) į mūsų kalbą tebeplūsta ir toliau, ir šiems procesams reikia nuolatinės atidos.

Antra, žargonas, kad ir koks jis būtų –­­ internetinis ar kokio socialinio sluoksnio, yra mažiau lingvistinis reiškinys, o daugiau socialinis. Daug kas čia priklauso nuo jo vartotojų mentaliteto, apskritai nuo žmogaus kultūros. Nereikia užmiršti, kad pastaraisiais dešimtmečiais visose kalbose išryškėjo stilių suartėjimas, perėjimas vienų į kitus, vadinamasis stilių mišimas. Ne visai nuošaly eina ir kalbos mados, taigi su jomis plinta ir įvairios žargonybės. Internetinis žargonas, jeigu tiesiogine termino apibrėžtimi toks ir egzistuoja, yra atsiradęs dėl kitokių priežasčių, bet vėl susijęs su žmogaus kultūros lygiu ir supratimu, kiek kas viešumoje būtina ir leistina. Bet vis tiek kai kur gana aiškiai jaučiama riba, pavyzdžiui, filtruojami internetiniai keiksmažodžiai ir kitokie su įprasta etika prasilenkiantys dalykai. Čia gal reikėtų kalbėti ne tiek apie žargoną, kiek apskritai apie menką šiandieninio lietuviško interneto kultūrą, įskaitant „šveplavimą“, kalbų maišymą viename tekste ir kita.

Trečia, į tas minimas santrumpas žiūrėčiau su šypsena kaip į vaikų žaidimą. Nei jis labai sugadins lietuvių kalbą, nei pridarys kokių nepataisomų bėdų. Juk ir mes vaikystėje, kai nebuvo jokio interneto, rašydavom ir mė+0, suprask, mėnulis, ir šiaip visokių galų, bet dėl to kalbai nepasidarė blogiau. Mano galva, ir internete pamažu turėtų viskas stotis į savo vietas, o jei liks kokių tarpusavio susirašinėjimo šypsenėlių ar kitokių keistenybių, argi bus tai kokia didelė bėda?

Visi čia minimi ir neminimi dalykai gerokai priklauso nuo oficialiosios ir individualiosios kalbos ideologijos. Jeigu remsimės kalbos funkcionalumo ideologija, kalbos vartosenoje turėsime pripažinti teisę egzistuoti ir funkciškai tikslingam žargonui, ir socialiniams bei teritoriniams kalbos variantams, ir visokioms kitokioms kalbos atmainoms, kurių reikalauja konkreti situacija. Bet paisant situacijos reikia atsižvelgti ir į pačios kalbos funkcijas. Jeigu iškelsime arba net mėginsime absoliutinti vieną kurią funkciją, galime pakliūti į tam tikrus spąstus, kurie pačiai kalbai – jos sis­temai ir vartosenai, gali būti gerokai pavojingi. Antai kai kas iš jaunųjų į kalbos ideologus pretenduojančių kalbininkų į svarbiausią vietą kelia komunikacinę funkciją, ją vadina tiesiog instrumentine, taigi kalbai paliekama tik pareiga aptarnauti ja kalbančius žmones. Oficialioji ideologija kaltinama, kad esą iki šiol deklaravusi grynos kalbos kaip tautinio simbolio pirmenybę prieš instrumentinę kalbos funkciją, bet man niekur apie tai nėra tekę skaityti. Nesu girdėjęs ir to, kad kas nors iš rimtesnių kalbininkų būtų rekomendavęs ar net reikalavęs šnekamajai kalbai kopijuoti rašomąją (stilistų patariama daryti kaip tik priešingai), kad būtų pasiektas vientisas nevariantiškas standartas. Sunku suprasti, ką reiškia propaguojama vadinamoji paprastoji bendrinė kalba kaip priešprieša idealiajam kalbos standartui, kuriam realizuoti reikią nemažų pastangų. Išvadą galima pasidaryti ir tokią: jokių pastangų, jokio mokymosi, atviras kelias į „žodžių trydą“ (Petras Kimb­rys) ir jokios atsakomybės – nei sau, nei kalbai, nei bendruomenei. Būdinga vartotojų visuomenės pozicija, ir dėl jos gyventi tada darosi lengva ir paprasta…

Visomis tokiomis variacijomis mėginama eiti priešpriešiais su instituciniu kalbos norminimu. Nemanau, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai tenka visos kalbos ideologijos naujybininkų ietys, dirba idealiai, bet pats jos darbas yra tikslingas visuomeniniu požiūriu. Pati komisijos nuostata reglamentuoti viešąją vartoseną galėtų būti plačiau diskutuojama, bet, man rodos, neturėtų būti diskutuojamas pats daugiafunkcis bendrinės kalbos pobūdis ir iš jo išplaukiantys norminimo poreikiai.

Kaip Jūs suprantate kalbos gyvėjimą? Ar gyvai kalbai nekenkia tos visos svetimybės ir netikę naujadarai, ar tai tiesiog laikina mada, kuri praeis?

Gyva kalba – tai lengvai be trikdžių plaukiantis ritmingas rašytinės ar sakytinės kalbos srautas, turintis mažiausiai papildomos kalbinės ir nekalbinės informacijos. Tą papildomą informaciją gali teikti įvairūs nauji, dar skaitytojams ar klausytojams negirdėti kalbos reiškiniai (nauji žodžiai, posakiai, kitų kalbų citatos), nuo įprastų kalbos normų ryškiai nutolę kalbos reiškiniai – neteikiami žodžiai skoliniai (daugiausia archaizmai), vertiniai, nereikalingi ir nemotyvuoti naujadarai arba naujažodžiai, nelanksti sintaksė, taip pat dėl logikos stokos, kalbos padargų sutrikimo ir kitokios išlendančios ydos. Visa ta papildomoji informacija ar jos dalis kalbos srautą daro negyvą, nesklandų, nemalonų skaityti ar klausyti ir sunkiai suderinamą su natūralia kalba.

Šiaip suprantamas mūsų noras turėtų būti kalbėti ir rašyti gyva kalba. Bet kur tos gyvos kalbos mokytis, kas jos etalonas? Seniau kalbininkai gyvos kalbos pavyzdžiu kaip stilistiniu bendrinės kalbos modeliu yra kėlę natūralią tarminę kaimo žmonių kalbą. Joje geriausiai justi lietuvių kalbos natūralumas su visais ritminiais prozodiniais jos ypatumais, žodyno gausa, savita gramatine sandara. Šiais laikais gyvos kalbos ieškome kitur: grožinėje originaliojoje ir verstinėje literatūroje, tautosakos rinkiniuose, geresnių autorių publicistikoje, žymių oratorių tekstuose, kai kuriose radijo ir televizijos laidose. Bet reikia pasakyti, kad tokios kalbos girdime vis mažiau; jos plotai smarkiai traukiasi. Bendrojoje vartosenoje, toje „vidutinėje“ kalboje (laikraščiuose, radijuje, televizijoje, Seime ir kitur) liejasi kapota trumpamintė kalba, kriminalinio pasaulio kalbos priemonės ir kartais net kalbos maniera, visi žavimės ir tuoj imame pãskui kartoti šoumenų žodyną, pãskui juos pradedame neskirti tikro žargono dalykų nuo įprastų vaizdingų savo kalbos priemonių, be didesnių skrupulų pasiduodame itin agresyvioms kalbos madoms. Apskritai, kaip ir visame pasaulyje, daugelyje gyvenimo sričių dabar viskas susimaišę, susipynę, ir ne tik konkrečių kalbos priemonių vartojimas, bet ir vertybinės nuostatos. Į ateitį žengiame vis labiau keldami žmogaus teises ir į užkaborius nukišdami žmogaus pareigas (ir pagarbą) –­ valstybei, visuomenei, bendruomenei, tėvams, sutuoktiniui, taip pat kultūrai, kalbai, praeities tradicijoms ir taip toliau. Manyčiau, kad ir iš kalbos negalima reikalauti vien paslaugų tiekėjo pareigų, nes kiekviena brandi bendrinė kalba, kokia yra ir lietuvių kalba, taip pat turi savo teises –­ būti pačia savimi, o ne tik pareigas aptarnauti ja kalbančią bendruomenę.

Vis dėlto aš tikiu sveiko proto ir natūralios logikos persvara prieš kraštutinio liberalizmo šalininkų skatinimą ir net reikalavimus apskritai atsisakyti visokio kalbos reguliavimo, leisti kalbai būti vartojamai be jokios pašalinių (taigi ir be kalbininkų, redaktorių) įtakos ir taip toliau. Man rūpi, kas ir kur jaunąją kartą ir visuomenę, bent jos dalį, kuriai tai svarbu, mokys gražios, gyvos ir taisyklingos kalbos. Manyčiau, kaip ir visame pasaulyje, pagrindinis krūvis turėtų tekti mokyklai, daugiausia vidurinės grandies mokymo įstaigoms. Kiek išmokys kalbos vidurinės mokyklos ir gimnazijos, kiek įdiegs jos jaunajai kartai poreikį gerbti kalbą ir tinkamai naudotis jos išgalėmis, tokią kalbą ir turėsime ateityje. Vis dėlto kalbos elitą turėtų sudaryti aukštąjį mokslą baigusi visuomenės dalis, kuri savo įgūdžius būtų išlavinusi gerai apgalvotoje bendrinės kalbos ir terminologijos kursų akademinėje veikloje. O tikrieji kalbos namai, kur ji skambėtų graži ir pamokoma, turėtų būti kultūros įstaigos: teatras, televizija ir radijas (bent informacijos ir kultūros laidose) ir kitos. Žinoma, ir Lietuvos Respublikos Seimas, kuriam priklauso elitinės kalbos prioritetas, bet kol kas visi žinome, kokia kalba skamba iš seimūnų lūpų.

Visą gyvenimą paskyrėte lietuvių kalbai. Kaip ji pakito per keliasdešimt metų, per kuriuos ją tyrėte, stengėtės daryti poveikį? Kiek apskritai kalbą keičia kalbininkai? Kiek naujų žodžių esate sugalvojęs, kiek jų paplito?

Jeigu kalbėsime apie lietuvių kalbą prieš kokius 40–50 metų, tai ji pakito gana smarkiai. Mažiausiai keitėsi gramatika, daugiausia žodynas. Paimkime į rankas kad ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, tai jame (ir naujausiuose leidimuose) šiandien nerasime daugelio dabar kasdieniniais tapusių žodžių (dar daugiau išėjo iš aktyviosios vartosenos). O jeigu pažvelgtume į anuometinę vartoseną, pamatytume dar didesnį skirtumą. Pavyzdžiui, laikraščių, bent jau didžiųjų dienraščių, kalba dabar nepalyginti taisyklingesnė, kruopščiau sutvarkyta. Šiandien ir šiaip daug kas tvirčiau nusistovėję, kas anais laikais dar būdavo variantiška. Prisimenu, reikėdavo aiškinti, kodėl dera vartoti Molėtai, o ne Malėtai, kodėl nevartotini bublikai, barankos ar dratinis šepetys… Apskritai pažanga neturėtų kelti didesnių abejonių. Bet nereikėtų užmiršti, kad kalbininkų veikla duoda rezultatų tik tada, kai jų norai ir pastangos sutampa su visuomenės poreikiais ir nuostatomis. Man rodos, kad kaip tik mano kartos žmonių aktyviausios darbuotės metais ta veikla ir visuomenės nuostatos buvo sutapusios daugiausia, kiek tik apima atmintis. Turiu galvoje nuo 1967 m. prasidėjusį lietuvių kalbos sąjūdį ir trukusį beveik iki pat Atgimimo. Tada, nepaisant nepaprastai sunkių darbo sąlygų, lietuvių kalbą pavyko ne tik išsaugoti iš esmės nepažeistą, bet kai kuriuos dalykus net pagerinti, sutvirtinti kai kurias kalbos sistemos grandis. Tada kalbininkai buvo dideli visuomenės autoritetai ir jų žodžiai buvo beveik nekvestionuojami. „Kalbos kultūros“ ir „Mūsų kalbos“ žurnalai, straipsniai respublikiniuose, rajoniniuose ir žinybiniuose laikraščiuose, radijo ir televizijos kalbos laidos ir valandėlės, „Kalbos praktikos patarimai“ ir kita literatūra buvo pagrindas, kuriuo rėmėsi visa anuometinė vartosena ir su tuo buvo einama į mūsų dienas. Nepriklausomybės metais žengta dar toliau. Buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, atsirado vadinamasis didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kuris labai padėjo sutvirtinti ypač tam tikras gramatikos grandis. Dabar čia padėtis kiek pakrikusi. Nekalbu apie svarstomą, bet vis dar nepriimamą naują kalbos įstatymą, apie tai, kad minėtame sąraše kai kas beviltiškai pasenę. Čia svarbiau, kad dėl naujų gyvenimo sąlygų ir pasikeitusių vertybių apskritai devalvuotas kalbininkų autoritetas, nemaža kalbininkų privačių nuomonių apšaukiamos atgyvenusiomis, kalbininkai traukiami į anekdotų veikėjų sąrašus (prisiminkime viename laikraštyje didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus prof. Juozo Balčikonio skulptūrą Panevėžyje, apautą anekdotų personažų kaliošais). Antra vertus, net kai kurie save intelektualais laikantys žmonės kai kada apkaltina kalbininkus nesukūrus jiems reikalingų žodžių, o kartais net reiškia bodėjimąsi gimtąja kalba, kurioje savo filosofijoms nerandantys reikiamų terminų, ir manantys, kad tam tikrų mąstymo būdų lietuviškai esą negalima išreikšti. Tai kas turi kurti kalbą, kas turi darytis naujų reikalingų terminų? Nereikia visų šunų karti ant kalbininkų. Kas tikrai dorai dirba su kalba, mano, kad „lietuvių kalbos lobiai neišsemiami ir pritaikomi įvairiausiems tikslams. Jei atrodo, kad mūsų kalba bandymo neišlaikė, tai tik vertėjo (ir kitų kūrėjų. – A. P.) kaltė“ (Diana Bučiūtė). Naujus žodžius kuria ne kalbininkai, o konkrečių sričių specialistai, kalbininkai jiems tik pataria, kur reikia, kiek patalkina. Aš pats gana įtariai žiūriu į naujus žodžius kuriančius kalbininkus ir gerai esu įsidėmėjęs praeities pamokas (turiu galvoje tarpukario Lietuvoje, ypač tuoj po Pirmojo pasaulinio karo dirbusią Terminologijos komisiją, kurios kai kurie kalbininkai buvo išsikėlę uždavinį sukurti kone visų tarptautinių žodžių lietuviškus pakaitus).

Taigi nesu koks didelis naujų žodžių darytojas ir mėgėjas. Kiek man kada reikėjo naujų terminų, tiek jų pasidariau, vieni prigijo, kiti atkrito kaip nevykę ar nereikalingi. Man pačiam daug svarbiau, kada vartosenoje įsitvirtina koks mano proteguojamas žodis, posakis ar gramatikos dalykas. Visada didžiuojuos, kad kelių mūsų kalbininkų anais laikais pradėtas gaivinti tarpukarinis terminas bendrinė kalba sėkmingai pakeitė verstinę iš rusų kalbos mums primestą literatūrinę kalbą, kad vartosenoje jau bemaž tvirtai nusistovėjo sudėtinių terminų stomatologijos kabinetas, politikos apžvalgininkas ir kt. daiktavardžio kilmininkas vietoj sovietmečiu vyravusio priesagos -inis būdvardžio (vertinio iš rusų kalbos), ir kt.

Visi žinome įvairių anekdotų apie kalbininkus. Viename jų sakoma, kad kalbininkas tartum tyčia galvoja kuo keistesnius žodžius, pvz., vielabraukis vietoj troleibuso ir panašiai. Ar tuose anekdotuose yra teisybės?

Iš ankstesnių minčių jau turėjo būti aišku, kad ne kalbininkai kuria tokius žodžius, o patys tų anekdotų autoriai, turintys aštrų liežuvį. Čia gal tiktų prisiminti anų sovietmečio laikų populiariausią kalbinių anekdotų veikėją kalbininką akademiką Kazį Ulvydą, ilgus metus per Lietuvos radiją mokiusį taisyklingos kalbos. Viename iš anekdotų buvo esą atsakoma į klausytojų klausimą, kuo pakeisti tarptautinį žodį motociklas. Gal dar ir dabar kas prisimena tą anekdoto šiknapurtį. Vis dėlto kad ir kaip kalbėsi, man tie žodžiai gerokai smagesni už akademiko Juozo Balčikonio apavimą kaliošais…

Ta pačia proga dar apie vieną kalbininkams skirtuose anekdotuose dažnai minimą žodį vaizduoklis. Žodis savo daryba visai geras, gal kliūva kokios netikusios jo asociacijos. Bet jį, kaip kompiuterijos terminą, pasiūlė ne kalbininkai, o kompiuterininkai, kai buvo atėjęs laikas aktyviai lietuvinti (tiksliau – kurti) lietuvišką kompiuterijos terminiją. Tada ir pasidaryta daug naujų žodžių, ir seniau vartotųjų susiaurinta ar paplatinta reikšmė, – kaip ir visais atvejais, kai prireikia lietuviškai pavadinti naujus, mūsų dar neįvardytus daiktus ar reiškinius.

Esate keliolikos knygų sudarytojas, redaktorius, kelių monografijų, „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“, daugelio mokslinių ir populiarinamųjų straipsnių autorius. Pastaruoju metu tyrinėjote itin įdomios asmenybės –­ And­riaus Ašmanto – gyvenimą ir kūrybą. Kas paskatino imtis tokio didžiulio darbo?

Pažintis su anksti mirusio kalbininko Andriaus Ašmanto (1906–1941) darbais prasidėjo senais laikais, prieš beveik penkis dešimtmečius. Tada Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete rašiau disertaciją iš fonetikos ir mane patraukė Ašmanto straipsniai „Gimtosios kalbos“ žurnale iš šnekamosios kalbos kultūros (skaičiau vienoje to miesto bibliotekoje). Tie rašiniai mane taip pagavo savo dėstymo stiliumi ir įrodymų paveikumu, kad tas įspūdis liko daugeliui metų. Susisiekęs su Andriaus Ašmanto giminėmis, gavau šeimos išsaugotą jo archyvą ir taip pamažu prasidėjo ilgametė pažintis su tuo puikiu autoriumi. Per kelis dešimtmečius buvo išleistos keturios Ašmanto raštų knygos. Pačią monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“ paskatino rašyti kalbininko sūnus profesorius Leonas Ašmantas. Šis darbas man buvo vienas iš pačių maloniausių kada buvusių užsiėmimų. Ne vien todėl, kad Andrius Ašmantas yra buvęs nepaprastai mielas žmogus, tipiškas anų, tarpukario Lietuvos laikų idealistas, atėjęs iš sveikiausio mūsų visuomenės sluoksnio daugiavaikės valstiečių šeimos ir išugdytas anuometinės lietuviškos mokyklos, bet ir dėl jo nepaprastai plačių pedagoginių, literatūrinių ir kalbinių interesų, kurie jam leido plačiai reikštis kaip mokytojui, dėstytojui, mokslininkui, publicistui. Gausioje savo publicistikoje jis stengėsi aprėpti plačiausias savo gyvenamo meto sritis ir temas: rašė švietimo ir pedagogikos klausimais, recenzavo ir anotavo kalbotyros, literatūros veikalus ir teatro spektaklius, visa savo esme buvo kultūrininkas. Jo kultūros samprata žymima visuotinumo ženklu, tai yra jis siekė kelti krašto kultūrą visose materialaus ir dvasinio gyvenimo srityse ir tai skatino daryti visuotinio auklėjimo ir ugdymo priemonėmis. Šiuo atžvilgiu jo keltoji kultūros darbo programa yra nuostabus anos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo faktas ir reiškinys. Be to, būdamas karštas Lietuvos ir Klaipėdos krašto patriotas, savo aštriais ir įtaigiais rašiniais tikėjosi kultūros priemonėmis sustabdyti ar bent pristabdyti fašistinės Vokietijos veržimąsi į Lietuvos pajūrį, istorinių tautos apsisprendimų akivaizdoje smarkiai kritikavo kai kuriuos tuometinės valdžios ir Prezidento Antano Smetonos veiksmus. Verta priminti, kad savo pažiūromis Andrius Ašmantas buvo artimas „Naujosios Romuvos“* kultūrininkų platformai, nors instituciškai su ja ir nebuvo susisaistęs.

Stengiausi aprašyti ir įvertinti visus Andriaus Ašmanto gyvenimo ir veiklos aspektus. Nesijaučiu viską nuodugniai ir iki galo padaręs, manau, kad kultūros, pedagogikos, kalbotyros, literatūros istorikams čia dar bus kas veikti, ypač tipologine prasme, gal bus progų ištaisyti atsiradusius netikslumus ir klaidas.

Kokie Jūsų artimiausi planai? Ką dabar dirbate?

Šiaip jau, kai šįmet išėjo keturios knygos, jaučiuosi galintis kiek atsipalaiduoti ir kolei kas neįsipareigoti jokiais didesniais planais. Tie planai, žinoma, būna susiję daugiausia su knygų leidybos finansavimu, ir jie šiuo metu nėra palankūs autoriams, tad lieka laukti geresnių laikų. Rašant darbą apie Andrių Ašmantą, prisirinko gerokai išrašų apie įvairius to meto žmones, suprantama, daugiausia susijusius su kalbos mokslu ir praktika. Domina „Gimtosios kalbos“ mokyklos kalbininkai (beje, Andrius Ašmantas buvo vienas iš jų, paskutinis prieš bolševikams uždarant Lietuvių kalbos draugiją jos sekretorius), žavi didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengėjų ir bendradarbių biografijos, to žodyno ketvirtojo dešimtmečio istorija. Kas iš to išeis ar iš viso išeis, gal palikime tolesnei ateičiai.
____________________________________
* „Naujoji Romuva“ – iliustruotas krikščioniškosios kultūros žurnalas, teigiantis tradiciniais idealais motyvuotą toleranciją ir tautinę civilizaciją. Žurnalas buvo pradėtas leisti Kaune 1931 m. neokatalikybės akcijos pagrindu, uždarytas 1940 m. sovietų valdžios dekretu. Tuo metu jo leidėjas ir redaktorius buvo Juozas Keliuotis, modernizavęs lietuvių žurnalistiką: įvedė interviu ir pokalbius prie apskrito stalo, pritaikė dinamišką šriftų kaitą, naujovišką montažą, įkūrė bičiulių klubus, kurie padėjo išlaikyti didelį tiražą (5 tūkst.). Žurnalas atgaivintas 1994 m. liepos 7 dieną. Leidinio redaktorius – dr. Andrius Konickis.

Šaltinis čia