Kalbininkė Rita Miliūnaitė: patys žmonės, o ne kalbininkai gali kurti žodžius

Riedis, sėdmaišis, dūzgės, asmenukė, startuolis ir daugybė kitų žodžių, iš pradžių kėlę šypseną ar net juoką, dabar įsiliejo į mūsų kasdienę kalbą ir tapo neatsiejama jos dalimi. Tai – naujažodžiai, kuriuos kuria pati visuomenė. „Žmonės priprato, kad jie patys, o ne kalbininkai gali kurti žodžius. Kad naujas taiklus žodis gali padėti ir verslui, ir politikai, ir dėmesio trokštantiems įtakdariams“, – teigia kalbos tyrinėtoja, Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Rita Miliūnaitė. Pasak kalbininkės, kalba turi kisti kartu su ją vartojančia visuomene, o gimtosios kalbos jausmas tuos pokyčius kreipia taip, kad kalba neprarastų savitumo.

rita-miliunaite-86188195

 

Rita Miliūnaitė                                           © DELFI / Kiril Čachovskij

Miela Rita, kaip savais žodžiais apibūdintumėte naujažodžius? Kuo ši mokslo sritis yra svarbi lietuvių kalbai ir kultūrai?

Paradoksalu, bet pats naujažodžio (ar, tarptautiniu žodžiu sakant, neologizmo) pavadinimas nedaug ką sako apie tai, kas šiandien suprantama kaip… naujažodžiai. Nors tarp tyrėjų nesama vienos nuomonės, bet vyrauja supratimas, kad tai ne tik naujai atsiradę skolinti ir savo kalboje pasidaryti žodžiai, bet ir žodžių junginiai bei santrumpos, taip pat naujos esamų žodžių reikšmės.

Naujažodžius tirianti leksikologijos atšaka vadinama neologija. Šios srities tyrimai Lietuvoje nuosekliau prasidėjo keliant koją į XXI amžių, kai imtos taikyti kompiuterinės technologijos.

Du stebėsenos ir tyrimų dešimtmečiai leidžia tvirtai sakyti, kad lietuvių kalba gyvuoja visomis savo išgalėmis, leidžia daigus ir atžalas, taigi nuolat atsinaujina. Matyti netgi tai, kaip atgyja kai kurios primirštos, buvusios neaktyvios darybos priemonės. Antai programišius praskynė kelią tinklišiui, draugišiui, gailišiui, madišiui, na ir žurnališiui su kalbišiumi. Kadaise sprangus atrodęs mėsainis paskui save atsivedė šokoladainį, iešmainį ir bulvainį: žmonės patys, pagavę tinkamą darybos būdą, kuria naujus patiekalų pavadinimus be jokios kalbininkų pagalbos.

Tirdami naujažodžių darybos polinkius, matome, kaip naujadarystė išlaisvina kūrybinę mintį ir laužo tradicines žodžių reikšmių ir darybos ribas. Štai tik kelios šių dienų realijos: AiG, moteriausybė, triummoteratas, išsigimenceriai… Tegu tai tik laikini, dėl žaidimo sukurti naujažodžiai, bet svarbu, kad žmonės yra pajutę kalbos kūrybos galią.

Naujažodžiai – ištisa mūsų gyvenimo permainų enciklopedija. Tai, kuo gyvena visuomenė, susigeria į kalbą, taigi nagrinėdami įvairių laikotarpių žodyną galime pasakyti, kas vienu ar kitu metu žmonėms buvo svarbiausia. Į naujažodžių sluoksnius nusėda nauji mokslo atradimai, svarbių visuomenei įvykių, reiškinių, naujai sukurtų prekių, paslaugų pavadinimai, tapatybės paieškos ir kova už savo teises. Naujažodžiais žmonės dosniai apipavidalina dažniausiai neigiamai pasižymėjusius politikos, verslo ar pramogų veikėjus.

Kalbos ir visuomenės istorijai liks kaip niekad spalvinga šio meto naujoji lietuvių leksika, rodanti ir bendrąjį visuomenės kultūros, tarpusavio bendravimo lygį.

Daug naujažodžių mus pasiekia kaip skoliniai, kurie ilgainiui virsta lietuviškais žodžiais (feisbukas, gūglinti, aifonas, latė ir t. t.). Kaip įvyksta jų „sulietuvininimas“, kaip priimami sprendimai, kad vienas ar kitas užsienio kalbose vartojamas žodis prigis lietuvių kalboje? Ar prieš tai kalbininkai siūlo lietuviškus atitikmenis?

Skolinių į lietuvių kalbą patenka iš įvairiausių kalbų, dažnai per anglų kalbą kaip tarpininkę, bet jų kelias iki vartojimo rekomendacijų nebūna vienodas. Kas žodis – vis kita istorija. Kiekviena kalba stengiasi svetimus elementus daugiau ar mažiau prisiderinti prie savo gramatinės, garsinės, rašybos sistemos, kad būtų patogu juos vartoti. Kalbininkai nuolat seka vartoseną, išsiaiškina, ką naujai atėjęs skolinys reiškia, kokia jo kilmė, kokiems kontekstams būdingas, kaip žmonės jį vartoja. O tada atrenka tuos žodžius, kurie galėtų būti reikalingi bendrinei kalbai. Žargonybės paliekamos už durų, įvairios kitų kraštų realijos paprastai tik sugramatinamos, o šiaip skoliniams gali būti teikiama ir lietuviškų atitikmenų, jeigu vartosenoje tokių aptinkame.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Žodynų pakomisėje kasmet svarstomi naujausių skolinių sąrašai ir, remiantis sukauptais duomenimis, teikiamos rekomendacijos, kaip tuos skolinius vartoti – rašyti, tarti, kaityti bendrinėje lietuvių kalboje ar vartoti lietuviškus atitikmenis.

Žmonėms dažnai atrodo, kad kalbininkai rymo prie kiekvieno pagauto skolinio ir galvoja, ką čia baisesnio lietuviško vietoj jo sukūrus. Iš čia ir visokie anekdotai apie vielabraukius ir vaizduoklius (pastarąjį žodį, beje, kadaise sukūrė patys kompiuterininkai, bet nebuvo pagalvota, kad rimtu veidu jo niekas nevartos). Bet esama daugiau kaip dešimt kriterijų, pagal kuriuos skolinių atitikmenys turi būti perkratomi, kad juos būtų galima teikti kaip rekomendaciją.

Įdomu, kad kai kurie naujažodžiai, iš pradžių atrodę šmaikštūs, smagūs ar net juokingi (pavyzdžiui, dūzgės, asmenukė, žvaigždūnas, melagiena ir t. t.), pamažu randa kelią į bendrinę kalbą ir tampa neatsiejama jos dalimi. Ar galite paaiškinti, kaip įvyksta šis paradoksas? Ar tai susiję su dažnu šių žodžių vartojimu žiniasklaidoje – naujienų portaluose, televizijoje, socialiniuose tinkluose?

„Kalba mėgsta atmesti negyvumus“, – sako vienas interneto komentarų rašytojas. Tik būtų paprasta, jeigu būtų galima iš anksto nuspėti naujai atsiradusio žodžio likimą. Kad žodis prigytų, jis turi pataikyti į tam tikrą kalbos gyvybės tašką, kur galėtų suleisti šaknis ir sulapoti. O gyvybės formulė visada turi paslapties.

Dėsninga, kad žmonės į naujoves dažnai linkę žiūrėti įtartinai, o ir ne visi vienodai. Kartais reikia laiko, kad žodį prisijaukintų, prie jo priprastų, o dažnas vartojimas tikrai prie to prisideda.

Bet istorijų yra visokių. Štai vienam nepatinka žodis paspirtukas, ir jis mano, kad tas žodis turėtų siutinti visus. Arba neseniai viena garsi drabužių stilistė, aiškindama, kokie turi būti apatiniai drabužėliai, viešai pareiškia: „Retais atvejais – siaurikės, ir už tą žodį aš užmušiu kalbininkus.“ Sakyčiau, ne visai adekvati reakcija. Ar matėte bent vieną kalbininkų užmuštą dizainerį už triusikėlius?

Plačiau su naujažodžiais žmonės gali susipažinti Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne. Kaip į šį duomenyną patenka žodžiai? Ar jie siūlomi pačių kūrėjų, ar jų specialiai ieškoma?

Į Naujažodžių duomenyną žodžiai patenka įvairiausiais keliais. Iš pradžių juos rinkau pati viena, paskui atsirado pagalbininkų. Šiuo metu duomenyną tvarkome kartu su doktorante Agne, kartais studentai atlieka praktiką, naujų žodžių atsiunčia kolegos. O labiausiai džiaugiuosi nuolatiniais naujažodžių rinkėjais, kurie siunčia kieno nors jau pavartotus naujus žodžius kone kasdien. Mokytoja Aldona Kruševičiūtė iš Kretingos čia nepralenkiama. Jos mokiniai, kiek matau, patys drąsiai kuria naujus žodžius.

Kaip tik šiuo metu su Agne testuojame programuotojų sukurtą automatinę naujažodžių gaudyklę. Tai bus dar vienas naujų žodžių greitkelis į duomenyną. Tik jų srautas ir dabar toks didelis, kad daug ko viešai pateikti tiesiog nespėjame – dedame į kartoteką.

Ar galima teigti, kad žmonės, kartais patys to nesuvokdami, sukuria naujažodžius ir taip formuoja naują lietuvių kalbos vaizdą?

Bet taip juk ir kinta kalbos. Kiekviena karta susikuria savo madas, susikuria ir naujų žodžių sluoksnį. Naujažodžiai – pats tikriausias besikeičiančio pasaulio veidrodis.

Kaip manote, ar kalba turi kisti ir taikytis prie ją vartojančių žmonių, ar vis dėlto žmonės turi pagarbiai žiūrėti į gimtąją kalbą ir stengtis kuo mažiau ją plėsti naujais skolintais žodžiais?

Pagarbų žiūrėjimą į kalbą suprantu gerokai kitaip. Arba čia labiau tiktų žodis atsakingai. Žmogus turi jaukiai jaustis savo gimtosios kalbos namuose. Jeigu gimtoji kalba jam svarbi, savaime norėsis ją vartoti, kurti ir teikti jai pirmenybę. Tada kalbos jausmas pats pakuždės, kokią raiškos priemonę rinktis. Kalba turi kisti kartu su ją vartojančia visuomene, o gimtosios kalbos jausmas tuos pokyčius kreipia taip, kad kalba neprarastų savitumo.

Žinoma, skolinių visiškai išvengti niekaip nepavyktų, jų natūraliai turi kiekviena kalba. Bet nereikia išeiti iš krašto. Kai lietuvės mamos savo vaikus socialiniuose tinkluose vadina todleriais, o mielus šuniukus – kjūtalais, ką belieka sakyti? Nebent taip, kad jos pačios suprastų: „Mielosios, yra reikalų…“

O kaip jūs susidomėjote naujažodžių tyrinėjimu?

Naujažodžiai yra vienas iš pastebimiausių ženklų, kurie rodo, kad kalba kinta, atsinaujina. Todėl, tirdama lietuvių kalbos vartoseną, visada turėjau lentynėlę ir naujiems kalbos reiškiniams.

Ilgainiui naujažodžiai jau nebeatrodė pabira naujų žodžių krūva. Pasidarė vis įdomiau aiškintis jų atsiradimo priežastis, darybos būdus. Kilo klausimas, kodėl vieni tik blyksteli ir dingsta, kiti įsikabina į vartoseną ir pasilieka ilgam. Kodėl vieni tinka bendrinei lietuvių kalbai, kiti laikomi nenorminiais. Pasidarė įdomu, kaip žmonės reaguoja į naujus žodžius, kaip patys juos kuria, kas jiems patinka, o kuo piktinasi.

Ir, žinoma, visada įdomu sekti užsienyje atliekamus panašius naujažodžių tyrimus, nagrinėti kitų kalbų naujažodžių duomenų bazes ir tai, kaip veikia vadinamosios automatinės naujažodžių gaudyklės, kaip visuomenė įtraukiama į naujų žodžių kūrimą ir paieškas. Anglų kalbai sukurta visokių taikomųjų programėlių, kurios net geba pačios kurti naujus žodžius. Iš duomenų bazių galima išgauti duomenų, tarkim, kokių naujų žodžių kalboje atsirado jūsų gimimo metais.

Bet labiausiai man patinka tai, kas vyksta lietuvių kalboje su naujažodžiais dabar. Prieš dešimtmetį, Naujažodžių duomenyno kūrimo pradžioje, svajojau, kad kada nors ateitų laikas, kai žmonės pajus žodžio galią, ir kalbos kūryba taps paplitusia saviraiškos forma. Ir tas laikas atėjo! Žmonės priprato, kad jie patys, o ne kalbininkai gali kurti žodžius. Kad naujas taiklus žodis gali padėti ir verslui, ir politikai, ir dėmesio trokštantiems įtakdariams. Tokių įrodymų pilnas minėtasis duomenynas.

Parengė Rūta Šetikaitė

delfi-og-image